Tylų ir šviesų vasaros vakarą stebeilijantis į nusiritančia horizonto link saulę daugelis saulės spinduliuose išvysta daugybę vabzdžių. Apie kuriuos, regis, anksčiau nė nebuvai pagalvojęs. Toji vabzdžių gausybė, toji įvairovė visada yra savita ir įdomi bet kokiam žingeidžiam žmogui. Tam, kuriam gamtos pasaulis nėra vien sėdėjimas prie planšetukės įstabiame upės vingyje ar gyvybės simfonijos balsais kviečiančiame girios gojuje.
… Šįsyk užsukime į didelį kolumbariumą vabzdžiams, pasitarnaujantiems mokslui, švietimui. Geriausias vedlys tokioje patalpoje ar nebūtų Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Vabzdžių skyriaus vedėjas Romas Ferenca.
… Priminsiu: enciklopediniai analai teigia, jog vabzdžiai – nariuotakojų tipo bestuburių gyvūnų klasė. Svarbesnieji Lietuvos vabzdžių būriai: vabalai, plėviasparniai, drugiai, dvisparniai, lygiasparniai, blakės, apsiuvos, tripsai, pūkagraužiai, žirgeliai, tiesiasparniai, ankstyvės, utėlės, blusos, tarakonai, dviuodegiai, beūsiai, kabasparniai, šeriauodegiai. Visi jie čia išrikiuoti pagal rūšių skaičių, kuris, beje, gali ir kisti.
„Visa tai, kas neeksponuojama muziejaus salėse, saugome šioje saugykloje dėžutėse. Mūsų saugyklos, sakyčiau, yra vadintinos ateities saugyklomis, nes viskas čia įrengta gana gerai, erdviai, tad daugelis dėžučių dar yra visiškai tuščios“, – sako vabzdžių pasaulio žinovas.
Štai ana ten – eksponatai, kurie surinkti 2006 metais gegužės 15 dieną Kauno rajono Braziūkų kaime. Nurodyta, jog vabalus pagavo Vytautas Tamutis. Stebėjomės, jog tie vabzdžiai ganėtinai mažyčiai, tačiau Romas Ferenca paaiškino, čia – vidutinio dydžio, jog mažiausieji – plunksnasparniai arba sporavabaliai. Pastarųjų dydis svyruoja nuo 0,4-1,2 milimetro. Su galvomis, su sparnais, su visomis šešiomis kojomis ir, žinoma, skraidantys. Gyvena šie plunksnasparniai įvairiose paklotėse ir minta pelėsinių grybų sporomis.
„Kai atvyksta studentai su dėstytojais, jiems greta to mažyčio vabzdžio demonstruoju ir aguonos grūdelį. Visada teiraujuosi: kas yra greta to vabalo? Pro mikroskopą žvelgia net kai kurie profesoriai, ilgai tyrinėja, kad pasakytų kas tai yra. Nes aguonos grūdelis – visai netinkamas kiaušinėliui, pernelyg didelis, už patį vabalą stambesnis“, – lyg ir šmaikštauja Romas Ferenca.
Teiraujamės: kaip surinkti tokius vos pastebimus vabzdžius? Pasirodo, geriausia – keletą valandų prieš saulėlydį, kai jie skraido. Mat dienos metu toks vabzdys skraidyti negali, nes… tiesiog sudžiūtų skrisdamas. Neskrenda, kada nereikia, turi protelio ir toks menkas vabzdys… Jei kas gali pasigirti geru regėjimu, vakaro saulės spinduliuose virš žolių gali pamatyti skrendančią menkutę „dulkelę“. Norint prisigaudyti tokių vabzdžių, reikia atitinkamu sieteliu „pjaustyti“ orą, kad paskui iš sietelio susirinktum ten įkliuvusius gyvius. Tik kabinete, pasitelkus optiką, galima atsirinkti kas yra kas.
„Tokiais smulkiais vabzdžiais Lietuvoje nedaug kas domisi. Tam reikia ir specialios įrangos, ir pasirengimo, ir įgūdžių. Neatsitiktinai sakoma, jog zoologas 10 metų mokosi, tik po to gali imtis konkrečios veiklos. Šiaipjau žmonės mano, jog vabzdžių nėra tiek daug rūšių – visi lyg ir matomi ant medžių lapų, žolių, ore, ant statinių sienų… Mano, jog visus gali pamatyti. Tačiau realybė yra kur kas kitokia…“, – pasakojo Romas Ferenca.
