Ten – patys aukščiausi medžiai
Pavėsinė su lauko baldais
2016-ųjų permainingą vasarą Prienų miškų urėdijos, kuriai vadovauja žinomas miškininkas Robertas Judickas, darbuotojai turėjo rūpesčių dėl vėjų išverstų medžių, kurių ypač padaugėjo po birželio 17 d. praūžusios didelės vėtros. Tačiau, nepaisydami gamtos stichijų, miškininkai stengiasi, kad urėdijos miškuose besilankantys žmonės jaustųsi kuo patogiau: ir nuo kelių, keliukų išvartas kuo greičiau pašalina, ir poilsiavietes, atokvėpio vietas tvarko bei gražina.
Juk kur geresnį poilsį žmogus, tuo labiau miesto gyventojas, ras, jei ne pasivaikščiodamas ar dviračiu pavažinėdamas po miškus, tyru, sakais kvepiančiu oru alsuodamas, o kartu įvairių gamtos įdomybių pamatydamas? Be to, uogautojams bei grybautojams miškas vasarą ar rudens pradžioje dar ir didžiausius savo dovanų aruodus dosniai atveria!
Rekreaciniai objektai – tarsi miško vizitinė kortelė
Kaip informavo urėdijos vyriausiasis miškininkas Tadas Zubavičius, nuo birželio 17-osios vėtros nukentėjo trijų girininkijų – Ūtos, Prienų ir Birštono – medynai ir teko tvarkyti daug išverstų ar nulaužtų medžių. Ypač neplanuotai padaugėjo parengtos realizuoti įvairios medienos, kurios susidarė maždaug dešimt tūkstančių kietmetrių. Taigi atsirado rūpesčių siekiant ją greičiau parduoti, nes susidarė medienos perteklius, tiesiog lentpjūvės nespėja apdoroti, o ilgiau laikant rąstus, ypač neišgabentus iš kirtaviečių, prastėja medienos kokybė. Bet apskritai ūkinė veikla vyksta sėkmingai.
„Šiemet pasodinome šimtą aštuoniolika hektarų miško, septynis hektarus mišriai atkūrėme, – pasakojo T. Zubavičius. – Beveik penkiasdešimt hektarų savaime sudygo, palikus reikalingą skaičių sėklinių medžių. Taip atsikūręs miškas būna atsparesnis įvairiems nepageidautiniems poveikiams, jo medžių genetinė struktūra lieka nepakitusi. Iš esmės, kiek iškertame, tiek vienokiu ar kitokiu būdu atkuriame – pagal poreikį, kurį projektuoja girininkai. Miškuose vyrauja spygliuočiai – pušys, eglės, jų yra apie 75 proc. visų medžių. Apie pusė medžių yra pušys, ketvirtadalis – eglės“.
Nemaža metų Žvėrinčiaus miške, prie Birštono, lankytojai džiaugiasi didele poilsiaviete, su lauko baldais, rekreaciniais įrenginiais. Ten vyksta rekonstrukcija, įrengiami nauji rekreaciniai elementai. Jau sudarytas projektas, pagal kurį atsiras naujų medžio skulptūrų, stogastulpių, kitų tautodailės kūrinių. Tas medžio drožinių ansamblis bus pavadintas „Kunigaikščio medžioklė“. O greta šių skulptūrų – aktyviam poilsiui, sportui, treniruotėms skirti įrenginiai: lipynės, sūpuoklės, kiti. Ir, aišku, informaciniai stendai, kurių jau esama ir dabar. Jie papildo visą tą įrenginių kompleksą, padeda lankytojams daugiau sužinoti apie miško įdomybes. Žvėrinčiaus miške nutiestas keleto kilometrų ilgio pėsčiųjų ir dviratininkų takas – patogus, asfaltuotas, vingiuojantis per įdomiausias, vaizdingiausias miško vietas. Iš įvairių girios vietų galima pasigrožėti įspūdingais Nemuno vingiais.
Prienų girininkijoje yra Giraitiškių poilsiavietė, kurioje atlikta daug darbų, kuriami didesni patogumai poilsiautojams, atokvėpio aikštelės. 2017-aisiais bus vykdomas dar vienos poilsiavietės įrengimo projektas.
Birštono girininkijoje prieš dvejus metus, visai netoli eigulio Virginijaus Kazlausko sodybos – gretimame miške, prie Matiešionių kaimo, buvo aptiktas nedidelis piliakalnis, netoliese ten esama ir pilkapių. Mintis, kad šis ilgokai tarsi nepastebėtas, mat irgi apaugęs mišku, kalniukas gali būti piliakalnis, V. Kazlauskui buvo kilusi jau anksčiau, kol dar tos vietos nebuvo apžiūrėję archeologai. Ir štai specialistai patvirtino, kad spėjimas – teisingas. Tad atsirado dar vienas lankytinas objektas.
Nemunas plaukia tykiai, ramiai…
Drauge su vyriausiuoju miškininku nuvykus į Prienų girininkijos miškus, mus pasitiko girininkas Giedrius Kasperaitis.
