Henrikas GUDAVIČIUS

Toks naujas Dzūkijos kraštovaizdis  

Taip atrodo buvęs pušynėlis, jau paruoštas kelmų rovimui ir „čipsų“ pramonei

Nelabai seniai rašytojas Kazys Saja skundėsi, kad vasarą Dzūkijos kaime darosi sunku gyventi, nes labai pjauna miškus. Anksti rytą išeini į kiemą – staugia motopjūklai ir Marcinkonių pusėje, ir Kapiniškių miškuose, ir Dubininke. Atrodo, kad Mažąją Rudnelę prie Skroblaus supa šimtai medkirčių. Pjauna kasdien, net ir per didžiąsias šventes, pjauna pavasarį, vasarą ir rudenį.

Kazys Saja teisus – dabar pjauna visur be jokio gailesčio. Rašytojo pyktį nesunku suprasti: įsijautęs į savo personažus nebegali suprasti, ar pjauna valstybės mišką, ar privatų. Ir tų, ir anų dabar yra maždaug tiek pat, o ribas pamatyti nelengva. Privataus miško savininkas, užsigeidęs šviežių pinigų, susitaria su taksatoriais ir nesunkiai savo mišką pasendina, kad galėtų kirsti plynai. Taip atsiranda aikštės, per kurias įsibėgėja uraganai, miškas griūna be pjūklo… Apie tai ne kartą rašė ir rašytojas Romas Sadauskas. Per LRT radiją Benas Rupeika šitaip kalbėjo: Žemaitijoje išguldyti plynai net ąžuolynai.

O Dzūkijoje dabar ne tiktai pjauna, bet ir sumala tai, kas nupjauta arba su šaknimis išrauta. Šimtadarbė skandinaviška technika jau gali ir storą pušį beregint sudrožti – jokių įkalčių nelieka. Tiktai ta blizganti technika ūžia ir dreba baisiai, garsas sklinda toliau nei pavasariniai gervių trimitai. Kartais mala ir naktį, todėl kyla įtarimas, kad tas darbelis gali būti nešvarus. Be to, šito dinozauriško malūno šviesos vilioja ir pražudo daug naktinių drugių.

Iš karto gali kilti klausimas: kam reikalingi tie medienos „čipsai“? Kur juos išveža labai didelės mašinos, ant kurių prirašyta daug žodžių ir visi ne lietuviški. Visa tai sugalvojome ne mes. Tos naujoviškos mašinos ir daug energijos reikalaujančios technologijos atsirado turtingoje Vakarų Europoje, o plinta ir Lietuvoje todėl, kad „Jie nori mus iš čia išmėžti“. (Romualdo Ozolo žodžiai, pasakyti po 2004-ųjų gegužės pirmosios, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą.) Taigi šitaip: medžio „čipsais“ kažkur yra kūrenamos naujoviškos, labai švarios krosnys, o mums, Dzūkijos aborigenams lieka pjuvenos, šiukšlės, dūmai ir visiškai sugadinti miško keliukai, kuriais dviračiu jau nebandyk pavažiuoti.  O su šaknimis tie savaiminiai pušynėliai išraunami be jokių derinimų ir kirtimo bilietų todėl, kad atsirado jie apleistuose žemės ūkio plotuose. Tų plotų šeimininkai lengvai papuola į komercines pinkles. Blogiausia, žinoma, kai ir valstybės žemėje, kurią savivaldybė išnuomoja ūkininkams, tokia malimo operacija įvykdoma labai greitai. Savivaldybė gal ir nespėja visko savo teritorijoje sukontroliuoti, o miškininkams savaiminiai pušynėliai žemės ūkio paskirties plotuose taip pat nerūpi: tokių miškelių rovimas respublikos miškingumo nesumažina. Belieka auklėti tą ūkininką, kuris valstybės žemę išsinuomoja ir geidžia iš jos gauti pelną tuoj pat. Ir už sumaltą medieną, ir už  tuos skystus rugelius, kurie pirmaisiais metais gal ir užderės. Didelio derliaus niekas nesitiki, nes tie plotai tik todėl ir buvo apleisti, kad yra nederlingi – dykas smėlis, o kai kur net su žvyru, kuris nei drėgmės, nei humuso nesaugo. Tokiame dirvožemyje miškas vienok gali atsirasti, liemeninės šaknys  iš giliai paima ir drėgmę, ir maisto medžiagas. Todėl savaiminių pušynėlių rovimas ir malimas yra kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės skurdinimas. Tai yra entropijos pavyzdys, kai gamtiniai ištekliai labai greitai paleidžiami dūmais. Prie tų pušelių greit atsiranda kazlėkai ir miško augalai, prasideda visai kiti naujo dirvožemio kūrimosi procesai. O jei nepatingėsime pasodinti berželių, išdygs ir raudonikiai, o po liepomis tuoj pat atsiranda ruduokės, nes nukritę liepų lapai truputį kalkina žemę. Taip būtų, tik reikia šiek tiek darbo ir laiko. O dabar čia šviečia nauja plynė. Ir dėl tos degradacijos pirmiausia laimi tie, kurie tokią technologiją sugalvojo. Jie ir vadovauja naujojo kraštovaizdžio kūrimui.

Ne žemdirbiai vadovauja, ne miškininkai, o inžinieriai ir korporacijos, esančios labai toli.

Naujųjų projektų kūrėjai ir iš miestų atvykstantys vykdytojai pažeidžia esminį žemdirbystės principą: kas iš žemės pakilo, į žemę turi ir sugrįžti. Nebesugrįžta, pakyla į debesis. Kai kas giriasi, kad  naujoviškoje krosnyje tie čipsai gerai dega, bet žemė to gerumo tikrai nepajaučia. Juodai dūmijanti medžių drožimo technika primena ir naujovišką šienapjūtę, kai vos vos apvytintą pievų žolę grėbia, presuoja, susuka į plastiko plėves. Visi darbai mechanizuoti, bet energijos nuostoliai akivaizdūs, nes trys ar keturi sudėtingi agregatai slenka vienas po kito, visi smarkiai dūmija, o tuos volus reikia dar krauti į priekabas galingais krautuvais ir vežti namo. Prie šitokios entropijos reikia dar pridėti tokius praradimus: pievoje nelieka jokių naudingų vabzdžių, žiogų ir driežų. Supresuoja ir peles, ir griežles, ir putpeles. O tos plastiko plėvės kitam kartui jau nebetinka, taigi ir nuostoliai, ir akivaizdi tarša, sąvartynų didinimas.

Naujoji, „švariai“ dirbanti technika ateina iš Vakarų. Ten ji jau nuvarė žmogų nuo žemės, dabar  tą negražų darbą tęsia čia. O juk mūsų kaimas visada buvo ne tiktai žemės ūkio produkcijos gamybos vieta. Dabar naujoji technika ir iš miestų atvažiuojantys vyrai su specialia, ryškiai spalvota apranga rodo kaimo žmogui, kaip reikia dirbti, o tas nuo darbo nuvarytas sodietis mato dar vieną negerą ženklą: pavasarį kaime reikia sėklą berti, o ne medienos „čipsus“ drožti. Taigi sujaukiamas yra ne tiktai kraštovaizdis, bet ir metų laikai.

Henriko Gudavičiaus nuotraukos