Laimutė SALICKAITĖ-BUNIKIENĖ
Tylu, tylu, tylu…
Istorija iš Labanoro girios nykštukų gyvenimo
Vieną kartą per Labanoro girią keliavo du nykštukai. Tai buvo Labas ir Noras. Kaip visada jie ėjo į Stirnius pirkti cukraus ir makaronų. Kelionė jiems neprailgdavo. Abu draugai mėgo klausytis šimtamečių pušų ošimo ir kiekvieną vasarą, kiekvieną rudenį, eidami mėgstamais takais ir keleliais, grožėdavosi giria. Kiekvieną kartą jie pamatydavo vis naujų ir įdomių dalykų. Taip buvo ir šį kartą. Nykštukas Labas prie vieno tako vingio, ant storo beržo kamieno, kažką pamatė. Sustojo ir sako draugui:
– Žiūrėk vėl meškiukas į beržą lipa.
– Kur? – paklausė Noras, nes buvo gana vėlu ir vakaro šešėliai jau supo mišką.
– Sveikas, Ruduk, – pasakė nykštukas Labas ir nusišypsojo.
– Labas, – atsakė Rudukas. – Tssss… Tyliau, tyliau, netrukdyk, skubu įlipti į beržą ir po girią pasidairyti, kol dar nesutemo. Kitą kartą pasikalbėsime.
Rudukas nutilo, bet jam buvo malonu iš viršaus matyti du linksmus nykštukus. O nykštukams irgi patiko Rudukas, ir jie džiaugėsi jį pamatę.
*
– Lik sveikas, – pasakė abu nykštukai Rudukui, – aplankysime tave ir kitą kartą.
Po metų abu nykštukai Labas ir Noras vėl keliavo per girią. Vakaras jau buvo čia pat, nes jų mažoms kojelėms buvo sunku eiti mašinų ratų išmaltais miško keliukais.
– Kas čia taip išvažinėjo girią? – stebėjosi abudu.
– Kai tik pasieksime Ruduko beržą, tai ten ir pasiliksime nakvoti, – pasakė nykštukas Labas.
– Gerai, – atsakė nykštukas Noras, – labai pavargau.
Jau iš tolo abu nykštukai sušuko:
– Sveikas Ruduk, mes jau čia. Atėjome tavęs aplankyti!
Rudukas tylėjo ir jie staiga nutilo.
– Ak!.. – sušuko nykštukas Noras. – Kažkas mūsų Rudukui apkapojo kojas.
– Tikrai, – išsigandęs pasakė nykštukas Labas ir bailiai apsidairė.
– Ir kas taip galėjo padaryti? – stebėjosi nykštukas Noras. Nakvoti čia neliksime, einam tolyn. Užsuksime pas dėdę Stuobrį ir jo paklausime, kas čia kirviu švaistėsi.
*
Kol nykštukai pasiekė dėdulės Stuobrio namus, jau ir visai sutemo. Garsiai pabeldę vienas kitą peršaukdami pradėjo prašytis įleidžiami.
Tyliau, sududeno dėdulė Stuobrys, praverdamas duris.
– Eikite vidun ir netriukšmaukite. Negi nematėte, kad miške jau mes ne vieni. Visur pilna burzgiančių ir ūžiančių, dieną naktį nenurimstančių.
Nykštukai papasakojo dėdulei Stuobriui, kas nutiko meškučiui Rudukui. Dėdulė Stuobrys tik liūdnai palingavo savo žila galva, sunkiai atsiduso ir pasakė:
– Liūdni dalykai vyksta girioje. Kažin kaip čia mums toliau bus. Pailsėkite ir laimingai keliaukite toliau, tik nepamirškite manęs aplankyti.
Kitą rytą nykštukai padėkojo dėdulei už nakvynę ir, pažadėję jį aplankyti, iškeliavo. Ši kelionė jau nebuvo tokia linksma ir nerūpestinga, kaip anksčiau. Jie matė vietomis išdraskytą miško paklotę, nukirstų medžių kelmus. Kalbėdamiesi dažnai minėjo meškutį Ruduką ir dėdulę Stuobrį. Abu sutarė, kad, pasibaigus vasaros darbams ir atėjus auksinėms rudens dienoms, jie dar kartą juos aplankys. Taip ir padarė.
– Ak, ak… – sudejavo abu nykštukai.
