Apie klampynių reikšmę
Pelkė, raistas, tyruliai, klampynė, liūnas, bala, plynė, lieknas, tyrelis – tai pavadinimai, kuriuos žmonės nuo neatmenamų laikų naudojo pelkėms, šlapioms vietoms apibūdinti. Pelkės jau nuo seno žmones domina ir baugina savo paslaptingumu. Vieniems pelkės kelia baimę ir asocijuojasi su raganų, velnių, gyvačių ir vilkų landynėmis, o kiti, drąsesnieji su pagarbiu atsargumu keliauja į pelkes maisto, vaisto ir atgaivos ieškoti.
Pelkės – savotiški gamtiniai filtrai, tarpinė grandis tarp vandens ir sausumos. Pagal savo vertę – derlingumą ir kraštovaizdžio įvairovę – jos gali būti prilyginamos atogrąžų miškams. Tai vertingi gamtos kampeliai, kontroliuojantys potvynius, vandens ciklą, valantys užterštus vandenis, teikiantys gyvenamą vietą gyvūnams ir augalams bei vietas poilsiui. Dėl susidariusių ypatingų sąlygų pelkėse auga tik joms būdingi unikalūs augalai.
Jau mokyklos suole sužinojome, jog augalai iš atmosferos sugeria anglies dvideginį (CO2) ir išskiria deguonį. Pelkėje augalų liekanos virsta durpėmis, taigi sukaupti anglies kiekiai durpėse yra užkonservuojami ilgam laikui, gali būti tūkstančiui ar net milijonui metų. Atrodytų, kad tai nėra labai didelis ir reikšmingas procesas. Tačiau apskaičiuota, jog 1 hektaras aktyvios pelkės per vienerius metus geba užkonservuoti apie 5 tonas anglies dvideginio. Konservuodamos anglį visos pasaulio pelkės, kurios užima tik apie 3 proc. sausumos, sugebėjo savyje sukaupti tokį pat anglies kiekį, koks yra visoje gyvoje biomasėje – t. y. tiek, kiek gyvūnai ir augalai turi anglies. Priklausomai nuo to, kokio tipo pelkė yra, per 1000 metų savyje gali sukaupti iki 1 metro durpių sluoksnį. Daugiau sukaupia aukštapelkės, mažiau – žemapelkės.
Jeigu neliečiama pelkė geba atlikti naudingą aplinkai darbą, tai pažeista pridaro keturgubai tiek žalos. Jeigu pelkė yra pažeidžiama ir nusausinama, nuimama augalija nuo jos paviršiaus, pelkė tampa nebe CO2 kaupėja, bet aktyvia jo skleidėja į atmosferą. Vyksta atvirkštinis procesas – skaidosi ir mineralizuojasi durpės ir dideliais kiekiais išsiskiria anglies dvideginis (CO2).
Lietuvoje anksčiau pelkės sudarė per 10% šalies ploto. Nedidelė dalis pelkių išnyko dėl natūralių kraštovaizdžio pasikeitimų, tačiau pagrindinė pelkių nykimo priežastis – žmogaus ūkinė veikla. Šiuo metu natūralios pelkės tesudaro apie 2,7 % šalies ploto. Pačios jauniausios pelkės yra žemapelkės. Jos Lietuvoje sudaro 71 % visų pelkių. Bėgant metams ir kaupiantis organinei medžiagai, jos tampa tarpinio tipo pelkėmis (7 %), o dar vėliau – aukštapelkėmis (22 %). Galiausiai – užauga mišku.
Tytuvėnų tyrelis – istorijos pradžia
Tytuvėnų tyrelis – viena iš dešimties didžiausių Lietuvos pelkių, užimanti 2611 ha plotą. Ši pelkė, deja, jau praradusi savo pirmapradę išvaizdą, savo metus skaičiuoja nuo paskutinio ledynmečio, palikusio Tytuvėnų apylinkes prieš daugiau nei 10 tūkstančių metų. Maždaug tiek laiko reikėjo, kad gamta sukurtų įstabaus dydžio ir grožio pelkę, slepiančią savyje durpių klodus, vietomis siekusius net iki 8 m. Tai didžiulė žemapelkė, kuri susiformavo, ko gero, užankant sekliam ledyno tirpsmo suformuotam ežerui ar užpelkėjus upės slėniui. Mat čia savo pradžią turi Šušvės upė, kurios ilgis iki žiočių ties Nevėžiu siekia 134,6 km.
Pelkėje iš esmės vyravo beržai keružiai, viksvos, žaliosios samanos, nendrės, meldai, asiūkliai, alksniai. Pušaitės augo tik pelkės pakraščiuose arba salose. Dėl netolygaus pelkėjimo, kai kur buvo susiformavę ir aukštapelkės ploteliai, kuriuose ant drėgno kiminų kilimo gausiai augo spanguolės, gailiai, apypelkiuose noko mėlynės, bruknės ir vaivorai.
