Rugiapjūtė – senovėje pats svarbiausias ūkio darbas, nuo kurio sėkmės priklausydavo, ar šeima turės duonos. Šeimininkas, geresniam orui nusistovėjus, eidavo prie rugių lauko ir kepure braukdavo per varpas. Pribirės ten kiek grūdų – jau laikas ruoštis pjūčiai. Tačiau senolių išmintis pataria neskubėti, palaukti mėnulio pilnaties. Antraip varpos bus „prisimerkusios“ ir blogai kulsis. Darbo negalima pradėti savaitės pradžioje, nes ilgai užtruks. Netinka ir penktadienis – duona bus labai juoda…
Tradicinis rugiapjūtės laikas Lietuvoje būdavo nuo Škaplierinės, liepos 16 d., iki Jokūbinių arba Oninių, liepos 25 d. ar 26 d. Trukdavo maždaug devynias dienas – visos senosios savaitės ilgumu. Bet nelygu metai ir jų orai… Tačiau Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės adoracijos dieną, liepos 16-ąją, kaimo žmonės nedirbdavo jokių darbų. Sakydavo, kas to draudimo nepaisys, tam vėtra stogus nuplėšys. Šventė minima nuo 1251 m., kai pirmą kartą buvo surengta Karmelio kalno vienuolyne Palestinoje. Karmelitų vienuoliai ją išplatino visame pasaulyje. Pasak liaudiškojo religingumo, Švč. Mergelė Marija tądien sielas iš skaistyklos vaduojanti. Škaplieriai – tai du maži gražiai išsiuvinėti audinio gabalėliai, maldingų žmonių nešiojami ant kaklo kaip paskata melstis ir atgailauti. Kitados tai buvo karmelitų ordino vienuolių aprangos dalis. Škaplierinės atlaidai mūsų krašte švenčiami daugelyje parapijų; tai maloni proga aplankyti gimtinę ir artimuosius giminaičius.
Pirmoji rugiapjūtės diena nuo seno vadinta prapjovomis. Baudžiaviniame kaime rugius pjaudavo moterys pjautuvais. Dalgis, sakydavo, tik šiaudą gadina; juo nukirsti netinka stogams dengti. Moterys į lauką išeidavo baltais trinyčiais apsirengusios, rankas apsisaugojusios nuo aštrių ražienų drobinėmis riešinėmis. Iš šių rugiapjūtės talkų ir toji ypatinga tautinio kostiumo puošmena – karoliukais dailiai išsiuvinėtos riešinės. Į darbą būtinai atsinešdavo duonos: „Tegu duona su duona susieina“. Tačiau jos visos nesuvalgydavo, vakare parsinešdavo namo. Kai kur būta papročio riekelę užkasti lauko kampe. Darbą pradėdavo pati šeimininkė, supjaudama nedidelį rugių pėdelį, maždaug iš trijų saujų. O anytos supjautąjį pirmąjį pėdą jaunamartė turėdavo apgaubti lininiu stuomeniu ar rankšluosčiu, o talkininkus pavaišinti sūriu. Vakare pirmąjį pėdelį iškilmingai parnešdavo namo ir kaip brangiausią svečią „pasodindavo“ gerojon kerčion. Vadindavo pagarbiai „gaspadoriumi“, „brangiu svečiu“, „dziedu“. Už stalo šis pėdelis stovėdavo, kol pradėdavo rugius vežti į klojimą. Jo grūdai iškūlus suberiami į sėklą. Mitologai linkę manyti, kad pirmajame pėde slypi Javinės dvasia, globojanti žmogaus darbą auginant duonelę kasdieninę.
Pjovėjos labai apsidžiaugdavo, radusios skalsų – dvilypę varpą. Įdės ją aruodosna, kad namuose skalsa laikytųsi. Gubas, dar vadinamas rikėmis, mendeliais, šlitėmis, kuopkomis, sustatydavo vyrai pavakare. Žemaičiai bei vakarų aukštaičiai jas suremdavo dažniausiai iš dvylikos pėdų. Rytų aukštaičiai ir dzūkai – iš devynių, dešimtuoju pridengdami. Abu šie skaičiai yra kalendoriniai: pirmasis iš saulės, antrasis – mėnulio ciklo. Buvo tikima, kad jei paskutinė guba išeisianti pilna, tai geras bus ir ateinančių metų derlius. O jei liks neporinis pėdų skaičius, tai statytojai tais metais irgi liks vienišiais; jeigu vedę – vaikų dar nesusilauks. Paskutinę gubą pažymėdavo kokia šakele, vadindavo „pjūties karaliumi“. Suvežus į kluoną, keletą jos varpų pelėms numesdavo, keletą palikdavo lauke paukšteliams. Merginos, pabaigusios darbą, mesdavo pjautuvus per galvą. Katros toliau nuskris, ta greičiau ir ištekės. O jeigu ras rugio varpą pjautuvo įlinkyje, – dar ir turtingą vyrą gaus.