– Tik tu žiūrėk, – kažkas Rudukui ir galvą apkapojo, ir ranką nukirto!
*
Liūdni ir susigraudinę pastovėjo nykštukai prie Ruduko beržo ir nubėgo dėdulės Stuobrio namų link.
Rado dėdulę susirūpinusį. Jis kiek galėdamas taisė savo trobelę. Trobelė buvo sena, pakrypusi, bet žiemos šalčiams užėjus ji teikė pastogę ne tik dėdulei, bet ir geniui, pastogėje pasidariusiam uoksą. Iš kitos pusės sau namučius buvo įsitaisiusi voveraitė su savo šeimyna. Visiems dėdulės Stuobrio pastogėje užteko vietos, žiemą visiems joje būdavo gera.
Nykštukai pagalvojo, kad dėdulei Stuobriui reikia pagalbos. Tuoj pat kibo į darbą. Sukosi visi kartu sparčiai ir iki vakaro padarė viską, ką dėdulė Stuobrys buvo sumanęs. Bedirbant nykštukai papasakojo dėdulei Stuobriui kas nutiko meškučiui Rudukui.
– Girdėjau, girdėjau, – atsakė dėdulė Stuobrys, – labai gaila. Man atbėgusi voveraitė papasakojo.
Kitą rytą nykštukai iškeliavo atgal į savo namus. Kol gražios dienos, kol dar nestūgauja rudens vėjai ir nesiaučia rudens audros, pats geriausias laikas pasiruošti žiemai. Nykštukai buvo geri kaimynai ir geri draugai. Visus sunkius darbus jie padėdavo vienas kitam atlikti, ir jų šeimos gyveno jaukiuose, šiltuose nameliuose, nieko nestokodamos. Ilgais žiemos vakarais visi susėsdavo prie židinio ir sekdavo pasakas apie laimingą nykštukų gyvenimą girioje.
… Praėjo dar vieni metai. Jie jau ne buvo tokie malonūs ir ramūs. Ramybę drumstė motorų riaumojimas, pjūklų žviegimas. Ir vieną dieną nykštukas Labas sako savo draugui ir kaimynui nykštukui Norui:
– Kažin kaip sekasi mūsų dėdulei Stuobriui? Jau seniai nėra iš jo jokios žinios. Jau visi metai į čia neatbėga voveraitė, neatskrenda genys. Nieko nežinome, kaip jie ten gyvena.
– Tada eikime aplankyti? – pasakė nykštukas Noras. – Gal jam reikia kokios pagalbos, o neturi, ką pasiųsti, kad mus pakviestų.
– Eikime, – pritarė nykštukas Labas.
Kaip visada nykštukai į kelionę susiruošė greitai. Pasiėmė savo kuprinėles, susidėjo lauktuves dėdulei Stuobriui. Pasiėmė dar ir maišelius cukrui bei makaronams. Mat ketino tuo pačiu užsukti į Stirnius jų nusipirkti. Skubėjo kiek galėdami, nes diena pasitaikė niūri ir pilka. O ir eiti sunkiai sekėsi. Vos tik pakilę į kalnelį ir apsidairę nebepažino savo tako. Kur augo aukštosios pušys pūpsojo tik šakų krūvos, stovėjo sakais nuvarvėję kelmai ir viena kita išsigandusi pušelė.
– Kas čia dabar? – nustebę sušuko nykštukai ir dar greičiau pasileido bėgti per girią.
Vos atgaudami kvapą sustojo prie tako, kur augo Ruduko beržas. Bet ir jo jau nebuvo. Nebuvo ir kitų beržų. Aplinkui styrojo tik samanomis užželiantys beržų kelmai.
*
– Sudie, Ruduk, sudie, berže, – susijaudinę ir išsigandę sušnibždėjo nykštukai.
– Bėkime greičiau pas dėdulę Stuobrį, – pasakė nykštukas Noras.
– Man taip pat neramu, bėgame, – atsakė nykštukas Labas.
Nubėgo greitai ir tyliai. Tik toje vietoje, kur stovėjo dėdulės Stuobrio trobelė, žliugsėjo maurų priaugusios mašinų provėžos, o visur aplinkui – vien tik gūdi tuščia tyla. Nei voveraitės linksmo striksėjimo, nei darbštuolio genio stuksenimo, nei šimtamečių pušų ošimo.
Nieko.
Tylu, tylu, tylu….
Autorės nuotraukos
