2015-06-19 Pietų Žemaitijoje, šalia Akmenos ir Jūros upių santakos, Ringių kaime (Malūno g. 2, Ringių k., Tauragės r.) iškilmingai buvo atidarytas Pagramančio regioninio parko Lankytojų centro pastatas.
Renginio vedlė ir pasakorė iš Pagramančio Birutė Normantienė, atidarant naująjį Lankytojų centrą, priminė, jog reikia vadovautis visomis būtosiomis tautinėmis tradicijomis. Net kirvio pentimi į kerčią reikėjo Vaidotui Šliogeriui pabelsti besimeldžiant „Padėk Dieve“. Tik taip atsargiai, jog tinkas ir dažai į svečias puses (gal net kokiam velniūkščiui į leteną!) nenukeliautų…
„Senovėje trobą statant apeigų būdavo labai daug. Po viena kerčia pakasdavo česnaką, po kita – pelyną, užkasdavo ir druskos, ir… Ir visa tai, kad apsaugotų nuo ligų, perkūno…“ – dėstė Birutė Normantienė, vis akies krašteliu pasižiūrėdama į Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios kleboną dekaną Alvydą Bridikį, kad tik pernelyg nenuklystų į kokias itin pagoniškas kalbeles… Tačiau klebonas, žiūrėdamas į aukštybes, tik tarsteli, jog gaidžio virš pastato lyg ir pasigendąs…
Tatai… Kaip tada kokius velnius eilinei dienelei beauštant kas nubaidysią?.. Aštrių pipiriukų savo šnektoje prisitaisiusi Birutė Normantienė tuoj atitarė, jog senovėje (o tradicijas irgi reikia gerbti!) pasitarnaudavo ir bažnyčioje šventintas kadagys – nuo pikto perkūno sergėjo!
Pasak Birutės, kai jau visos apeigos būdavo atliktos, galėjo prasidėti ir vaišės, vadinamos Žemaitijoje fundamentinėmis vaišėmis. Šeimininkės tik alaus paruošdavo, o vaišes kožnas nešėsi savas. Per tokį saviškių susibūrimą jau galėjo ir pamatai nuo kojų trepsėjimo kilotis – statinys tikrai nesugrius.
Vaidotas Šliogeris ir visi sveteliai buvo paraginti prieš įeinant į naująjį Lankytojų centrą ir kelis kulvirščius atlikti, tačiau visi tik dairėsi vienas į kitą – niekas niekam nenorėjo pirmenybės sprandus mankštinant atiduoti, tad ir stovėjo, kaip vietos žemaičiai-dūnininkai sako, „kap mytą prarėje“… Nesišaipysiu – santūrumas juk visada žemaičius puošdavęs!
„Dabar, po visų namo statymo rūpesčių, po išėjimo iš seniūnijos pastato, kuriame ilgus metus glaudėmės, turime galimybę ir kiek pasidžiaugti. Ne vien šiuo statiniu, o ir mūsų aplinkoje gyvenančiais labai mielais žmonėmis, kurie parko direkcijai visada patalkina, tiesiog gyvename visi kartu. Pavyko iš dvidešimties pajininkų išpirkti buvusią sovietinę fermą, ir atkurti parke vieną iš gražiausių gamtinių vietų. Žinoma, dar daug reikės padirbėti, kad Lankytojų centre atsirastų ir įsimenanti ekspoziciją, įamžinanti šio krašto žmones, gamtos, kultūros, istorijos tarpsnius“, – kalbėjo parko direkcijos vadovas Vaidotas Šliogeris, nepamiršdamas dėkoti visiems, kurie konkrečiais darbais, statiniu papuošė Jūros ir Akmenos santaką.
Šiame centre įrengus ekspozicijų sales lankytojai galės mėgautis informacija apie Pagramančio regioninio parko gamtos ir kultūros vertybes, gamtos maršrutus, pažintinius takus ir kitas šios saugomos teritorijos lankomas vietas.
Reikėtų pridurti, jog šis Lankytojų centras įrengtas pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas. III etapas“, kurį vykdė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos kartu su parko direkcija. Saugomose teritorijose jau daugelis nacionalinių ir regioninių parkų turi lankytojų centrus, kurie skirti parkų vertybėms pristatyti bei teikti informaciją lankytojams.
Kaip informavo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Pagramančio regioninis parkas – Akmenos ir Jūros upių slėnių kraštovaizdžio parkas. Išskirtinis slėnių bruožas – kabantys tiltai, jungiantys upių krantus. Stačiuose šlaituose gausu atodangų, skardžių. Labai vertingi natūralūs miškais apaugusiomis pakrantėmis upeliai (Jūros ir Akmenos upių intakai): Lylava, Alanga, Vynija, Aušbruva, Šunija, Bremena, Sermas, Dabrupis. Itin įdomu plaukti baidarėmis srauniąja Akmenos upe, kurioje gausu slenksčių ir akmenų.