„Mūsų girininkijos miškai sausi, vyrauja pušynai, – aiškino girininkas. – Valstybinių miškų plotas – 3100 hektarų. Taigi girininkija kompaktiška. Beveik visa teritorija priklauso Nemuno kilpų regioniniam parkui. Vasara – pavojingas metas (gaisringumo požiūriu). Bet šiais metais dėl gaisrų problemų neturėjome. Viena iš labiausiai lankomų vietų – Giraitiškių poilsiavietė. Iš jos atsiveria vaizdas į kitame Nemuno krante esančią Škėvonių atodangą. Ypatingas kraštovaizdis, žinoma, vilioja turistus. Kadangi čia renkasi nemaža žmonių, kai kurie palieka ir šiukšlių. Taigi poilsiavietę reikia atidžiai prižiūrėti. Be to, ir gaisrai, kaip žinome, kyla beveik visada dėl žmogaus kaltės, žaibas gali uždegti tik retais atvejais. Vienąkart pasitaikė, kai žaibas perskėlė medį ir palei jį durpės įsmilko, tad jei būtų likę ilgiau nepastebėta, galėjo ir miškas užsidegti. O šiaip – vis dėl žmonių netinkamo elgesio, dažniausiai dėl neatsargumo ar nerūpestingumo. Bet šiemet kilo tik vienas gaisras ir vos vieno aro plote, o vasaros antra pusė pasitaikė gana lietinga, miškuose susidarė pakankamai drėgmės, tad ir gaisrams kilti sąlygų beveik nebuvo“.
Apžiūrėjus poilsiavietę liko iš tiesų malonus įspūdis. Lankytojus, be abejonės, domina ten išdėstytos medžio skulptūros, stulpai su įvairių Nemune gyvenančių žuvų atvaizdais. Tos skulptūros pastatytos Prienų miškų urėdijos iniciatyva maždaug prieš penkerius metus. Tai Prienų medžio drožėjų darbai. O sporto, treniruočių įrenginiai – puikios galimybės kiekvienam lankytojui pasimankštinti.
Girininkas pažįsta kiekvieną miško kampelį – dirba jau keturioliktus metus. Jam pagelbsti girininko pavaduotojas, eigulys ir du miško darbininkai. Vienas iš jų yra mechanizatorius, valdo urėdijos turimas technikos priemones, atlieka svarbius miškų priežiūros bei apsaugos nuo gaisrų darbus. Kitas darbininkas daugiau užsiima jaunuolynų ugdymu, želdinių priežiūra, pakelių tvarkymu.
Poilsiavietėje esama ne tik lauko baldų, bet ir laužaviečių, todėl lankytojams čia apsistoti labai patogu. Vyksta daug renginių, net sporto švenčių, įvairių pramoginių interesų grupių sąskrydžių. Pasak girininko, kartais tiesiog šimtai žmonių suvažiuoja. Neaplenkia šios poilsiavietės ir pėsčiųjų, dviratininkų žygių dalyviai.
Beje, girininkijos teritorijoje yra kol kas vienintelė Lietuvoje žinoma vieta, kurioje geologai aptinka net trijų ledynmečių paliktų pėdsakų. Apie tai sprendžiama iš akmenų padėties pasaulio šalių atžvilgiu.
Beje, šalia esančioje Naujosios Ūtos girininkijoje auga našiausias maumedynas visoje mūsų šalyje. Žinoma, kad maumedžiai Lietuvoje augę ir senų senovėje, tik vėliau išnykę, o juos imta sodinti jau naujaisiais laikais. Šio maumedyno medžiai visi aukštesni kaip keturiasdešimt metrų, o pats aukščiausias – beveik į penkiasdešimt metrų aukštį iškilęs miško galiūnas.
Skambančiame Žvėrinčiaus miške
Kitoje Nemuno pusėje plyti Birštono girininkijos žalieji plotai. Girininkijai vadovauja prityręs miškininkas Arvydas Lekavičius. 1983 m. baigęs Žemės ūkio akademiją, vėliau pavadintą universitetu, įgijo miškininko specialybę. Beveik dvidešimt metų dirbo miškotvarkos inžinieriumi. O štai dabar jau pusantrų metų darbuojuosi eidamas šias – girininko – pareigas.
„Mūsų girininkija iš tiesų yra įdomi, – sakė A. Lekavičius, – miškai išsidėstę tarp dviejų miestų – Prienų ir Birštono. Tai visa Nemuno kilpa, kurios teritorija priklauso Nemuno kilpų regioniniam parkui. Todėl yra ir tam tikra miškininkų veiklos specifika. Ir dėl poilsiaviečių, ir dėl rekreacinių objektų įrengimo – sudėtingesnis projektų, ūkinės veiklos darbų, derinimo procesas. Šiukšlių, atliekų rinkimas – gana nemažai šio darbo. Įrengta normalių poilsiaviečių su lauko baldais, bet dažnai ant lauko stalų poilsiautojai palieka visokių vaišių liekanų. Tenka mums surinkti. Dar nekultūringų žmonių esama, nors apskritai šiukšlinimo atvejų mažėja“.
Svarbiausias rekreacinis objektas – Žvėrinčiaus miško pėsčiųjų ir dviratininkų takas. Tai labai gyvas, ypač nedarbo dienomis, keliautojų bei poilsiautojų judėjimo maršrutas. Šiuo labai patogiu, plačiu asfaltuotu taku ir vaikščioja, ir dviračiais, riedučiais, riedlentėmis važinėja daug žmonių. Savaitgaliais tiesiog visas miškas būna pilnas lankytojų. Išilgai tako gana tankiai įrengtos atokvėpio vietos ne tik su lauko baldais, bet ir su pavėsinėmis, medžio skulptūromis. Tos vietos turi ir įsimenančius pavadinimus. Daugelis rekreacinių objektų jau ne kartą yra pakeisti ar atnaujinti. Viskas, aišku, derinta su Nemuno kilpų regioninio parko direkcija.
Žvėrinčiaus miškas nėra mažas – daugiau kaip septyni šimtai hektarų. Kai birželio 17-ąją ištiko audra, šis urėdijos miškas labiausiai ir nukentėjo, nors greta išsidėsčiusiame Birštono mieste tik keletas medžių išvirto. Tokie štai tie gamtos pokštai – nei jų iš anksto numatysi, nei stichijos jėgas sudrausminsi…
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos