Lankantis įvairių Europos šalių Botanikos soduose ar kitose gamtininkams savitose vietose dažnokai teko klausytis profesoriaus Stasio Juknevičiaus komentarų apie medžius, augalus. Tai stebino, nes šis profesorius juk yra gyvulių pasaulio žinovas, pastarojoje srityje visas mokslininko regalijas pelnęs. Pasirodo, jei jau žmogus yra žymus vienoje mokslo srityje, gali dar garsėti ir kaipo eruditas. Klausantis Stasio Juknevičiaus diskusijų su žymiais šalies dendrologais, medžių žinovais, susivokiau, jog šie neretai ir šio to klausia būtent Stasio. Iš kur toks profesoriaus, gyvulininkystės specialisto, gilusis išmanymas ir dendrologijos, augalų pasaulio horizontuose?
Į tokį klausimą patsai sau tarsi ir atsakiau, kai neseniai lankiausi Panevėžio rajono Rabikių kaime (apie 5 kilometrai nuo Krekenavos), kuriame gyvena profesoriaus Stasio Juknevičiaus brolio žmona Zofija Juknevičienė, kur čia nuo 1993-ųjų ūkininkauja, propaguojant augalininkystę papildomuose 55-eriuose hektarų, jau jaunesnės kartos atstovas – sūnėnas. Tačiau, pasirodo, profesorius Stasys Juknevičius, ko gero, čia praleidžia visą savo laisvalaikį.
Neatsitiktinai taip susivokiu. Juk erdvioje vietoje atsidūręs dendrariumas (medžių ir krūmų kolekcija) arba Beržoro dendrologinis parkas – ne vienerių metų veiklos rezultatas. Pasak specialistų, sumedėjusia augalų gausa šis parkas Lietuvoje gal tik nusileidžia Vilniaus universiteto botanikos sodui.
Žvelgiant į vieną iš gražią lają pasiteiravau Stasio: kiek tam medžiui metų? Išgirdau, jog per tris dešimtis. Tad gal tiek metų (tikriau – nuo mažumės) ir patsai Stasys dirba šiame 7 hektarų sklype. Tiesa, kai kuriuos medžius čia jau sodino profesoriaus tėtis Antanas. O Stasys, 1962-ais baigęs tuometę Lietuvos veterinarijos akademija (zootechnikas), 1964-ais savo tėvų žemėje sodino pirmuosius medžius: baltąją eglę, sibirinį kėnį, amūrinį kamštenį, melsvąją pocūgę. Stasys Juknevičius daug medžių ir krūmų sėklų parsivežė net iš Tolimųjų Rytų. Sėklų siuntos dendrologo mėgėjo adresu pasiekdavo iš daugelio pasaulio botanikos sodų.
„Blogai, kad esi toks trenktas… Todėl ir kyla minčių vis dar kažką čia pasodinti… Gal trenktieji tais medžiais ir mane pagamino… Juk mano mama turėjo čia per 100 veislių jurginų, kas tuo dabar patikės… Tėvelis, kai šienavo mišką, žinojo, jog daug kur reikia kai ką išsaugoti. Problema jam buvo ir medį nupjauti. Mama vis prašė: nupjaukime ąžuolus, parduokime, kokį gražų namą pasistatytume. Tačiau tėvelis: ne, o ir neisiu aš iš šios vietos!..“, – pramaišiui su humoru ir rimtumu kalbėjo į lajas besidairydamas Stasys Juknevičius.
Pasak jo, kai prosenelį pakorė už dalyvavimą 1863-ųjų sukilime, senelė su seneliu ir atsirado čia, atokioje vietoje. Sako, jog vos įsikūrus čia jau buvusi labai graži augalų įvairovė.
„Drėgmės čia visada pakako, dar ir upelis sruveno, – tarsi juokaudamas, tarsi atsidusdamas sako Stasys, vesdamas nemažą būrelį gamtininkų paskui save ir aprodydamas savo dendrologinę kolekciją. – Sako, jog jau tada čia buvęs rojus. Čia augo ir žydėjo netgi reliktinės klumpaitės, jau neminint gegužraibinių šeimos augalų.“
Jei jau prosenelis dėl Lietuvos ir gamtos 1863-ais galvą padėjo, pasak Stasio Juknevičiaus, nebėra ko ir baidytis. Ima Stasys ir rašo raštus, įtikinėja, jog vietos urėdijos šiame krašte didesnį dėmesį skirtų reliktiniams augalams. Miškininkų viršūnėlės – lyg amo netekusios, suvis neatsiliepė… Girdi, tuo klausimu yra Aplinkos apsaugos agentūra.