Galop parūpsta kardinalus dalykas: ar žinoma, kiek esama vabalų (apie visus vabzdžius net ir galvoti keblu…) rūšių, ar ilgai apie visas jas reikėtų kalbėti?..
„Keblu į tai atsakyti. Jei atsiversime duomenis, surinktus prieš maždaug 15 metų, susivoksime, jog esama apie 15000-17000 rūšių vabalų. Dabar informacijos esama kur kas daugiau, labiau išmanome ir kaimyninių kraštų fauną. Tad jau galiu teigti, jog minimaliai esama apie 20000 rūšių vabalų.
2011 metais išleistas Lietuvos vabzdžių katalogas, kuriame konstatuojama, jog esama mūsų šalyje per 3500 rūšių vabalų. Kataloge – ir prognozuotinos bei ieškotinos rūšys. Tokių suskaičiavome, rezervuotai galvojant, dar apie 1500. Turime omenyje, jog ir vabzdžiai migruoja. Taip jau yra, jog rūšys, kurios buvo prognozuojamos, jos jau aptinkamos ir Lietuvoje“, – pasakojo vabzdžių žinovas.
Jis pridūrė, jog esama vabalų, kurie yra atsidūrę Raudonojoje knygoje, jog kai kurių Lietuvoje jau nebeaptinkama dešimtmečiais. Toks yra stambus vabalas elniavabalis (Lucanus cervus), ūsuotis dailidė (Ergates faber)…
Beje, su elniavabaliu būta kuriozinio atvejo. Prieš keletą metų Entomologų draugijos paskelbtas metų vabalu. Žinoma, jokių duomenų negavus apie to vabalo buvimą. Tiesa, kartą skambina moteriškė iš Vilniaus ir sako, jog turinti labai keistą vabalą. Atsiuntė elektroniniu paštu jo nuotrauką. Pats tikriausias elniavabalis, apie 6 centimetrų.
„Teiraujamės: kaip aptikote? Sako, jog valė automobilį ir aptiko – negyvą ir aplaužytą. Pasirodo, automobilis neseniai pirktas Prancūzijoje. Žinoma, gal į automobilį vabalas pateko ir Lietuvoje, tačiau tokia versija menkai tikėtina…“ – dėstė Romas Ferenca.
Beje, tądien muziejuje kartu buvęs gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius priminė, jog vežant statybines medžiagas iš Graikijos į Lietuvą taipogi pateko įvairių roplių – ir driežų, ir žalčių… Tad ir vabzdžiai keliauja kartu su įvairiais kroviniais įvairiose transporto priemonėse.
Pabaigus kalbas apie įvairiausius vabalų migracijos būdus bei kelius, Romas Ferenca kvietė žvilgtelėti jau į didžiuosius Lietuvos vabalus. Kartu priminė, jog 1959 metais buvo paskelbtas kolorado vabalo gaudymo vajus, nes tikėtasi, jog pavyks šiuos plintančius žemės ūkio kenkėjus šitaip sugaudyti… Tada Garliavos apylinkėse buvo rastas ir elniavabalis. Romas Ferenca šį vabalą pavadino kaip ir mitiniu, nes vieną kartą pamačius – atminimas visam gyvenimui. Elniavabalis, esantis apie 7 centimetrų dydžio, nūnai yra Raudonojoje knygoje, nulinėje kategorijoje, t.y. vadinama išnykusia mūsų šalyje rūšimi. Kodėl?
Pasak specialisto, Lietuvos klimatas puošniam bei gražiam, nenuodingam bei nežalingam elniavabaliui kiek šaltokas, tačiau yra ir kita priežastis – buveinių stoka. Lervos sveikų medžių nežaloja, įsikuria tik pūvančiuose. Tad reikia brandžių senų ąžuolynų. Beje, tarpukariu buvo šis vabalas aptiktas Kaune, Ąžuolyno parke. Tokiems vabzdžiams intensyvus ūkininkavimas Lietuvos giriose – taipogi viena iš išnykimo priežasčių.
