Apsilankęs Telšiuose net neturėjau galimybių kokį vietinės valdžios asmenį aplankyti! Mat užbūrė savo pasakojimais (ne tik mane vieną, o ir kitus žurnalistus, visu būriu iš sostinės autobusėliu atbildėjusius) Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Dizaino katedros vedėjas, profesorius Algirdas Žebrauskas (tiesa, jis anksčiau buvo rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus vedėjas). Tada net ir pagalvojau: jei kada ir esu žvilgtelėjęs į tikrą burtininką, tai toks ir būsiąs nacionalinės premijos laureatas Algirdas Žebrauskas. Ne vien architektūros dalykų žinovas, o ir istorikas, vedlys etninės kultūros pievose… (Tris taškelius sudėjau vien dėl to, jog net nenumanau, ko profesorius Algirdas Žebrauskas galėtų nežinoti?..) Keletą valandų žingsniuojant po Telšių miestą nuostabusis gidas (pareiškęs, jog eisime tris užsitęsiančias valandas, tačiau Žemaitijos sostinei deramai pažinti net trijų dienelių nepakanka) vis pasakojo, pasakojo, pasakojo… Tarsi kiekvienas namas Telšiuose būtų vėlgi atskira katedra, kurios istorija tokia nuostabi! Stovėjome telšiškių vadinamajame Vatikane, tad fontano vandeniui atitariant vis klausėmės vietos profesoriaus pasakojimų, kurių čion sudėti, žinau riktingai, nevaliosiu…
Pačios Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedros durys – unikalios, skirtos paminėti 600 metų krikšto jubiliejų, kartu pavaizduojant Žemaitijos istoriją. Na ir kas, jog tos durys 2015-ais Nacionalinės premijos nepelnė (skulptorius R. Inčirauskas kalė ir kūrė meninę dalį, A. Žebrauskas – architektūrinę), o ja nominuotas buvo garsusis „vamzdis“ prie Neries (Vilniui kišenę paploninęs bene 30 tūkst. eurų) – kažkas kiek, kaip žemaičiuose sakoma, gal ir „sublūdijo“…
Patsai Algirdas Žebrauskas buvo žemaitiškai atlaidus: „Tegu stovi tas vamzdis Vilniuje, užtat Telšiai istorines Katedros duris turi“. Tegu pavydi – Telšiai turi 7 kalvas, ant kurių ir išsipleikę, o tarp tų kalvų net 47 meškos esančios. (Neatsitiktai ir Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiuje tikrasis meškinas Tima arba Timofėjus visada yra medučio, o ne ateivių dėmesio, išsiilgęs.) Ir tądien matėme, kaip mokinukai, tarsi orientacinėse varžybose, skuodė ir skuodė Telšių gatvėmis, vis tų rudųjų beieškodami. Girdi, senovėje laukiniai žemaičiai po miškus lakstę meškos kailyje slėpdamiesi. Puikus nūnai edukacinis užsiėmimas – ir galvai, ir kojoms… Ypač, kai šitaip nuostabiai rausvai pražydo mieste telšiškių globojami kaštonai. (Tiesa, mūsų gidas susirūpinęs, nes ir čia kaštonus puolančios keršakandės kandelės, dėl kurių „darbelio“ lapai gretai paruduoja ir žemėn nupuola.)
Pasak Algirdo Žebrausko, galvojo žemaičiai jau senovėje. Tada, kai slinko ir sliūkino kryžiuočiai, kalaviju bei krauju tikėjimo priedermes teikę…
Supykę žemaičiai, tačiau ne vien kovos pykčiu, o išmintimi prabilę. Tatai padarė 1415-02-06 Šveicarijoje, Konstancoje, kur 60 naujai pakrikštytų žemaičių skaitė savo garsųjį skundą (arba siūlymą), teigdami, jog negalima krikšto skleisti metodu „atėjau, nugalėjau, pakrikštijau, valdau“. Žemaičiai jau 200 metų priešinosi kryžiuočiams, kurie turėjo ir galingus diplomatinius ginklus. Tad Žemaitijos atstovai Konstancoje prabilo taip: „Teikitės suprasti, kad esame žmonės, o ne kokie gyvuliai, kuriuos galima pirkti-parduoti arba dovanoti. Ir kad mes turime turėti teisę patys apsispręsti…“. Pasak Algirdo Žebrausko, visos Europos mastu tatai buvo pasakyta, teigiant, jog yra kitas krikšto kelias – žmogaus ir tautos apsisprendimo teisė.
