Neseniai gausią geografų visuomenę, turistus, visus, pažinojusius dr. Rimantą Krupicką, pasiekė ilgai rengta knyga apie jo gyvenimo svarbiausius bruožus. „Turiu eiti: Rimantas Krupickas, mokslininkas, geografas, keliautojas“. (Rimas Krupickas gimė 1943 m liepos 9 d. 2009 m. spalio 23 d. nutrūko jo gyvybė.) Knygos viršelyje – Rimanto Krupicko nuotrauka, užfiksuota 35-ojo maratono metu Marcinkonių apylinkėse 2008 m. gegužės 17 d. Šį rudenį jau bus dešimt metų, kai šalia mūsų Rimanto nėra.
Knygą rašė, pateikė prisiminimus 112 jo draugų, buvusių bendražygių, studentų, bendraminčių. Knygoje – 504 puslapiai, įdėta 500 užfiksuotų jo gyvenimo akimirkų (nuotraukų) ir sveria net kilogramą. Tai parodo, jog buvo ką rašyti. Tuo labiau, kad pasisakėme tik apie kai kuriuos su juo buvimo momentus. Aš rašiau tik apie mūsų bendras keliones studentavimo laikais. Tačiau ir vėlesniais metais su kursioku Rimu ne kartą keliavome.
Knygą sudarė buvusios Jaunųjų geografų mokylos auklėtinės, vėliau – studentės ir Jaunųjų geografų mokykloje Rimo Krupicko pagalbininkės bei organizatorės: Aušra Narbutaitė – Jorgensen, Linoreta Vasilevičienė, Sabina Pranculienė. Ir, suprantama, vyriausioji R. Krupicko dukra Dovilė, kuri tęsia savo tėvelio darbus. Ji – dėstytoja, profesorė.
Susitikimą, kuris vyko Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ovalinėje salėje, pradėjo Aušra Narbutaitė – Jorgensen. Ji apie savo buvusį vadovą kalbėjo kaip apie paprastą, išmintingą, skatinantį savarankiškumą žmogų, ją ir kitus moksleivius, studentus visuomet žavėjusį.
Gamtininkas ir rašytojas Henrikas Gudavičius į susitikimą neatvyko, tačiau savo prįsminimus knygai pateikė dar prieš devynis metus, todėl dabar parašė laišką, kurį perskaitė susirinkimo organizatorės.
Henrikas rašė, jog „kiekvieno žmogaus gyvenimas yra knyga, dažniausiai jos niekas neparašo, tačiau Rimantas Krupickas gyveno labai ryškiai ir godžiai – apie jo gyvenimą nebuvo galima neparašyti. Būtinai reikėjo prisiminti ir tai, apie ką pats Rimantas buvo linkęs patylėti… Knyga apie Rimantą Krupicką „Turiu eiti“ tarsi ir vieno žmogaus – tačiau drauge ir vieno iš daugelio Lietuvos žmonių gyvenimo istorija. Labai svarbu vieno žmogaus biografiją pabandyti susieti su Tautos istorija.“
Apie Rimantą kalbėjo buvę bendražygiai: Irena Kubilienė, Algimantas Jucevičius, Libertas Klimka, buve studentai, šeimos draugai. Buvusi kurso seniūnė Irena Švedienė sakė: „Rimantas ir dar 5 vyrai kursą papildė atėje iš sovietinės armijos. (Rimantas – buvęs desantininkas.) Šie vėliau kursą papildę vaikinai (R. Krupickas sugrįžo į antrą kursą) atrodė labiau suaugę, pasitikintys savimi, nevaržomo elgesio. Rimas – tiesiog paprastas, draugiškas, nuostabia šiluma švietė jo akys ir spinduliavo gerumo energija. Tos akys greitai pastebėjo mūsų kursiokę Dalią. Mums, kursiokėms, jų draugystė ir meilė kėlė džiaugsmą. Mūsų kursą mylėjo fakulteto dėstytojai, profesūra, todėl švenčiant Rimanto su Dalia vestuves prof. Vaclovas Chomskis pasisiūlė būti piršliu, o visos kurso panelės bei vaikinai – pamergėmis ir pabroliais. Rimo su Dalia vestuvės sužadino ir kitus kurti šeimas. Tačiau Rimantas ir Dalia kurse neaplenkti ir vaikų gausa. Jie išaugino keturias puikias dukras.“
Knygą sudaro 10 svarbių skyrių. Pratarmėje sudarytojos kviečia pakeliauti su Rimantu Krupicu jo gyvenimo laike, per gausius prisiminimus. Knygos skaitymas sukelia daug minčių, kelionių prisiminimų, sugražina į jo mąstymo ir gyvenimo aplinką.