… Paprastas kaip diena tas vabalo (kietais antsparniais vabzdžio) gyvenimas. Patelė deda kiaušinėlius, iš jų išsirita lerva, kuri auga 2-3 mėnesius. Po to, rudeniop, lerva virsta nejudančia lėliuke, kuri medienoje ar medžio paklotėje žiemoja. Iš lėliukės pavasarį ir išsirita vabalas. Vabalai neauga, kokie yra išsiritę, tokie ir lieka. Jei metai lėliukei buvo nedosnūs, tad ir vabalai po to bus mažesni. Tad dydžiai gali būti įvairūs, tai priklauso ir nuo daugelio kitų priežasčių (lietingumo, temperatūros ir pan.).
Įdomu tai, jog kai kurie suaugę vabalai ir suvis nebesimaitina.
Beje, daugelis yra girdėję (ar net matę, skanavę), jog Azijos šalyse vabalai naudojami ir žmonių maistui, kaipo delikatesas, nes esama daug baltymų. Kita vertus, mūsų krašto vabalų valgyti nebūtų galima vien dėl chitino dangos (polisacharidas), kuri yra viena iš patvariausių gamtoje esančių natūralių polimerinių medžiagų.
„Štai iš Žemutinės pilies archeologai atvežė vabalų liekanų (net iš XV amžiaus vidurio), nustatėme net rūšį iš tų liekanų. Chitinas ilgai išlieka…
Arba – kitas atvejis. Automobilio avarijoje žuvo naminė pelėda, skrodžiame, įsitikiname, jog chitino danga nesuyra ir skrandyje. Tad valgyti vabalą su chitino danga nepatartina, kita vertus, aš tuo niekada ir nesu užsiėmęs“, – kalbėjo vabalų pasaulio žinovas Romas Ferenca.
Augusto Uktverio nuotraukos
***
VABZDŽIAI (INSECTA)
Pirmieji vabzdžiai žemėje gyveno jau Paleozojaus eroje, ankstyvajame Devone – daugiau kaip prieš 400 mln. metų. Šiuo metu tai yra didžiausia gyvūnų klasė – Žemėje žinoma apie 1,5 mln. vabzdžių rūšių. Šis skaičius, be abejo, yra tik apytikslis, į klausimą, kiek pasaulyje yra vabzdžių rūšių tiksliai atsakyti neįmanoma, tačiau drąsiai galime sakyti, kad gyvename vabzdžių pasaulyje. Sugebėjimas evoliucijos eigoje prisitaikyti prie pačių įvairiausių ir nuolat kintančių aplinkos sąlygų, tapo pagrindiniu veiksniu, lėmusių dabartinės vabzdžių faunos gausumą, skaitlingumą ir įvairovę. Vabzdžiai pasižymi visa eile specifinių savybių, kurios leidžia jiems prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos, atlaikyti konkurencinę kovą su kitais gyvūnais dėl maisto, išgyventi pačiomis atšiauriausiomis ir nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis.
Vabzdžiai yra svarbi grandis mitybinėje grandinėje. Jais ir jų lervomis minta įvairūs gyvūnai – vabzdžiaėdžiai žinduoliai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, žuvys. Pagaliau ir vabzdžių tarpe yra nemažai rūšių, mintančių kitais (dažniausia smulkesniais) vabzdžiais. Vabzdžiai turi visą eilę unikalių prisitaikymo būdų, kurie leidžia jiems išlikti ir plisti.
Nežiūrint didžiulės vabzdžių įvairovės – visus vabzdžius galima charakterizuoti dviem pagrindiniais požymiais: visi vabzdžiai turi 3 poras kojų ir kietą išorinę, daugiau ar mažiau chitinizuotą dangą, kuri atlieka apsauginę funkciją, taip pat tai yra išorinis skeletas (vidinio skeleto vabzdžiai neturi).
