Šią nežemišką būtybę pastebėjome vos įsukę į keliuką, vedantį Gurakalnės pelkės link. Ilgu lino drabužiu pasipuošusi, plaukus gobtuvu prisidengusi, pintinėlę rankoje laikanti gražuolė prisiartino ir griežtoku balsu pasiteiravo, kokie gi čia atklydėliai į jos valdas įsibrovę ir kurlink traukiantys. O sužinojusi, kad pelkės apžiūrėti ir jos pažintiniu taku pasigrožėti, prisistatė: laumė esanti, viena iš trijų sesių, kurios šioje pelkėje gyvenančios, čia skalbinius skalbiančios, gamtos gėrybes sergstinčios ir tik su gerais ketinimais apsilankančius žmones priimančios. Kadangi matanti, jog atėjome kilnių tikslų vedini, paprašė sekti iš paskos: viską apie tokį nuostabų gamtos fenomeną, kaip pelkė, papasakosianti, o jei geri būsime – dar ir pavaišinsianti…
Taigi ir patraukėme šiai miško būtybei iš paskos, pakeliui klausydamiesi jos porinimų, kuo gi laumės besiskiriančios nuo raganų, kodėl taip mėgstančios žvejus vilioti ir nepaklusnius vaikus drausmės mokyti, kodėl niekada nevilkinčios pirktinių rūbelių, o tik savo pasisiūdintais besipuošiančios…
O beveik prie pačios pelkės priėjus, iš miško tankmės išlindo laumės sesė – tokia pat elegantiška ir paslaptinga… Pačiu laiku pasirodė: išvydę per pelkę besidriekiantį medinį taką, pasileidome juo laumių namų apžiūrinėti ir visko apie pelkę klausinėti… Šeimininkės vos spėjo rodyti: va, šitas nuostabiai gražus žiedas – pelkinio žinginio, va, šitaip žydi spanguolės, o štai šiuos baltuojančius švylius žmonės seniau rinkdavo pagalvėms prikimšti… Laumės akcentavo, jog visi šie augalai – kiminai, gailiai, saulašarės – rūgščios terpės mylėtojai, tad savo augimviete ir pasirinkę šią neįprastą vietą. Gurakalnės pelkė nesanti didelė, užimanti vos trijų hektarų plotą, tačiau joms pačioms vietos gyventi pakanka, ir dar su gyvūnais plotu pasidalijančios…
Daugybę įdomių dalykų tąsyk išgirdome iš šių pelkių šeimininkių ir nusprendėme, jog geresnės gamtos pažinimo pamokos nė būti negali. Taigi visiems, kuriuos vilioja gamtos paslaptys ir kurie bando įminti jos mįsles, tikrai verta su šiomis laumėmis pabendrauti. O laiko jos jums atras, jeigu iš anksto paskambinsite į Asvejos regioninio parko direkciją ir susitarsite dėl žygio į Gurakalnę…
Tiesa, vos nepamiršau pridurti, kad tądien susitikome ir su trečiąja laumių sese. Jau išėję iš pelkės, kupini įspūdžių, pamatėme ją netoli pažintinio tako pradžios. Ir ne tuščiomis: pavaišino mus mėgstamu laumių skanėstu: bulviniais blynais. O dar vėliau visos trys seserys pamokė mus laumių sutartinės, kurią išgirdę, aplinkiniai žvejai tiesiog galvas pameta… Melodija nesudėtinga, dainos žodžiai įvairiais variantais vis moters koją mini – neveltui matyt tuo sutartinė vyrus ir užburia…
Na, o jei rimčiau kalbą pakreiptume, tai naujai sukurtą edukacinę programą, skirtą tokiam įdomiam gamtos objektui, kaip pelkė, pažinti, lankytojams siūlo Asvejos regioninio parko darbuotojai. Ypač laukiamos moksleivių grupės su mokytojais, tėveliai su savo atžalomis: jaunimui žygis į pelkę dažniausiai tampa absoliučiai nauja patirtimi. Emocijų kraitę jiems dar papildys nuotaikingi žaidimai, mįslės, loterijos… Beje, laumės gali savo svečius palydėti ne tik į šią pelkę, bet ir į kitas. Molėtų rajonas turtingas ir pelkių, ir šių nežemiškų būtybių…
