Žingeidus, tačiau tik gyvąją gamtą gerbiantis „Žaliojo pasaulio“ skaitytojas, manau, jau ir pykteli – ko tiek daug sakinių skiriama numirėlių pasauliui, kuris yra Kaune esančiame Tado Ivanausko zoologijos muziejuje!.. Gal neatsitiktinai jį praėjusiame numeryje net ir sodu pavadinome. Apgailestaujant dėl tokios korektūros klaidos pavyksta šiame muziejuje sutikti ir vieną sparnuotį, suvis garsiai reiškusį savo teisę į gyvenamąją aplinką būtent šiame muziejuje.
O toji aplinka – ne kas kita, o šio muziejaus Biologinės analizės laboratorija. Tad joje apsilankius daug klausimų „pateikia“ ir čia penktus metelius gyvenanti nimfinė papūgėlė, vardu Ziza, – tarsi vienišasis gyvasis eksponatas. Žinoma, tik retas susivokia, ką sako papūga. Regis, viso pokalbio su Biologinės analizės laboratorijos vedėja Giedre Pakeltyte metu papūgėlė tik ir rėkė, jog mes apleistume jos valdas, ji čia esanti vedėja!.. Tikroji vedėja sakė, jog Ziza labai su visais draugaujanti, gražiai tupinti ant peties ar galvos, darbų ir darbuotojų netrikdanti, tik svečių suvis gal nemėgstanti…
Biologinės analizės laboratorijos vedėja Giedrė Pakeltytė, ją vis spiegimu-švilpimu bandant nustelbti papūgėlei Zizai, dėstė, jog čia stengiamasi analizuoti visa tai, kas patenka į Zoologijos muziejų. Nesvarbu, kas jis toks, atvežtasis numirėlis (paukštis ar žinduolis), viskas matuojama, aprašoma.
„Siekiame apie patekusį į mūsų rankas gyvį surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos. Ir apie odą, ir apie skeletą, ir apie atskirus audinius, ir… Žodžiu, pagal naudojamus mūsų terminus, darome odos preparatus, kūnelius, skeletus… Šioje laboratorijoje gyvūnai taipogi ir parafinuojami. Toks metodas labiausiai tinkamas žuvims ir kitiems gyvūnams, kurie neturi kailio. Atlikti parafinavimą (jo – kelios metodikos) – ne pigi procedūra, tačiau užtat tolimesnei eksponato priežiūrai kai kas ir sutaupoma“, – pasakojo Giedrė Pakeltytė.
Ji išsamiau papasakojo kaip daromos vadinamosios netikrosios iškamšos, kai nulupama, tarkime, paukščio oda su plunksnomis, padaroma tam tikra poza, kuri pasitarnauja, kaip jau rašėme ankstesniame „Žaliojo pasaulio“ numeryje, moksliniams tikslams. Teisingiau pasakius, toks paukštis ne specialistui ir atrodo, iš pirmo žvilgsnio, tarsi iškamša.
„Pagal plunksnų raštą kai kas nustatinėja ir paukščio rūšį, lytį, amžių, kai kurias buvusio gyvenimo sąlygas“, – kalbėjo Giedrė, sukdama jau į Kriogeninę laboratoriją.
Tokia patalpa, kur pavadinimas teigia, jog čia vedėjas yra „ponas šaltis“, kiekvienam svečiui nebuvėliui regisi savotišku slėpiniu, tad ir klausimai įvairiausi byra, tarsi iš prakiurusios kišenės.
Giedrė Pakeltytė į viską atsakinėjo nuosekliai, kaip ir pridera mokslinio profilio institucijos atstovei. Priminė, jog toji laboratorija daug kam pasitarnaujanti – nuo švietimo iki toksikologijos.
Negi visas paslaptis vienu įkvėpimu sužinosi?
Stabtelime prie vadinamojo gilaus šaldymo šaldiklio, kur temperatūra pasiekia 70 laipsnių šalčio, kur „snaudžia“ audinių gabaliukai. Jie saugomi atskirose dėželėse, kuriose telpa po 81 biogeninį mėgintuvėlį (2 mililitrų talpos) su atskiro paukščio ar žinduolio atitinkamo audinio gabalėliu. Kauno zoologijos muziejuje esančiame ypač žemos temperatūros šaldiklyje iš viso tilptų iki 30000 paukščių ir žinduolių mėginių. Kol kas esama apie 700 (daugiausiai – paukščių). Pasak Giedrę Pakeltytę, ląstelės DNR yra išsaugoma visa reikalinga rūšies informacija, kuri nepranyksta itin žemoje temperatūroje, tad visai tai išlieka kaip ir amžinai. Beje, daugeliui neseniai juk yra tekę skaityti, jog tiriama mamuto DNR, kuri sėkmingai išsilaikė amžinojo įšalo zonoje.