„Lyg ir pasityčiojo… Gerai, kad dar Lietuvoje yra mokslininkų, kurie tatai suvokia, kurie galvoja, jog vaikaičiams taipogi turime palikti ir augalijos reliktus. Gerai, kad ir Kėdainių miškų urėdijoje buvo atkreiptas dėmesys į reliktinius augalus (galinčius būti ir Lietuvos raudonojoje knygoje), kurie įsikūrė šios urėdijos medelyne. Tokie augalai juk nyksta, kai visa aplinka chemizuojama, viena vertus, ir tada, kai nieko nedaroma, kai kitos žolės nustelbia, tarkime, kad ir katpėdėlę“, – kalbėjo profesorius, labiau į suvargusi darbininką atrodantis…
Stasys Juknevičius atsiprašė, kad šiame jo ir giminės prižiūrimame dendrariume tvarka taipogi nesanti ideali. Tam reikėtų kur kas daugiau rankų, lėšų. Šienauja ir pasitelkę traktoriuką, ir trimerį, kad tik retesnis augaliukas pasirodytų, išliktų…
„Natūralioje gamtoje išlaikyti vadinamuosius retų augalų darželius, deja, nepavyks. Kita vertus, ir CO2 didesnis kiekis augaliją taipogi keičia…
Pateiksiu tokį akivaizdų pavyzdį.
Iš Ukmergės važiuojant Troškūnų link esama didelių raudonų plotų – auga gėlytės smaliukės (gvazdikinių šeimos, gaisrenų genties augalas). Kad jos išliktų, šienauti reikia kiek vėliau. Juk anksčiau po raudonojo lauko buvo mėlynas – žydėjo pievinis katilėlis. Jis, deja, baigia išnykti“, – kalbėjo septynis hektarus apimančio dendrariumo Rabikių kaime šeimininkas.
… Būreliu apspitę pasileidome su profesoriumi po jo tėvo ir paties Stasio puoselėtą augalų bei medžių erdvų plotą, kuriame – apie 1300 augalų ir medžių taksonų (botaniniu taksonu vadinama bet kuri gimininga augalų grupė: klasė, eilė, šeima, gentis, rūšis, porūšis, varietetas, forma) kolekcija. Suminėti viską, kas yra greta, gali tik garsus botanikas ar dendrologas.
„Štai čia – uosialapio klevo margalapė veislė, – paaiškina greta ėjęs žinomas dendrologas dr. doc. Laimutis Januškevičius, pristatydamas ir kitus retuosius augalus, medžius, tuo patalkindamas dedrariumo šeimininkui Stasiui. – O štai čia – baltosios eglės kūginė forma.“
„Kai atskirai, tolėliau pasodini atskirus medžius, kur kas geriau auga. Tenai pušelių grupę pasodinau, tai neitin patiko… Daug ir sunyko, nes, kita vertus, čia dirvožemis yra tikrai ne pušims tinkamas. Tačiau aukštesnėje vietoje auga… Ana tos pušys, regis, kedrinės, yra sodintos dar mano tėvo 1970 metais“, – pasakoja Stasys Juknevičius.
… Praeiname pro karelinius beržus, kurių sustorėjimuose esanti mediena labai vertinama, nes drožiant tuos sustorėjimus mediena labai savo tekstūra tinkanti baldų apdailai. Sakoma, jog vokiečiai ypač atkreipė dėmesį į karelinius beržus, greta kurių augina ir avis, kurių šlapimas, esą, kaip sykis, patalkina formuojant karelinių beržų sustorėjimus. Nepatikėtum, tačiau tatai kalbėjo žinomi specialistai… Kita vertus, vokiečiams pavykę karelinį beržą sukryžminti su paprastuoju, tad mediena, teigiama, esanti kur kas vertingesnė (omenyje – medienos „raštas“, tinkantis baldų apdailai).