Pobaudžiaviniame kaime rugiapjūtė – talkos darbas. Kiekviena pora – pjovėjas ir rišėja – užsiimdavo savąjį barą. Tai viena pradalge, vienu mostu nukertamų rugių plotas. Būtų gėda prieš kitus talkininkus, jeigu barą varytų siauresnį už kitų. Todėl jo plotis būdavo apyvienodis, o senovėje – ir apskritai laikomas dirbamos žemės matu. Kaip gražiai atrodydavo Lietuvos laukai, nustatyti gubomis! O ypač žvelgiant nuo kokios aukštumėlės, tarkime, Šatrijos, Ladakalnio ar Medvėgalio. Deja, tai tik iš gana tolimos praeities iškylantys vaizdai…
Kai rugius baigdavo kirsti su saule, sakydavo – duona bus balta, o jei sutemomis – teks valgyti juodą. Bet įdomiausios, mitologiškai sureikšmintos būdavusios pabaigtuvių apeigos. Beje, ganėtinai skirtingos įvairiuose Lietuvos regionuose. Rytų Aukštaitijoje jos buvo vadinamos nuobaigomis, Dzūkijoje – pagynomis. Žemaitijoje laikyta už garbę nurėžti paskutinę pradalgę, surišti paskutinį pėdą. Šeimininkė į paskutinę gubą paslėpdavo sūrį, o šeimininkas – ir buteliuką kokio stipresnio gėrimo. Rišėjai merginai atitekęs paskutinis pėdas žadėdavęs sėkmingas vestuves. Surišę tą pėdą talkininkai mesdavo jį į viršų kuo aukščiausiai arba drūtgaliu suduodavo triskart į žemę, – kad kitais metais taip pat užaugtų dideli javai. Apie Šiaulėnus būta išskirtinai įdomaus papročio: paskutinę gubą padarydavo kaip kokį žirgą. Ant jo ir užsisėsdavo tas pjovėjas, kuriam teko išvaryti paskutinę pradalgę. Mūsų garsaus etnografo Balio Buračo nuotraukose išliko užfiksuotas šis paprotys. Kitose Lietuvos vietose paskutinio pradalgio ar pėdo būdavo vengiama. Sakydavo, liksi paskutinis ir su kitais darbais, patapsi našliu, šunys puldinės; merginos vakarėliuose niekas nešokdins, o ji dar ir pavainikio gali susilaukti. Tokie prieštaringi vertinimai – iš prosenoviškų tikėjimų paskutiniajame nenukirstų rugių plotelyje slepiantis javų lauką globojusiai dvasiai. Ji įvardijama „rugių boba“, „žebriu“. Galima manyti, kad po Lietuvos krikšto toji dievybė buvo supeikta, paniekinta, tapo nesėkmės ženklu.
Dar vienas labai archajiškų tikėjimų reliktas – jievaro pynimo paprotys. Tai iš paskutinės saujos nenupjautų rugių supinta kasa. Jos viršūnė prilenkiama prie žemės į namų pusę, varpos prislegiamos akmenuku arba kartu su duonos riekute ir druskos žiupsneliu užkasamos žemėje. Iš dirvos išaugęs grūdas tarsi vėl grąžinamas žemei: tegu kartojasi kasmet gyvybės ratas, tegu nuolat „duona su duona susitinka“. Derlių pagimdanti šventoji žemė maitintoja, tai tas jievaras – tarsi kokia bambagyslė. Paskutinio pradalgio pjovėjas todėl ir būdavo pravardžiuojamas „bambarėža“. Dainose jievaras tampa tiltu tarp realiojo ir mitinio protėvių pasaulių, stebuklinguoju Pasaulio medžiu. Pinant jį, skambėdavo tokie žodžiai:
Šalia kelio jievaras stovėjo,
Slaunasai žolyne, rugeli!
Iš pašaknių skambantys kankleliai…
Ant viršūnės sakalo vaikeliai…
Per vidurį dūzgiančios bitelės…
Slaunasai žolyne, rugeli!
Rytų Lietuvoje baigdami kirsti rugius, iš didelio jų glėbio padarydavo vadinamą „čiubą“ ar „nivką“. Varpas nupjaudavo ir supindavo į šeimininkams skirtą vainiką, o viršų papuošdavo lauko ir darželio gėlių puokšte, į vidų įmesdavo riekelę duonos. Merginos eidamos namo iš tos puokštės pasiimdavo kokią gėlę, kad greičiau ištekėtų.
Vėlesniais laikais jievaro nebepindavo, nes įsigalėjo pabaigtuvių vainiko paprotys. Samdiniai jį parnešdavo šeimininkams, įpynę tarp varpų ir baltų gėlių – „kad duonelė baltesnė būtų“. Sakydavo, „laimę parneša“. Uždėdavo ant galvos šeimininkui su vaizdingais palinkėjimais: „Atėjo svetys, vardu rugys. Ir sako: „Kentėjau žiemos laike šaltį, pavasario laike – vandenis, vasaros laike – karščius. Atėjo jaunas ponas, pakirto man kojas ir aš parkritau dirvoje. Pailsėjęs, pagulėjęs atsikėliau, parėjau gaspadinės priėmimo prašyti, nes aš jums duosiu duoną…“ Pabaigtuvių vainiką pakabindavo gerojon kerčion; kai kuriose vietovėse per Žolinę jį dar pašventindavo bažnyčioje, o grūdus suberdavo sėklon. Kitur vietoj vainiko šeimininkui talka iš varpų nupindavo juostą ir šluotelę. Apjuostas rugiais, jis tą šluotelę merkdavo į vandenį ir pakrapydavo visus talkininkus, – tebūna ateinantys metai dosnūs visiems. Įteikus vainiką prasidėdavo linksmybės: jaunimas šėliodavo, erzindavosi, vienas kitą apliedavo vandeniu, tada sėsdavo už vaišių stalo.
… Nuėjo į tolimą praeitį tos tradicijos… Ir daug gero bei naudingo kartu, nes papročiai mokė tarpusavio paramos, bendruomeniškumo, meilės darbui.
Selemono Paltanavičiaus nuotrauka