Daugelis vabzdžių turi plėvinius sparnus ir geba puikiai skraidyti. Sparnų gali būti 2 poros (žirgeliai, drugiai, plėviasparniai) arba viena pora (vabalai, blakės, tiesiasparniai, dvisparniai). Šiuo atveju viena sparnų pora evoliucijos eigoje virto kietais apsauginiais dangalais (antsparniais), arba buvo redukuoti. Kai kurie vabzdžiai (kolembolos, blusos, utėlės, dalis žiogų ir skėrių) taip pat kai kurios vabalų rūšys evoliucijos eigoje visiškai prarado gebėjimą skraidyti. Mokslas apie vabzdžius vadinamas entomologija.
Tado Ivanausko zoologijos muziejaus inf.
ISTORIJA
1921-30 m. pirmasis profesionalus Lietuvos entomologas Alfonsas Palionis surinko didžiausią tuo metu Lietuvos drugių kolekciją, kurioje buvo 2773 drugiai, priklausantys 282 rūšims. Šis kolekcija laikytina muziejaus entomologinio rinkinio užuomazga, davusia pradžią tolimesnei rinkinio plėtotei. Autentiška, paties A. Palionio paruošta „Lietuvos drugių kolekcija“ dabar eksponuojamas istorinėje muziejaus ekspozicijoje. 1940 m. entomologas mėgėjas Konstantinas Arris muziejui padovanojo Palearktikos vabalų rinkinį. Kuriame yra daugiau kaip 10 tūkstančių vabalų iš daugelio Europos šalių, Šiaurės Afrikos, Centrinės Azijos, Japonijos. 1955 m. muziejaus vabzdžių rinkiniai pasipildė atogrąžų vabzdžių kolekcijomis, kurios į muziejui buvo perduotos likvidavus buvusios Jėzuitų gimnazijos Gamtos muziejų. Dalis šių rinkinių dabar eksponuojama vabzdžių salėje. 1980-1981 m. po muziejaus rekonstrukcijos, ruošiant naują vabzdžių ekspoziciją, buvo įrengtos dvi biogrupės: „Lietuvos vabzdžiai įvairiuose biotopuose“ ir „Naudingi Lietuvos vabzdžiai“. Po kelerių metų vabzdžių ekspoziciją papildė entomologo mėgėjo Boriso Izenbeko atogrąžų drugių kolekcija, kurioje yra daugiau kaip 200 įvairių drugių iš Afrikos.
Tado Ivanausko zoologijos muziejaus inf.
SKYRIAUS VEIKLA
Vabzdžių skyriaus darbuotojai didžiausią dėmesį skiria Lietuvos vabzdžių faunos tyrimams, ypač svarbūs saugomų teritorijų: rezervatų, nacionalinių parkų, draustinių entomofaunos tyrimai, taip pat saugomų vabzdžių rūšių tyrimai. Šių tyrimų duomenys naudojami rengiant gamtotvarkos planus, ruošiant publikacijas apie Lietuvos vabzdžius.
Lietuvos vabzdžių rūšinė sudėtis nėra pilnai ištirta, todėl muziejaus entomologai atlikdami faunistinius tyrimu, taip pat ieško ir naujų Lietuvos entomofaunai vabzdžių rūšių. 1996-2014 m. skyriaus entomologai atrado ir paskelbė daugiau kaip 200 naujų Lietuvos entomofaunai vabzdžių rūšis.
Vabzdžių skyriaus darbuotojai skaito paskaitas ASU veda ekskursijas, skaito paskaitas, muziejuje. Skelbia mokslines bei populiarias publikacijas įvairiuose zoologiniuose žurnaluose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje dalyvauja TV bei radijo laidose, taip pat Lietuvos entomologų draugijos veikloje, bei teikia konsultacijas.
Tado Ivanausko zoologijos muziejaus inf.
VYKDOMI PROJEKTAI
Muziejaus entomologai atlieka tęstinius stebėjimus ir entomofaunos tyrimus saugomose teritorijose:
1. Jiesios kraštovaizdžio draustinyje (nuo 1978 m)
2. Ringovės entomologiniame draustinyje (nuo 1996 m)
3. Nevėžio kraštovaizdžio draustinyje (nuo 2001 m)
4. Kuršių nerijos NP (nuo 2001 m.)
5. Dubravos rezervatinėje apyrubėje (nuo 2006 m.)
6. Kauno Ąžuolyne (nuo 2006 m.)
7. Romainių miško parke (nuo 2006 m.)
