Dažnai girdime, kad vaikai ir jaunimas tolsta nuo gamtos. Vieni kaltina išmaniąsias technologijas, kiti mano, jog kalta vis tobulinama, tačiau apčiuopiamų rezultatų neduodanti švietimo sistema. Nuo 1968 iki 2010 m. dirbdamas pedagoginį darbą įsitikinau, kol nebuvo kompiuterių ir mobiliųjų telefonų, vaikų noras bendrauti su gamta buvo itin didelis. Tada papildomo ugdymo užsiėmimai, dabar vadinami neformaliuoju švietimu, buvo nemokami ir vaikų pasirinkimo nevaržė.
Vilniuje 1984 m. Respublikinių pionierių rūmų gamtininkų skyriuje įkūrus akvariuminę, o vėliau ir gyvūnų kampelį, vaikų sulaukta tiek, kad teko plėsti šio skyriaus veiklą ir rasti naujų būrelių vadovų. Nors įstaigos pavadinimai vis keitėsi (nuo 1987 m. – Respublikiniai pionierių ir moksleivių rūmai; nuo 1989 m. – Lietuvos moksleivių rūmai), šiems iš Gedimino kalno papėdės persikėlus į naują statinį ir 1991 m. tapus Lietuvos vaikų ir jaunimo centru (LVJC) pradžioje būreliai buvo nemokami. Tuo metu visus skyrius pervardinus sektoriais, Gamtininkų sektoriuje dirbome 18 darbuotojų, o būrelius lankė per 400 vaikų. Ir tuo metu būrelių vadovų pertekliaus nebuvo, atlyginimai buvo maži, norinčių dirbti pedagogų trūko. Džiaugėmės kiekvienu žmogumi, gebančiu sudominti ir tenkinti gamta besidominčių vaikų poreikius. Ypač džiugino sutikę su vaikais dirbti mūsų pačių išauginti būreliečiai. Tarp tokių buvo gamtos ir vaikų santykius perpratusi, su jaunųjų gamtininkų būreliais sėkmingai dirbusi jaunoji vadovė Renata.
Dėkinga močiutei, mamai ir vadovams
Dažnai vaikai gamta ir jų akiratyje esančiais gyvūnais pradeda domėtis ankstyvoje vaikystėje skatinami namiškių.
„Man meilę gamtai įskiepijo mama ir močiutė. Jos visada grožėjosi gamta, padėjo man pažinti augalus ir gyvūnus. Jos niekada nepraeidavo nė pro vieną nuskriaustą „nabagą“, sužeistą pagydydavo, išalkusį pašerdavo. Atsimenu, smagiausia būdavo, kai močiutė nusivesdavo pasižvalgyti į gyvūnų turgų Užupio gatvėje. Kokio grožio karveliai, gaidžiai ir vištytės laukė savo naujųjų šeimininkų. Krepšiuose šuniukai, kačiukai ir dar didžiulės „žiurkės“ – nutrijos, kartais šeškai ir audinės“, – vaikystėje patirtus įspūdžius prisimena 1979 m. vokiečių kalbos mokytojos Liucinos ir kelių statybos inžinieriaus Rimanto Ramoškų šeimoje gimusi Renata. Nuo pirmos iki ketvirtos klasės mergaitė gamtininkų būrelį lankė Vilniaus 57 vidurinėje mokykloje (dabar Mykolo Biržiškos gimnazija). Nuo mažumės gyvūnus mylėjusią penktokę mama atvedė pas LVJC, žmonių vadinamais Moksleivių rūmais, gamtininkus, kur smalsi mergaitė pateko darbą su vaikais išmanančių pedagogų globon.
„Iš jų sužinojau, kas gyvena balose, kūdrose ir tvenkiniuose. Jie supažindino su zooplanktonu ir zoobentosu, paaiškino, kad ciklopas ne tik graikų mitologinis milžinas, bet ir irklakojis vėžiagyvis, kuriuo minta žuvų mailius. Gyvūnų kampelyje pamačiau, kaip atrodo paprastieji tritonai, sužinojau, kuo jie skiriasi nuo į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų skiauterėtųjų tritonų“, – prisimena savo vaikiškoje galvelėje sutalpintą informaciją ir patirtus pirmuosius įspūdžius būsimoji pedagogė.
1992-1993 mokslo metais dar buvo kalbama apie rožines papildomo ugdymo perspektyvas ir vaikams būreliai buvo nemokami. Vaikai, nepriklausomai nuo tėvų piniginės storio, galėjo pasirinkti ne vieną, bet kelis būrelius, užsiėmimus.
„Mano pažintis su mus supančia gamta tęsėsi vadovaujant keturiems nuostabiems, pedagoginį darbą išmanantiems būrelių vadovams. Aš dėkinga Rasai Buslavičienei, Esterai Rozovskajai, Henrikui Ostrauskui, Editai Gorobecienei ir darniam LVJC Gamtininkų sektoriaus kolektyvui už aštuonerių metų draugystę ir įgytas žinias“, – sako a. a. močiutės Juzefos Golub, dirbusios Lietuvos kino studijoje ekonomiste, ir sėkmingai mokytojaujančios mamos gamtos glėbin palydėta buvusi jaunoji gamtininkė.
Gyvūnai namuose
Pradinėse klasėse Renata turėjo šunį ir katę ir buvo pasiruošusi gelbėti kiekvieną nelaimėlį gyvūną.