„Klasikos“ nebeužtenka, reikia naujovių
„Vien aplinkos grožio, kad pritrauktume vis didesnį turistų būrį, šiandien mūsų kraštui jau nepakanka“, – akcentavo Molėtų rajono turizmo informacijos centro direktorė Daiva Kulienė. – Taip, turime nepakartojamą gamtą, pasipuošusią ežerų ežerėlių akimis, turime puikių kaimo turizmo sodybų ir kitokių poilsiaviečių, bet žmonėms reikia ir pažinimo. Ypač iš kitų Lietuvos regionų ar iš kitų šalių atvykusiems. Visi nori pajusti lankomo krašto išskirtinumą, jo unikalumą. Todėl kaskart ir tenka sukti galvą, ką čia naujo sugalvojus“…
Retas mėgėjas keliauti nėra susipažinęs su didikus Radvilas menančia Dubingių piliaviete, su kaskart vis labiau populiarėjančiu Dubingių žirgynu, su prie gražuolio Asvejos ežero siūlomomis pramogomis. Šie objektai, galima sakyti, tapę jau turizmo „klasika“. Kaip ir Alantos dvaras, Etnokosmologijos centras, Mindūnų žvejybos ir medžioklės muziejai… O štai Balninkų, Videniškių, Giedraičių kraštai tikrai dar daugelio keliautojų neatrasti. Nors čia šitiekos įdomių dalykų esama ir dar daugiau planuojama pritaikyti turizmui.
Jau kelerius metus kuriamas Širvintų-Giedraičių karinis – istorinis parkas. Visi žinome, kad 1920 m. prie Širvintų ir Giedraičių vyko svarbūs istoriniai mūšiai, kurių metu faktiškai buvo apginta Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė. Prie Giedraičių buvo sulaikytas lenkų dalinio, vadovaujamo L. Želigovskio, tolesnis veržimasis į Lietuvą. Kovose žuvo daug lietuvių karių, kurių atminimas įamžintas šalia Širvintų bažnyčios esančiame skulptoriaus R. Antinio paminkle, o apie lemtingus to laikotarpio įvykius pasakoja Giedraičių A. Jaroševičiaus gimnazijoje veikiantis muziejus. Parko lankytojai išvys paženklintas svarbiausių mūšių vietas, buvusią demarkacinę liniją, ją žymėjusį stulpą. Turizmo informacinio centro darbuotojai tikisi, kad nepriklausomybės kovų tematika spektaklius rodys pasamdyti profesionalūs aktoriai, o laimėtas Krašto apsaugos ministerijos projektas leis virtualioje erdvėje supažindinti žmones su Lietuvos kariuomene, taip pat švęsiančia savo šimtmetį.
Lankytojus itin traukia ir Žalvario parkas, kurio didžiulėje teritorijoje užsiėmimų randa ir suaugę, ir vaikai. Pastariesiems itin patinka keistos instaliacijos, su kuriomis gali žaisti į valias – nei sudaužysi, nei sulaužysi.
Dabar tvarkoma ilgus metus buvusi apleista grafų Didžiokų koplyčia. Ji, patyrusi sunkius istorinius kataklizmus, nuo 2001 metų pateko į kultūros darbuotojų rankas – čia vyksta parodos, literatūriniai vakarai ir kiti renginiai.
Ir piligrimams, ir praeitį pažinti trokštantiems
Kalbant apie naujausius turistų traukos centrus Molėtų rajone, tiesiog neįmanoma nepaminėti Videniškių miestelio. Jo vardas pastaruoju metu skamba vis dažniau ir dažniau. Prieš trejus metus čia buvo iškilmingai atidarytas restauruotas Baltųjų Augustinų vienuolyno pastatas ir jame įkurtas muziejus.