… Žavi meškos, tarsi po visas Telšių gatves beklajojančios. Galgi tos meškos, o ne žemaičiai išvalė ir garsųjį Masčio ežerą, terštą ir niekintą bent kelis šimtmečius. Gerai senovėje būdavę: išneša įvairiausią šlamštą, šiukšles ant Masčio ledo, ateina pavasaris, ledas nugurgsi visas atliekas. Telšiai būdavę lyg ir švaresni, tačiau iš Masčio žvejų išpeštos kokios dar užsilikusios žuvelės joks katinas nedrįso sužiaumoti…
Panašiai buvę ir sovietmečiu, kai iš fabrikų, įmonėlių, gyventojų kiemų viskas atitekdavo žemiau telkšančiam ežerui. Juk tolėliau, greta Telšių, yra kitas (puikus, skaidrusis Germanto) ežeras, kuriame buvo galima maudytis, kuris maitinamas šaltinių vandeniu, o Mastis – paplavoms supilti…
„Oi, radosi vargelio, kai dar sovietiniais 1988-ais buvo pasakyta: „Žemaitėliai, gelbėkime Masčio ežerą!“. Įmonių direktoriai ir direktoriukai kad pasišiaušė: „Kam ta gamta, kam tas ežeras, jei planus reikia ir toliau vykdyti, daugiau pelno gauti… Nėra kada ir kam visokius valymo įrenginius statytis!“.
… Stovėjome būreliu ant Masčio kranto, žavėjomės jame palei akmenimis grįstas krantines (kitoks sprendimas, negu Neringos mieste, kur krantas daug kur gelžbetoninis, o prie Masčio – 4,5 kilometro akmeninių krantinių) plaukiojančiomis jauniklėmis gulbėmis. Prieš joms pasirodant ilgai su ežero dugne esančiu šlamštu, dvokiančiu dumblu rungėsi žemsiurbės (dar sovietmečiu tiriant įsitikinta, jog 70-90 metrų nuo kranto ežero gylis tesiekė 30-40 cm; giliau – dvokianti masė, vadintina dumblu, atliekomis; iš viso to „turto“ iškasus prasiplėtė ir kranto linija, sausumos plotas išsiplėtė, – buvo galima totaliai nebekariauti su sklypų savininkais tvarkant pakrantes). Tad pirmasis valymo etapas buvo sovietmečiu – 1988-1989 metais, o toliau pratęsta 2009-2013 metais, kai, pasitelkus ir europines lėšas, buvo toliau formuojami krantai.
Žinia, netoliese esantis Germanto ežeras miestelėnams pasipliuškenimui vis atrodo kur kas skaidresnis (Mastį gal ir vėl po kurio laiko reikės valyti, jei teršta kelis šimtmečius, gero rezultato greitai nelauk, o ir dar tolėliau likęs dumblas, vandenžolės daugeliui – nemiela). Tačiau miestas ėmė gręžtis ežero link. Telšiškiai dabar rodo atvykėliams nepigiai kainavusią sutvarkytąją Masčio pakrantę, takus ne tik pėstiesiems, o ir dviratininkams, suoliukus, šviestuvus, valčių prieplauką, žaidimų aikštelę vaikams, vietas automobiliui, įrengtus paplūdimius… Tam daug kuo pasitarnavo ir Nacionalinės premijos laureatas, Žemaitijos sostinės kilnusis patriotas ir dabintojas Algirdas Žebrauskas.