Priminsime, jog eiliniams Kauno zoologijos muziejaus lankytojams varstyti tokio šaldiklio dureles žingeidumo vardan – jokio tikslo. Šaldiklio neatidarė ir mums, nes tai, be abejo, turėtų ir pasekmes temperatūros pokyčiams.
Tačiau koks tokio audinių saugojimo esminis tikslas? Išgirstame, jog kol kas tai daroma siekiant mokslininkams įvairiuose tyrimuose dalintis saugoma medžiaga – yra savotiška duomenų bazė. Buvome patikinti, jog kol kas, ekonomine prasme, iš to – jokios naudos. Žinoma, žvelgiant į tolimesnę ateitį, atsiveria ir kitos perspektyvos.
Kita vertus, Giedrė Pakeltytė ir dabar kvietė įvairius projektų vykdytojus pasinaudoti turima informacija, kartu ir Zoologijos muziejų įvardijant kaipo projekto vykdytojų partnerį.
Girdint tokius žodžius ir apsunksta žurnalisto galvelė: gal jau esame patalpoje, kurioje ir koks turtingas Kauno vyrukas saugo savo kokį audinio gabalėlį, kad praėjus kuriam laikui, kai pasidaro įmanoma, galėtų „reinkarnuotis“? Juoba, kad Giedrė Pakeltytė patikina, jog DNR informacija lieka ir gamtoje jau kiek beyrančiame gyvio kūne. Tiesa, norint geresnio rezultato, reikia ir dar geresnių šaldiklio parametrų, ir kai ko kito… Tuo gal galėtų pasigirti Kopenhagoje esantis Gamtos muziejus, kuris yra sukaupęs apie 35000 audinių pavyzdžių. Panaši kolekcija yra ir Osle.
„Beje, teko girdėti apie Anglijoje esantį vadinamąjį „Nojaus arkos“ konsorciumą, kuriame siekiama išsaugoti gal ir žmogaus audinių pavyzdžius tolimosios ateities kartoms. Visa tai – gal ir mistika, tačiau laikas daug ką koreguoja“, – kalbėjo Giedrė Pakeltytė.
… Pajuokavome, jog turčiai gali po kokio šimtmečio ir atgimti. Tačiau, paaiškėjus, jog yra senokai atsisveikinę su pinigėliais, iš to sielvarto tuoj ir numirtų…
… Susivokiant, kokia rimta rėksnė yra papūgėlė Ziza, kiek jai daug rūpesčių sukėlėme, atatupsti žengėme pro Biologinės analizės laboratorijos duris.
Rūpėjo juk, nieko pernelyg nesupykdant, į kitą Kauno zoologijos muziejaus erdvę patekti. Erdvę, kurioje – absoliuti tyla. Toje erdvėje pabuvus susivoki, jog papūgėlė čia gal ir penkias valandas neišgyventų…
Paslaptingąją erdvę, kuri vadinama Kauno zoologijos muziejaus saugykla, aprodė Žinduolių skyriaus vedėjas Vaclovas Gedminas.
„Šioje saugykloje – per 1800 eksponatų (165 rūšys). Žinduoliai – gausus eksponatų tipas (esama per 20). Čia matote vadinamąją odą. Ji yra vientisa, skleista, plėsta, kimšta (dar galima vadinti kūneliais) ir t.t. Pas mus patenka ir konfiskuoti gyvūnai. Štai – ūdros, kiti gyvūnai, kurie gaunami ir iš regioninių aplinkos apsaugos departamentų“, – dėstė Vaclovas Gedminas.
Saugykloje – ir mažųjų gyvūnų pavyzdžiai, tokie, kaip peliniai graužikai, didžioji ir mažoji miegapelės, šikšnosparniai, įvairūs vabzdžiaėdžiai ir t.t.
„Visi jie ne mūsų rankomis, vaizdžiai tariant, paimami iš gamtos, o surenkami iš brakonierių, yra kritusieji nelaimingųjų atvejų metu. Greta – ir kaukolės, nes jos labai pasitarnauja mokslinių tyrimų metu“, – sakė Žinduolių skyriaus vedėjas.
Jis patikino, jog muziejuje tarsi yra pagrindiniai ir pagalbiniai fondai. Pagrindiniuose – kai turimi visi biologiniai duomenys (radimo vieta, laikas, lytis, matmenys…). Pagalbiniuose – viskas panašu, tik esama problemų dėl kokybės (nesama pilnų duomenų, gyvūnas apniokotas avarijoje ar pan.), kai eksponatai konfiskuoti, kai nežinoma iš kokios vietos paimta gamtoje ir pan.
Kai kas saugykloje atsiduria ir iš ekspozicijų salės, kai eksponatai keičiami naujesniais.
„Norint, kad eksponatai būtų ilgaamžiai, reikia ir atitinkamai paruošti. Čia pasitarnauja ir cheminiai preparatai. Štai ana ten – kanopinių žvėrių kailiai. Jie čia kieti, tarsi šarvai, nes nėra atitinkamai apdirbti. Svarbiausia yra, kad išliktų atitinkamos kokybės ir spalvos plaukai ant to kailio. Jei labai iš vidaus nušveisi kailį, plaukai gali ir išbyrėti…“ – pasakojo vedlys stipriems chemikalų kvapams vis varginant nosis.
Bandant į tai nekreipti jokio dėmesio, stebėdamas įvairius eksponatus saugykloje net pajuokavau, jog su kai kuriais kailiais, esančiais šioje saugykloje, ir į teatrą ar Seimą kai kas nužengtų… Žinoma, gal „kvepalai“ aplinkiniams ir suvis neįtiktų…
„Kartais konfiskuojami ir brangūs kailiniai, kuriuos esame prašomi kiek pasaugoti. Čia sąlygos geros – kailiniai nesuges, tik žmogaus sveikatai, ilgiau tarp tų kailių pabuvus, – ne į gerą. Kartais tenka šioje saugykloje ir savaitėlę lankytis, tad burnoje imi justi chemikalų poveikį“, – kalbėjo Vaclovas Gedminas, pridurdamas, jog vabzdys (ar kitoks galimas eksponatų kenkėjas) čia ilgiau neišgyvens.
Žodžių, ir kandys nebaisios, neišgyventų… Gal ir vagims tatai nutiktų…
Autoriaus nuotraukos
***
ŽINDUOLIŲ SKYRIUS
Žinduolių skyrius kaip atskiras muziejaus padalinys įkurtas 1977 m., tačiau jo ištakos — 1919 m. įsteigta Gamtos tyrimo stotis. 1921 m. įsigytos 35 žinduolių rūšys. Iš 1931 m. ekspedicijos į Braziliją atvežta naujų žinduolių rūšių egzempliorių: skruzdėdų (Myrmecophagidae), šarvuočių (Dasypodidae), įvairių beždžionių (Primates) ir kt.
Skyriaus rinkiniuose yra sukaupta beveik 7000 tūkst. įvairių eksponatų. Trijose salėse eksponuojama 717 eksponatų, 304 rūšys. Zoologinę medžiagą žinduolių skyrius gauna iš respublikos regioninių aplinkos apsaugos departamentų ir agentūrų, Lietuvos zoologijos sodo, fizinių asmenų ir kitų institucijų. Taip pat kaupiama tyrimų metu aptikta medžiaga.
Šiuo metu skyrius atlieka miegapelių monitoringą vidurio Lietuvoje, Dzūkijoje. Vykdomi smulkiųjų graužikų tyrimai.
Zoologijos muziejaus informacija
BIOLOGINĖS ANALIZĖS LABORATORIJA
Vienas svarbiausių gamtos muziejų uždavinių – išsaugoti kaip įmanoma daugiau biologinės informacijos ateinančioms kartoms. Biologinės analizės laboratorijos paskirtis – detali biologinė į muziejų patenkančių visų stuburinių gyvūnų analizė, morfologinių ir kitų duomenų, naudojamų teoriniams apibendrinimams, kaupimas. Laboratorijoje gaminami įvairių sistematinių grupių gyvūnų šlapieji ir parafinizuoti preparatai, daromos paukščių ir žinduolių odelės ir kūneliai, kaupiamos oologinės (paukščių kiaušinių) ir osteologinės (paukščių ir žinduolių skeletų) kolekcijos.
Muziejinės gyvūnų kolekcijos yra archyvas, kuriame sukaupta daug vertingos biologinės informacijos. Visa informacija apie rūšį užkoduota kiekvienos ląstelės DNR, todėl greta tradicinių zoologinių preparatų pradėta kaupti genetinių išteklių – gyvūnų audinių – kolekcija, kuri galės būti panaudota taksonominiams, filogenetiniams, evoliuciniams, populiaciniams ar ekologiniams tyrimams.
Zoologijos muziejaus informacija