Šio vienuolyno ansamblis – nacionalinės svarbos kultūros paveldo objektas, retas renesanso ir baroko sandūros pavyzdys. Muziejuje jau įrengtos nuolatinės ekspozicijos, organizuojamos parodos, įkurtas sakralinių amatų centras. Lankytojai čia gali nusilieti originalių žvakių ir kitų vaško dirbinių, paženklintų vietine istorine simbolika, o kalėdinių švenčių išvakarėse – išsikepti lietuviškais užrašais ir Videniškių simbolika išgražintų kalėdaičių.
Gidės lydimi, apžiūrime iš po tinko sluoksnio prikeltas istorines freskas, restauruotas krosnis, senovinius baldus ir kitą religinę bei meninę atributiką. Videniškiuose Baltųjų Augustinų ordino vienuoliai praleido daugiau kaip porą šimtų metų, palikdami gilų pėdsaką ne tik šio krašto, bet ir visos Lietuvos dvasiniame gyvenime. Jie mokė vaikus rašto, turėjo sukaupę turtingą biblioteką, aktyviai dalyvavo vietos gyvenime – krikštijo, tuokė, laidojo, gydė, teikė patarimų vietos žmonėms visais gyvenimo atvejais.
Ordiną įsikurti čia pakvietė garsūs vietos kunigaikščiai Giedraičiai, norėdami pagerbti paties garsiausio savo giminės nario – Mykolo Giedraičio – atminimą. Jis irgi buvo Baltųjų Augustinų ordino vienuolis, gyvenęs Krokuvoje. Tiesa, tai buvę XV amžiuje, tačiau šis žmogus savo malda tiesiog stebuklus daręs, taigi po mirties žmonės jį ėmę vadinti palaimintuoju, nors oficialiai jo beatifikacijos procesas ir nebuvo įvykęs. Kadangi šio Dievo tarno kultas Lenkijoje visą laiką buvo stiprus, Krokuvos arkivyskupija 1991 m. sudarė istorikų komisiją ir pradėjo rūpintis Mykolo Giedraičio paskelbimo Palaimintuoju procesu. Visa medžiaga jau perduota atitinkamoms Vatikano institucijoms, tad reikia tikėtis, kad daromus žygius Mykolui Giedraičiui beatifikuoti jau netrukus lydės sėkmė. Ir kad Lietuva turės dar vieną Palaimintąjį, laikomą ligonių užtarėju, intelekto ir protinių galių globėju.
Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje vienuoliui Mykolui Giedraičiui yra skirta atskira koplyčia, o joje kabantis šio dvasininko atvaizdas laikomas šventu, suteikusiu daug malonių tiems žmonėms, kurie į jį yra kreipęsi.
O šių metų vasaros pradžioje Videniškiuose amžinojo poilsio atgulė kunigaikščių Giedraičių XXI kartos atstovo Mykolo Jono Henriko Giedraičio palaikai. Į bažnyčioje esančią kunigaikščių Giedraičių giminės kriptą įdėta Oksforde mirusio kunigaikščio urna.
Šis žmogus labai daug prisidėjo prie savo giminės įamžinimo Lietuvoje: finansavo archeologinius tyrimus, istorinių paminklų restauravimą Giedraičiuose, taip pat vyskupo Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus Daukšos paminklų statybą Varniuose. Lietuvos kultūros ir mokslo žmonėms jis svetingai atverdavo savo namų Oksforde duris, sudarydavo jiems sąlygas padirbėti Anglijos bibliotekose ir archyvuose. Vilniuje esančiai Vrublevskių bibliotekai atiteko jo padovanotų vertingų knygų kolekcija ir senosios Lietuvos žemėlapiai.
Ritos Pilipavičiūtės nuotraukos