Seni žmonės pasakoja, kad šalia pelkės anksčiau buvę daug kaimų: Plekaičiai, Paraškalnis, Naukaimis, Trainaičiai, Kručai, Medsožiai, Lapučiai, Kelmynai, Antaniškiai, Pašakarnis, Debeikiai, Ardaičiai, Daukšiai, Pajuodupys. Kai kurių jau ir pavadinimai iš žemėlapių išnykę. O ir išlikusiuose kaimuose šiandien gyvasties nelabai yra: vienur likusios tik apleistos sodybos, kitur – pavieniai senolių ar vaikaičių prižiūrimi mediniai nameliai. O anksčiau kaimai buvo pilni žmonių.
Elena Deikienė, visą savo gyvenimą pragyvenusi pelkės pašonėje, pasakoja, kad gyvenimas prie pelkės buvo ne iš lengvųjų. Kaimiečiams buvo atrėžta po lopinėlį geresnės žemės ir po lopinėlį pelkės, kur pasimalkaudavo, ganydavo karves. Laikė po 4-6 karvutes. Nabagėms į ganyklas tekdavo ir plaukti: tik ragai ir ausys iš vandens kyšodavo. Senesnę karvutę, kuriai jėgų pritrūkdavo parplaukti, tekdavę ir su arkliu iš pelkės ištempti. Kartais sunku būdavo jas ir surasti. Norint lengviau klajūnes aptikti, joms po kaklu kabindavo medinius barškalus. Ir šienauti teko pelkėje, nes aplinkui tinkamų šienui ganyklų buvo nedaug. Vasaros metu braidydami po pelkes, su pjautuvais nuo kupstų žoles nupjaudavo, prikirsdavo šakų ir ant tų šakų krūvelių palikdavo šieną džiūti. Atėjus žiemai, kai pelkėje vanduo užšaldavo, arkliuku kinkytu vežimaičiu šieną parsiveždavo namo.
Spanguoliauti ne su krepšiais, bet su maišais eidavo. Sako, kad samanos raudonuodavo nuo spanguolių. Pririnkdavo po 4-5 maišus ir veždavo į Radviliškį parduoti. Sau taip pat atsargų žiemai pasidarydavo: trindavo su cukrumi, džiovindavo. Uogauti išsiruošdavo visa šeima.
Pelkėje knibždėjo gyvybė. Čia saugų prieglobstį rasdavo briedžiai, lapės, šernai, kiškiai. Tuoktuves šokdavo tetervinai, perėjo gervės. Vilkų buvo gausybė. Nuo jų naktinių serenadų skambėjo visa pelkė. Nebuvo dienos, kad ko nors nepapjautų. Papjaudavo po 6-7 veršiukus ar avytes. Nepadėdavo nei tvoros. Net šunis iš būdos išvilkdavo. Puldavo ir žmones. Neapsikentę žmonės rengė masines vilkų medžiokles: surinkdavo žmones iš kaimų, ištempdavo virvę, priraišiodavo raudonų skudurėlių ir apjuosdavo pelkę, o medžiotojai ėjo šaudyti. Jų dėka vilkų stipriai sumažėjo.
Buvo čia ką veikti ir žvejams – švariuose Šušvės vandenyse knibždėjo daug žuvies. Dažniausiai gaudydavo lydekas.
Zimagorų laikai
6-tame dešimtmetyje Tytuvėnų tyrelyje papūtė permainų vėjai. Į pelkę atkeliavo vietinių vadinami zimagorai – žmonės su kastuvais. Prasidėjo pelkės sausinimo darbai. Pirmiausia rankomis buvo iškasti surenkamieji grioviai, o vėliau atvyko ekskavatoriai. Šušvės vaga buvo ištiesinta – kanalizuota. Buvo vietų, kur teko ne vieną priekabą rąstų sukišti, kad ištraukti paskendusius ekskavatorius. Daug traktorių skendo… Paskui visus kelmus išrovė… Pelkė tapo Tytuvėnų tyrelio durpynu. Žmonės buvo patenkinti, nes darbas atėjo pas juos į namus. O tai reiškė labai daug – pajamas ir garantuotą pragyvenimą.
Tytuvėnų durpių įmonė
Nuo 1959 m. prasidėjo Tytuvėnų durpių įmonės istorija. Nauja įmonė pritraukė daug jaunų darbuotojų. Kauno politechnikos institutas rengė durpynų paruošimo ir eksploatacijos specialistus, tačiau tai nebuvo prestižinė specialybė, nes durpės buvo gaunamos rankomis, nemechanizuotai, reikėjo dirbti purve, šlapynėje arba dulkėse.