Medžių žinovams, gamtininkams ir specialistams, kaip susivokiau, ir Rabikių dendrariumas – savotiška meka. Vien užteko pamatyti, kaip dendrologas ir teritorijų apželdinimo specialistas Antanas Stackevičius ir Stasys Juknevičius ilgokai gėrėjosi gėlytėmis, kurios vadinamos vėlyviais, o kiti tuo metu puolė į talką – valė teritoriją nuo vinvyčio, kuris, kaipo parazitas, „laipioja“ medžiais.
… Atsisveikinant su Stasiu Juknevičiumi, žinomas dendrologas, anksčiau besirūpinęs ir sostinės Vingio parko medžiais, Antanas Stackevičius sakė:
„Šeimininkas čia dirbo apie penkias dešimtis metų, mes tik praeiname, daug ko nepastebėdami. O čia tiek daug prakaito, tiek daug minčių, tiek daug vilčių buvo, ir, tikimės, jog bus.“
Šaunusis muzikantas ir dainininkas Laimutis Januškevičius (be visų dendrologinių ir mokslininko-docento gabumų) čiumpa akordeoną „Honner“ ir pasigirsta visų gamtininkų atliekama daina „Ilgiausių metų“ – ant Stasio Juknevičiaus galvos įsikuria svečių sukurtoji gamtinė skrybėlė… Ne atsisveikinimui, o pagarbai. Stasiui Juknevičiui, jo visai giminei, gebėjusiai ir gebančiai išpuoselėti ir prižiūrėti nuostabiąją gamtos oazę.
Savo ruožtu, Stasys siūlo visiems išvykstantiems įsigyti sūnėno prižiūrimų bitelių iš esparceto plotų sunešamo medaus.
***
Privačiame Beržoto dendroparke daugiausia erškėtinių šeimos atstovų: net 84 rūšys iš 24 genčių, iš viso – net 162 taksonai (botaniniu taksonu vadinama bet kuri gimininga augalų grupė: klasė, eilė, šeima, gentis, rūšis, porūšis, varietetas, forma – red.).
Gausi ir klevinių šeima (58 taksonai): cukrinis klevas, Zyboldo klevas, žaliažievis klevas. Pastarasis akį patraukia žalia kamieno spalva, pamarginta baltomis vertikaliomis juostomis. Rudenį šio klevo lapai nusispalvina geltonai. Malonus akiai uosialapis klevas „Auratum“ (forma 1892 m. išvesta Vokietijoje, o 1901 m. Karališkosios sodininkystės draugijos įvertinta apdovanojimu): pavasarį išsprogę lapai būna aukso geltonumo, vėliau tampa žalsvi. Patrauklus ir Zyboldo klevas: rudenį jo lapai nusidažo ryškiai raudona spalva.
Dendroparke gausiai atstovaujama ir magnolijų gentis. Augalų sistematikos tėvas Linėjus šiuos medžius pavadino prancūzų botaniko Pjero Magnolo (1638–1715) garbei. Žydinčios magnolijos laikomos vienais iš gražiausių medžių.
Gausu liepų genties atstovių: skirtingai karpytais lapais didžialapė liepa, dviejų metrų aukščio mongolinė liepa, grakščioji, Moltkės, amerikinė ir kt.
Gerai auga kaštonai, grožiu ypač išsiskiria raudonžiedis ir geltonžiedis kaštonai.
Plačioje beržų gentyje (22 taksonai) galima pamatyti beržą ir glausta, ir žemyn svyrančia laja. Juodasis beržas – vienas iš medžių, geriausiai pakeliančių drėgnas augavietes. Kartais jis dar vadinamas upių beržu. Jaunos juodojo beržo žievės spalva būna šviesiai rožinė, medžiui bręstant ji ruduoja ir pleišėja. Mediena labai kieta.
Į Beržoto dendroparką beržai atkeliavo iš Tolimųjų Rytų, Blagoveščensko. Beržoto dendroparke auga net 9 augalai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą: europinis kukmedis, beržas keružis, liekninis beržas, gulsčiasis karklas, laplandinis karklas, bekotis ąžuolas, gebenė lipikė, dygioji slyva.
Augusto Uktverio nuotraukos