„Žodis bičiuliui“ – bendraminčio, įdėjų įgyvendintojo Vaclovo Panumio išsakymas apie bičiulį, bendražygį. Vaclovas priminė, jog Rimas Krupickas – vienas iš Mokslų akademijos turistų klubo įkūrėjų; kaip išskirtinį klubo renginį sumanė ir 100 kilometrų ėjimo maratoną. Buvo pagrindinis jo organizatorius, 36 metus parinkdavo maratono vietas vis kitame Lietuvos kampelyje. Ir tuo stengėsi, kad jaunimas labiau pažintų savo šalį. Bendražygis Vaclovas Panumis išvardijo žymiausius R. Krupicko atliktus darbus. Jų buvo tikrai labai daug. Paminėsiu tik keletą: Aukštojo kalnas, Lietuvos geografinis vidurys, Lietuvos Tautinio atgimimo ąžuolynas Jono Basanavičiaus gimtinėje, geografinis Europos centras, Jaunųjų geografų mokykla, „Lunatikų“ klubas ir daug kitų, kuriuos su bendraminčiais vykdė. Jis buvo puikus dėstytojas, mokslo tiriamųjų darbų, pradėtų jo dėstytojo ir vadovo prof. Česlovo Kudabos, tęsėjas, geografinių knygų rašytojas ir sudarinėtojas.
Skyriuje „Kai gyveni Lietuva“ savo pastabas apie Rimantą Krupicką dėsto Algimantas Jucevičius, Vygandas Čaplikas, Irena Kubilienė, Henrikas Gudavičius, Rimvydas Mintautas ir Kęstutis Labanauskas. Vien tai perskaitęs pajunti buvusio kurso draugo nuostabų mokėjimą organizuoti, bendrauti, vadovauti.
„Kur buvo ir liko pradžia“ – skyrius, kurį apie savo tėvelį, senelius rašė vyriausioji Rimanto dukra Dovilė Krupickaitė. Rimanto tėvas Aleksandras buvo agronomas, senelė Monika – seselė. Sovietinės okupacijos metais Aleksandro veikla buvo atgaivinta žemės ūkio technikumų veikla. Švietimo įstaigas jam teko kurti įvairiose Lietuvos vietose. Tad mažasis Rimantas gyveno Aukštadvaryje, vėliau – Smalininkuose, po to persikėlė į Vabalninką. Ten jis ir baigė vidurinę mokyklą. Toks šeimos kilnojimas tikriausiai nuo mažumės formavo kelautojo, tyrinėtojo bruožus. Apie Krupickus savo pastebėjimus išdėstė ir anūkė Ona Jarmalavičiūtė.
„Vėjo kelių pavilioti“ – tai kurso draugų Marytės Eidukevičienės, Vidos Levinskienės, Kęstučio Švedo, Kęstučio Turonio ir dėstytojos docentės Dainos Galvydytės, kuri buvo ir lauko praktikų vadovė, įžvalgos apie studijų metus.
Skyriuje „Pedagoginės versmės“ pasisako dėstytojai, jo buve bendradarbiai. O buve studentai, JGM mokiniai prisiminė keliones, kurias organizavo ir vadovavo Rimantas Krupickas. Keliauta po platų pasaulį. Altajus, Pamyras, Kaukazas, Tolimieji Rytai – buvusios SSRS teritorijos. Slovakijos Aukštieji Tatrai, Balatono ežeras, Triglavo viršūnė Slovėnijoje, Vezuvijus ir daug įdomių kalnų, gamtos kampelių.
„Turiu eiti“ – tai ir Rimanto Krupicko du paskutiniai neužbaigti dienoraščiai, neparašytos knygos. Viena pradėta kelionė pėsčiomis ilguoju meridianu nuo Nordkapo (Norvegija) kyšulio iki Rovaniemi (Suomija). Jis buvo paruošęs maršrutą – vėliau, po Suomijos, būtų keliavęs per Estiją, Latviją, Lietuvą, Gudiją, Ukrainą, Rumuniją, Bulgariją, Graikiją. Iš viso norėjo nueiti 6900 kilometrų. Pirmąjį etapą pradėjo 2008 m. birželio 27 d. Iki liepos 14 d. per 17 dienų be poilsio nuėjo 700 km. Pirmos kelionės metu vidutiniškai nužingsniuodavo kasdien po 41 km, tačiau padarė išvadą, jog būtų galima nueiti 50-60 km.
… Kelionės tęsinio nebus. O gal atsiras entuziastas ilguoju meridianu nueiti visą Rimanto parengtą maršrutą.
Kita – planuota ir tik pradėta kelionė aplink Lietuvą. Jis planavo Lietuvos paribiais eiti pėsčiomis, važiuoti dviračiu, automobiliu, kai kur ir autobusu ir parašyti pažintinę, geografinę, mokomąją knygą. Šią kelionę Rimantas pradėjo nuo aukščiausio Lietuvos Aukštojo kalno (šalia Medininkų). Nuėjo iki Dieveniškių.
Knygos pabaigoje – visos svarbiausios Rimanto Krupicko gyvenimo ir veiklos datos, bibliografija, kita įdomi informacija.
Kęstučio Turonio nuotraukos
