Vasarvidžio nakties burtų lydima, tradicijomis ir papročiais besiremianti Rasos (Joninių) šventė neabejotinai įspūdingiausiai švenčiama Pagėgių savivaldybėje. Ant sraunaus, Nemuno juosiamo šventojo Rambyno kalno atgimsta senieji ritualai, iš istorinės atminties prižadinti, mūsų senolių propaguoti apeiginiai veiksmai…
„Tradicijų pynė pagal Vydūną“ – tokiu simboliniu pavadinimu įvardinta, ši šventė atiduoda pagarbos duoklę šlovingai savojo krašto praeičiai, iškilioms jos asmenybėms, gimtajai kalbai. Nusilenkiama lietuviško žodžio puoselėtojams, lietuviškų knygų autoriams ir leidėjams, o į Amžinąją Rambyno kalno knygą savo mintis įrašo garbingiausi šventės dalyviai. Aukure suliepsnoja šventoji ugnis, nuskamba iškilmingi Mažosios Lietuvos himno žodžiai, pasigirsta chorų giesmės ir poezijos posmai…
Tokiais trumpiausios vasaros nakties pagarbinimo planais su svečiais dalijasi šeimininkai – savivaldybės vadovai, kultūros bei turizmo informacijos centrų, Rambyno regioninio parko, muziejų darbuotojai… Tai jų dėka atgijo sovietmečiu, atrodytų, negrįžtamai prarasta gili simbolinė šios šventės prasmė, glūdinti ryšyje su gamta, religija, protėviais, į šią šventę nebežvelgiama kaip į eilinę progą pakelti taurelę… Atgaivintos gražios tarpukariu vyravusios Joninių minėjimo tradicijos, kuomet ant Rambyno kalno rinkdavosi tūkstančiai žmonių; dabar gi iš visos Lietuvos kampelių čionai vėl plūsta chorai ir ansambliai, dainininkai ir poetai, istorikai ir etnologai… Atiduodama pagarbos duoklė seniesiems Baltų Dievams, kurių trejybę simbolizuoja skulptoriaus R. Midvikio skulptūros. Prisimenamos magiškos žodynų galios, gaminamos meniškos skulptūros iš augalų ir kita šios šventės atributika, Nemunu plukdomi vainikai, prausiamasi sidabro rasa, ieškoma paparčio žiedo ir pasitinkama ryto saulė. Žodžiu, daroma viskas, kad visus metus, iki kitos Rasų (Joninių) šventės lydėtų gera sveikata ir sėkmė…
Lietuvių dievų olimpas
Garbusis profesorius Česlovas Kudaba teigė, kad šis kalnas – tai mūsų tautos draustinis, sakralinė vieta. Pasak istorikų, čia kadaise buvusi alkavietė, o aplinkui ošęs šventasis miškas. Šią mitologinę vietą seniau stengdavosi aplankyti visi, kuriems sušlubuodavo sveikata ar kitos gyvenimo negandos užklupdavo, mat šventai tikėta, kad prisilietus prie akmens, stūksojusio ant šio kalno, visi prašymai išsipildysią… Pagarbinti kalno ateidavo jaunavedžiai, kūdikių besilaukiančios moterys, prie čia stūksojusio įspūdingo dydžio akmens palikdavę aukų.
Deja, XIX a. pradžioje atsirado žmogus, pasikėsinęs į šventąjį akmenį. Tai buvo malūnininkas, kuriam prireikė girnų, tad jis ir suskaldė šį gražuolį, nepabūgdamas Dievo rūstybės. O ši, pasak vietos gyventojų, netrūkusi pasireikšti. Argi 1835-ųjų rudenį įvykusi didelė šio kalno griūtis nebuvusi Aukščiausiojo bausmė žmonėms už jų savivaliavimą?
Po to Rambynas smuko dar du kartus – 1878-aisiais ir 1926-aisiais. Tad mūsų laikus pasiekė tik dalis šio senovėje buvusio itin didingo kalno. Bet, ačiū Dievui, nors ši išliko, tapdama traukos vieta visiems lietuviams. Būtent čia ir atgimė senosios šventės bei tradicijos. 1884-aisiais Martyno Jankaus, Vydūno, Dovo Zauniaus ir kitų Mažosios Lietuvos patriotų iniciatyva čia buvo surengta pirmoji Rasos (Joninių) šventė. Šių kultūrininkų įžiebta tautinio atgimimo dvasia vėliau lydės visas čia organizuotas iškilmes, skiepys meilę gimtajam lietuviškam žodžiui, ugdys pagarbą Lietuvos istorijai ir jos didvyriams.
Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus iniciatyva 1928-aisiais ant Rambyno kalno iškilo aukuras. Liepsna jame degė iki 1939-ųjų, kol Klaipėdos kraštas nebuvo prijungtas prie Vokietijos. Šiam liūdnam įvykiui įvykus, aukuras buvo sudaužytas, o jo viršutinis akmuo paleistas riedėti žemyn nuo Rambyno viršūnės. Vėl užkeltas į ją jis tik 1989-aisiais…
Griūvantis Rambyno kalno šlaitas dabar sutvirtintas, erozija pristabdyta. Prie kalno įrengta didesnė mašinų stovėjimo aikštelė, vietos dviračiams statyti, visur pastatytos nuorodos, informaciniai stendai, suoleliai, nutiestas pėsčiųjų takas per mišką iki Joninių šventės aikštės. Kalno aikštė pritaikyta renginiams: padaryta laužavietė, regyklos į Ragainės ir Tilžės miestus kitapus Nemuno, kelio užtvaros, nutiesti takeliai, į kalną dabar galima užlipti atstatytais laiptais.
Pavyzdys ir etalonas visiems
Daugelio dėmesį patraukia ant šio kalno pastatytas informacinis stendas, kurio kairėje pusėje iškabinta lentelė byloja, jog „ši vietovė pripažinta geriausiai atspindinčia savitus Mažosios Lietuvos regiono kraštovaizdžio bruožus“. Tai – apie Rambyno-Bitėnų kraštovaizdį. Unikalų, nepaprastai patrauklų ir rūpestingai prižiūrimą.
Atsirado šis užrašas neatsitiktinai. Praėjusiais metais Aplinkos ministerija kartu su Etninės kultūros globos taryba buvo suorganizavusios konkursą, siekdamos išsiaiškinti, kokios gi vietovės atskiruose mūsų šalies regionuose yra labiausiai savitos. Išskirtinių bruožų pastebėta ne vienoje teritorijoje, tačiau niekas neįstengė nurungti Rambyno-Bitėnų apylinkių patrauklumo. Jos tiesiog pakeri savo grožiu, darbščių gyventojų branginamomis ir puoselėjamomis istorinėmis vertybėmis, kultūrinėmis tradicijomis. Šios vietovės kraštovaizdis paskelbtas etaloniniu.
Ritos Pilipavičiūtės nuotraukos