„Anksčiau pamatyti Masčio ežere plaukiojančias gulbes… Neįmanoma misija! O štai dabar – matote kiek gražių gulbelių plaukioja, greta jų ir žvejys valtelėje kiurkso… Beje, ilgai turėčiau pasakoti, jog sovietmečiu neleidau užstatyti daugiaaukščiais greta Masčio esančios Zakso kalvos, kas būtų savotiškai uždarę miestui žaliuosius vartus. Pradžioje, kaip jaunas savivaldybės specialistas, buvau urbanistų suniekintas, tačiau užsispyriau, Vilnių pasiekiau, tad šį tą laimėjau, vadinamieji žalieji vartai liko neužstatyti“, – pasakojo mūsų gidas.
Telšiškiai gamtos atgaivą turi, galima sakyti, jau mieste (kurį atpažįstamą darys vien prie Masčio Algirdo Žebrausko sukurtosios 3 rotondos, skirtos ne kokiai vienai funkcijai). Galima rinktis ir į šventinius renginius, kurie – ir naujoje Algirdo Žebrausko (iki smulkmenų projektuotoje bei prižiūrėtoje, statybininkus paūdijant) sukurtojoje amfiteatrinėje erdvėje.
Greta naujojo amfiteatro palei Masčio ežerą esanti gatvelė, Algirdo Žebrausko sprendimu, lengvai paverčiama į pėsčiųjų zoną. Tereikia gražius stulpelius vienoje vietoje išsukti, kitoje – įsukti. Ypač tai pasitarnauja įvairių švenčių metu.
Visi atkreipėme dėmesį ir į aukščiau amfiteatro stūksantį buvusio tipinio restorano pastatą, ganėtinai apleistą, darkantį visą ežero pakrantę. Pasak Algirdo Žebrausko, restorano pastato savininkas, Kauno meras ir žinomas verslo pasaulyje žmogus Visvaldas Matijošaitis šitaip telšiškiams tariamai atsikeršijantis už tai, jog nebuvo kaime, netoli „Žemaitijos pieno“, leista pastatyti gigantiškos (vietoje sukiužusios senosios) fermos, kurioje būtų įkurdinta vienas milijonas 200 tūkst. vištų.
…Ragaujant kavą greta esančioje kavinėje, žvelgiant pro jos erdvius langus Masčio ežero link imi ir pagalvoji: telšiškiai gyvena geriau, nei tikrojoje sostinėje; jie susikūrė stebuklą – ne tik atgijusią ežero vilnį, krantą, o ir visą miestą (priminsiu, jog anksčiau telšiškiai ežero ir neitin matė, užstojo pakrančių šabakštynai, krūmai, savaime augantys medžiai). Vedami ir savojo riterio – profesoriaus Algirdo Žebrausko.
Augusto Uktverio nuotraukos
FAKTAI IR SKAIČIAI
Masčio ežeras — karstinės kilmės. Poledynmečiu daubose nugulęs ledas buvo užklotas sąnašomis. Ledui tirpstant sąnašos nugrimzdo gilyn ir plokščiose, negiliose daubose susiformavo ežerai. Kadangi tokie ežerai negilūs, per tūkstančius metų besikaupiantis dumblas juos seklino, ypač pakrantėse. Įtakos, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, turėjo ir žmogaus veikla. Į ežerą tekėjo lietaus vandenys, kruopelytėmis plukdydami sąnašas ir gramzdindami jas ežere. Seklios ežero priekrantės (Masčio didžiausias vandens gylis tik 4,8 metro) greitai užželia, pelkėja augant vandens augalams. Toje Masčio dalyje, kuri valoma, vietomis dumblo sluoksnis 3-5 metrais viršija vandens gylį. Esama vietų, kuriose susidarė 7 metrų storio dumblo sluoksnis. Toks ežeras tinkamas paukščiams perėti ir gyventi. Tačiau miesto supamas Mastis reikalingas kaip poilsio ir pramogų ežeras.
***
274 hektarus užimantis Mastis priklauso Pateklos upės baseinui, su kuriuo ežerą jungia Mastupis. Patekla įteka į Virvytę, šioji — į Ventą, kurį yra į Baltijos jūrą tekančios Dauguvos intakas. Į Pateklą taip pat teka išvalytos Telšių nuotekų valykloje nuotekos. Rekonstravus valyklą, į Pateklos baseiną nebepatenka fosforas ir azotas — medžiagos, skatinančios vandens telkinių dumblėjimą.