Unikalus darinys Pagramančio regioninio parko upėse – rėvų gausa. Kadaise ledynai atvilko ir paliko daugybę stambių akmenų. Vienas tokių Tamošaičių akmuo vadinamas Milžinu. Dažnai šiame krašte akmenys ir ąžuolai vadinami milžinais.
O ar teko matyti Akmenos „Didžiąją rėvą“? Kas nežino, tai rėva yra akmenuotas upės slenkstis. Ledynų tirpsmo metu šiose apylinkėse buvo suformuoti didžiuliai kloniai. Žemiausioje terasoje formavosi dabartinė upės vaga. Akmenos upės nuolydis yra 2-3 m/km, todėl upė su galinga jėga plauna dugne esančias nuogulas ir smulkias smėlio ir molio daleles, plukdydama žemyn. Prieš „Didžiąją rėvą“ ilgą laiką buvusi sąsmauka neleido toliau nuplukdyti išplaunamų riedulių. Taip Akmena šioje vietoje sukrovė akmeninį slenkstį, šiandien vadinamą „Didžiąja rėva“.
Šio krašto upių slėnių šlaitai pasidabinę piliakalniais, pilkapiais, senkapiais – praeities liudininkais. Slėnių kraštovaizdžiui įvairovės teikia aukštapelkės. Daugybė retų rūšių augalų auga Plynosios aukštapelkėje, kurioje įrengtas pažintinis takas. Ši pelkė suteikia prieglobstį retiesiems augalams: kupstinei kūlingei, aukštajai gegūnei, paprastajam kardeliui, plunksninei pliusnei. Pelkės, apypelkio miškai, žolių turtingi eglynai sudaro galimybes įvairiausiems augalams ir gyvūnams. Augalų nevalia skinti, bet pasigėrėti jų žydėjimu, o dar geriau gamtos gidui pasakojant – išties įdomu.
Pagramančio regioniniame parke nuo seno žmogaus gyvenimui svarbiausi buvo slėniai ir pačios upės. Paupių piliakalniai (Indija, Pagramantis, Matiškiai…), senkapiai, pilkapiai liudija, kad ši teritorija buvo nuo seno gyvenama.
… Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Projektų valdymo skyriaus projektų koordinatorė Jūratė Barsulytė dovanojo naujajam Lankytojų centrui albumą, į kurį bus rašomos lankytojų pastabos, liudijančios, jog šventės pasibaigia, o darbas yra tas vilkas, kursai į mišką ne visada nuskuodžia…
… Trepsėjimo tądien naujame pastate, kuriame sovietmečiu plekšnojo žąsys (būta ant gražaus skardžio, prie kurio į vienatinę upę supuola Jūra ir Akmena, sovietmečiu ir paprasčiausios žąsų fermos), tikrai užteko. Kaip ir kalbų, muzikos ritmų, dainų (jas pradėjo mažoji šilališkė Urtė Mačiukaitė) bangavimo… Kažkam gal pagailo Vaidoto Šliogerio, tad buvo galop padovanotas ir gyvas gaidys, gražiame krepšyje po skara įtaisytas. Vaidotas net išsigando, kad tokią gyvastį reikės ant stogo kraigo kelti, nes klebonas dekanas Alvydas Bridikis to lyg ir pageidavo. Ir visai nesvarbu, jog lyg ir pajuokavo…
„Būdamas šiandien tarp visų čia susibūrusiųjų džiaugiuosi, jog esama gražaus progreso – einame į priekį. Tai vyksta mūsų krašte, kur mūsų seneliai ir protėviai augo, gyveno, kūrė, tikėjo… Ir nuolat buvo puoselėjama gamta bei viltys, jog čia turi sugrįžti visi, kurie atsidūrė kažkur toli,“ – kalbėjo klebonas dekanas Alvydas Bridikis, pakvietęs trumpai maldai visus susirinkusiuosius.
… Birutė Normantienė savus ir svetelius tądien taip šiltai nuteikė, jog veiduose tikra šventė įsimetė. Gal net ir todėl, jog daugelis į Ringių kaimą (greta Pagramančio), kur Jūros ir Akmenos santakoje įsikūrė šių dienų puošmena – Lankytojų centras – atvažiavo pasiilgę nesuniokoto santakos vardo. Juk, kaip sakė iškilusis muzikantas Kazys Budrys (šitiek metų šokių ir dainų ansamblyje „Lietuva“ muzikavęs), iš dvasios gelmių grojęs sueigoje senelio polką (ir ne tik tai), „kaip miela vėl būti prie tų takų, kur tiek vaikščiota, tiek bėgančio vandenėlio klausytasi, kur tiek daug visa gamtos gyvastis sielai yra apsakiusi“…
Augusto Uktverio nuotraukos