Tytuvėniškiai džiaugėsi durpių įmonės atsiradimu. 1958-ais buvo panaikintas Tytuvėnų rajonas, daug kvalifikuotų specialistų neteko darbo: buhalteriai, ekonomistai, gamybos organizatoriai ir kiti buvę tarnautojai tapo bedarbiais. Naujojoje įmonėje ne tik vietiniai gavo darbo. Tuo metu daug žmonių grįžo iš Sibiro. Buvusiems tremtiniams įsidarbinti buvo sunku, o durpyne jie buvo labai laukiami. Dirbti važiavo jauni žmonės iš visos Lietuvos, atvykėliai gaudavo butus. Durpių įmonės dėka Tytuvėnai labai pasikeitė: pastatyta mokykla, darželis, namai darbuotojams, įvesti vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas, sutvarkyti keliai. Miestą papildė jauni žmonės. Vieni atvyko poromis, kiti porą rado jau dirbdami įmonėje.
Pirmieji gamybos metai buvo labai geri, vieno iš buvusių direktorių Alfonso Noviko teigimu – galbūt geriausi per visą įmonės istoriją. Tais metais planuota pagaminti 51 tūkst. tonų produkcijos, o pagaminta per 70 tūkst. tonų. Tačiau beveik visa pirmais metais surinkta durpė sudegė dėl savaiminio durpių kaitimo… Per 1967-1970 metus buvo išgauta per 1 mln. tonų durpių.
Įmonė gamino ne tik produkciją kurui, kraikui, durpių pusbriketes, bet ir žolės miltus, taip pat veikė nestandartinių detalių cechas. Durpyne sezono metu dirbdavo apie 300 darbuotojų.
Faktai ir radiniai
Durpyno gavybos plotas siekė 2222 ha, t.y. apėmė beveik visą pelkę. Vidutinis durpių sluoksnio gylis – 2,5 m, o giliausia vieta buvo ties Plekaičiais – daugiau nei 5 metrai. Pagal ano meto taisykles, durpininkai turėjo palikti 50 cm durpių sluoksnį įveisiamoms pievoms ir 30 cm – kur buvo numatyta įveisti mišką. Šiuo metu UAB „Tytuvėnų durpės“ vykdo durpių gavybą 290 ha plote. Kitur – jau išeksploatuota.
Kasant durpes būta ir įdomių radinių. Beveik pačiame pelkės dugne buvo aptikti užsikonservavę tamsaus ąžuolo rąstai. Radioaktyvios anglies metodu nustatyta, kad jiems – 2350 metų. Tai byloja apie kadaise augusį ąžuolyną. Dar didesnę nuostabą sukėlė čia rasti išraiškingi, įmantrių formų akmenys, kurie savo prigimtimi priminė meteoritus. Ką gali žinoti, gal čia kadaise lijo meteorų lietus? Dabar šie akmenys puošia kai kurių tytuvėniškių sodybas.
Dabartis
Šiandien čia visai kitaip nei anksčiau: dalis buvusio durpyno virto sekliais, nendrėmis apaugusiais vandens telkiniais, dalis savaime apaugo mišku, ar buvo apsodinta, o dalis – paversta žemės ūkio naudmenomis – pievomis, javų laukais… Gyvybė po truputį grįžta, bet jau kitokia. Čia gausu elnių, stirnų, briedžių, lapių, kiškių, šernų. Gyvena ir gausi vilkų šeimyna. Atslinko ir keiksnojamas mangutas, kuris drumsčia tetervinų ir kitų paukščių ramybę.
Dabar čia – ir paukščių karalystė. Šlapesnėse vietose peri gervės, pilkųjų žąsų porelė, naktimis švilpauja tilvikiniai paukščiai, ūbauja baubliai. Atviresnėje vietoje įsikūrė ir mažųjų erelių rėksnių pora. Sekliuose vandens telkiniuose pamedžioti užklysta erelis žuvininkas. Čia pastebėtas sketsakalis, juodosios žuvėdros, didysis baltasis garnys ir daug kitų paukščių.
Įspūdingiausiai tyrelis atrodo rudenį, kai čia poilsiui susirenka tūkstantiniai migruojančių gervių būriai. Kol kas joms tinkamų nakvynei vietų neužkariavo miškai ir krūmynai.
Apleistuose grioviuose karaliauja bebrai. Tai pagrindiniai biotechnologai, užsiimantys pelkės hidrologinio režimo atstatymo darbais. Kai kuriuose plotuose bebrui tenka konkuruoti su žmogaus noru išlaikyti vandeniu neužlietas pievas ir dirbamus laukus.
Iš paukščio skrydžio šiandien pažvelgus į šį didžiulį plotą, vis dar gražiai žmonių vadinamą tyreliu, sunku būtų pamatyti jame tą pelkę kuri buvo prieš 60 metų. Anie laikai tikrai nesugrįš. Tačiau gamta randa kuo užpildyti tuščias vietas. Nors ir yra siūloma keletas būdų, kuriais turėtų būti rekultivuojami durpynai, šiandien viskas paliekama savieigai. Tačiau tikiu, jog bendromis žmogaus ir gamtos jėgomis galime pasukti laiko ratą pačia efektyviausia gamtos ir žmogaus harmonijos kryptimi.
Autorės archyvo nuotraukos
