Lietuvos meškeriotojai nuo seno dalyvauja sportinės žūklės varžybose. Rungtyniauja plūdininkai, dugnininkai, spiningautojai, muselininkai, karpininkai, poledinės žūklės sportininkai. Jų pasiekimai ženklūs tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Šiuo metu visos sportinės žūklės rungtys Lietuvai svarbios, o pasiekti rezultatai garsina mūsų šalį tarptautiniu mastu. Nepaisant to, viena buvusi Lietuvoje populiari žūklės sporto šaka dabar merdi. Tai – kastingas. Jame, mėtydami į taikinius ir tolį svarelius bei rištas museles, savo gebėjimus demonstruoja spiningo ir muselinės meškerės meistrai. Šiuo metu vos keli sportininkai atstovauja Lietuvą Pasaulio ir Europos kastingo varžybose. Jas rengia 1955 m. įkurta Tarptautinė kastingo sporto federacija – ICSF (International casting sport federation). Ši žūklės sporto šaka labai populiari Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Skandinavijos pusiasalio ir kitose pasaulio šalyse.
Atgimsta Kazlų Rūdoje
Neįprastai spalio 5 d. atrodė tvarkingai prižiūrimo Kazlų Rūdos stadiono veja. Joje buvo įrengti skiš ir Arenbergo taikinių bei tolimo metimo sektoriai. Parodomąjį kastingo pristatymą ir draugiškas varžybas, pagerbdamas savo tėvo dr. Juozo Savicko atminimą ir 100-tąsias gimimo metines, organizavo Egidijus Savickas. Jam talkino žymiausias trenerio Juozo Savicko mokinys, daug įvairių apdovanojimų pelnęs pasaulio čempionas Marius Svirbutavičius. Tęsdamas J. Savicko darbus jis Trakų Vokėje dirbo su jaunaisiais kastingistais, o jo dukra Ugnė Svirbutavičiūtė 2010 m. rudenį suaugusiųjų Pasaulio kastingo čempionate Kroatijoje laimėjo savo pirmąjį aukso medalį („Žaliasis pasaulis“ 2010 m. Nr. 34. ir „Dėdės Vacio kampelis“ žurnale „Meškeriotojas“ 2010 m. Nr. 11). Ugnė užaugo, po margas pasvietes išsibarstė ir kiti kastingo meistrai, o šiandien ši įdomi sporto šaka tarp jaunimo nėra populiari. Stinga ne tik besidominčių vaikų, bet ir vadovų.
Todėl prisimindamas tėvuko išugdytą gerą metimų techniką ir Lietuvos čempiono vardą Egidijus nutarė supažindinti Kazlų Rūdos visuomenę su kastingu, padedančiu taikliai mėtyti masalus žvejybos metu.
Stebėjo ir rungtyniavo
Susipažinti su kastingu be Kazlų Rūdos gyventojų atvyko būrys meškeriotojų iš Marijampolės, kur su jaunaisiais žvejais dirba XXXIV Lietuvos Respublikos žūklės museline meškere čempionas Remigijus Bobinas („Žaliasis pasaulis“ 2019 m. Nr. 30). Nustebinti M. Svirbutavičiaus ir E. Savicko tiksliais pataikymais ir tolimais metimais susirinkusieji į renginį „Kastingas atgimsta Kazlų Rūdoje“ susipažino su meistrų įrankiais, juos išbandė ir po to dalyvavo mėgėjų varžybose. Jose geriausiai pasirodė kadenciją baigęs Kazlų Rūdos savivaldybės vicemeras, Kazlų Rūdos žvejų mėgėjų klubo vadovas Justinas Kazla. Jis apdovanotas „Žaliojo pasaulio“ taure „Juozui Savickui 100“. Kadangi pirmieji kastingo meistrai startus pradėjo po 1956 metais įkurtos sporto draugijos „Nemunas“ vėliava, E. Savickas ir M. Svirbutavičius apdovanoti Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos „Nemunas“ atminimo taurėmis „Juozui Savickui 100“. Jas įteikė šio renginio kuratorius, „Lašišos dienoraščio“ atstovas Matas Jonaitis. Diplomais ir M. Svirbutavičiaus atminimo dovanomis apdovanoti ir kiti rankos taiklumą ir gebėjimą toli nusviesti svarelį bandę šio įdomaus renginio dalyviai.
Gimtinės ąžuolas
Po renginio stadione aplankyta Kazlų Rūdos kapinėse Savickų giminės kapavietė. Joje ilsisi 2015 m. amžiams prie Gamtos prisiglaudęs Juozas Savickas. Aplankėme ir šio šviesuolio žmogaus tėviškę, kur auga didžiulis, tvirtas ąžuolas. Viename iš savo rašinių J. Savickas pasakojo apie pokario išvyką į savo tėviškę Kelmynėje:
„Mano tėvukai nesulaukė gyvi karo pabaigos, tad ko aš ten ėjau?
Ėjau aplankyti pagiry, sodybos vietoje tebestovinčio ąžuolo, kurį mano tėtukas Mikas Savickas pasodino man gimus.
Ąžuolą radau įsibridusį į kviečių lauką buvusioje mūsų sodybvietėje. Negalėjau atsistebėti jo didingumu.
Tėtuko sodinamas vargu ar jis galėjo būti didesnis už rykštelę, o dabar poros vyrų reikėtų jį apglėbti. Neįsivaizdavau, kad ąžuolas galėtų taip greit augti. Padūsvęs, atsisveikindamas paglostęs šiurkščią ąžuolo žievę, patraukiau atgal, Kazlų Rūdos link.
Išėjęs iš buvusio Pagirinių kaimo (vėliau perkrikštyto į Pagirėlius) ribų, atsigręžiau atsisveikinti su savo Ąžuolu. Jeigu visur kitur buvusiose sodybose paliktas vienišas medis atrodė suskurdęs, tai manasis ąžuolas klestėjo. Matėsi šakose naujos šviesiai žalios atžalos. Gal dėl girios artumo jam buvo taip gera?“
Šis ąžuolas klesti ir šiandien, tik aplink jokių sodybų nėra, vien miškas ir kuklus atminimo ženklas primena, jog tai Juozo Savicko gimtinės vieta.
… Greitai bėga laikas. Tik augantis miškas bei galingas ąžuolas primena, koks trapus ir trumpas žmogaus gyvenimas.
Vacio Paulausko nuotraukos