„Lankant 57-osios vidurinės mokyklos gamtininkų būrelį kažkas blogai uždarė žiurkėnų narvelį, jie pabėgo. Kito užsiėmimo metu vienas nelaimėlis be jokių gyvybės ženklų plūduriavo kibire su vandeniu, kuriuo laistydavome gėles. Paliepus jį išmesti aš dar tikėjau, kad, darant širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą galėsiu jį atgaivinti. Parsinešiau namo ir 2 dienas gaivinau… Deja, nepavyko“, – po tiek metų prisimena nesėkmę gyvūnų gerbėja.
LVJC gamtininkai turėjo gerai įrengtą akvariuminę ir turtingą gyvūnų kampelį. Dauguma vaikų augintinių turėjo namuose.
„Šunį ir katę jau turėjau pradinėse klasėse, o visa gyvūnų karuselė prasidėjo įžengus į Moksleivių rūmus. Labai norėjosi stebėti juos visą parą, ne tik užsiėmimų metu. Taip po truputį radosi „Zoologijos sodas“ namuose. Pradėjau nuo žiurkėnų, jūrų kiaulyčių, žiurkių, mėsinių, vėliau dekoratyvinių triušių, banguotųjų papūgėlių, nimfų ir poros akvariumų. Reabilitaciją praeidavo sužeisti balandžiai, teko auginti į elektros laidus įsirėžusį amputuotais sparnais kirą, ieškoti gerų šeimininkų pamestiems šuniukams ir katėms. Gerai atsimenu pirmąją šinšilą, Už ją sumokėjau visą savo atlyginimą – 350 litų. Be kitų gyvūnų auginau Madagaskaro ir kaukolėtuosius tarakonus, Kongo bronzinukus, Vietnamo gyvalazdes, vorus paukštėdas ir svirplius. Vieninteliai, ko negalėjau parsinešti į namus, buvo žaltys ar gyvatė – mamai jie labai nepatinka. „Baisiausias“ namų siaubūnas buvo paprastasis meškėnas. Buvę šeimininkai pirko jį už 2500 litų ir vėliau norėjo užmigdyti. Gyvendamas pas mus trejus metus, šis padarėlis sugebėjo išrinkti beveik viso kambario parketlentes, išlupinėjo visas rozetes, guolį sumąstė pasidaryti už ant sienos kabančio kilimo, todėl teko jį atiduoti į Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro mini zoologijos sodą“, – prisimena dabar Invazinių Lietuvoje rūšių sąraše atsidūrusio gyvūno gelbėtoja.
Įgyta ir vaikams perduota patirtis
Per aštuonerius būrelio lankymo metus mokslinių ekspedicijų ir tiriamųjų darbų patirtis paliko neišdildomą įspūdį merginos gyvenime.
„Labiausiai įsiminė ekspedicijos prie Vepriškų ežerų. Ten patys įsirengdavome palapinių miestelį, ant laužo gamindavome maistą. Stebėdami gamtoje vykstančius procesus, padedant vadovams, kiekvienas pasirinkdavome temą, atlikdavome mokslinius tyrimus, analizuodavome surinktus duomenis. Paruoštus pranešimus pristatydavome Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre ir Marijampolės gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stotyje organizuojamose jaunųjų mokslininkų konferencijose“, – prisimena Renata. Už tais laikais parengtą įsimintiną pranešimą apie uodeguotuosius varliagyvius, tarp jų ir oksalotlius, Žuvinto biosferos rezervate atliktus vorų tyrimus bei kitas tiriamąsias veiklas jaunoji gamtininkė yra ne kartą pelniusi laureato vardą. Susikrautas žinių bagažas, 1997 m. baigus Vilniaus 14 vidurinę mokyklą (dabar Vilniaus Jeruzalės progimnazija), suteikė galimybę pačiai vadovauti LVJC jaunųjų gamtininkų būreliams.
„Prisimenu, kaip tvirtai jaučiausi vesdama užsiėmimus ne tik „Nykštukų mokyklėlės“ 5-6 metų mažyliams, bet ir 5-8 klasių mokiniams. Turėjau pakankamai dalykinių ir bendrųjų kompetencijų, kad galėčiau sklandžiai organizuoti užsiėmimus, kuriais džiaugėsi ne tik jaunieji gamtininkai, bet ir jų tėveliai. Tuo pat metu Buivydiškių aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje (BAŽUM) 2001 m. įgijau veterinarijos felčerio specialybę. Dėl turėtų žinių studijuoti sekėsi gana lengvai. Po studijų apie 10 metų dirbau Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute (NMVRI). Darbas įdomus, geros sąlygos, bet ilgainiui supratau, kad man labai trūksta pedagoginio darbo, tad 2002-2007 m. Vilniaus Pedagoginio universiteto neakivaizdiniame skyriuje įgijau biologijos mokytojos kvalifikaciją. Dirbdama NMVRI, visą laiką siunčiau gyvenimo aprašymus į mokyklas, kurios ieškojo biologijos mokytojo, tačiau viskas buvo veltui. Vienas atsakymas – neturit patirties. Labai dėkoju Eitminiškių gimnazijos direktorei Živilei Krasauskienei, kad ji pasitikėjo manimi ir priėmė į Eitminiškių gimnaziją. Negaliu apsakyti to jausmo, kai pirmą kartą įžengiau į klasę. Jaučiausi kaip po ilgų klajonių grįžusi namo. Dirbdama mokytoja baigiau Šiaulių universiteto Tęstinių ir nuotolinių studijų institute Integruotų gamtos mokslų pedagogiką ir 2020 m. apsigyniau vyr. mokytojo kvalifikaciją“, – pasakoja 2019 m. tapusi Eitminiškių gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Renata Magilevičienė.
Reikėtų pridurti, jog Magilevičių šeimoje auga keturiolikametis Justinas, dvylikametė Karolina ir septynerių metukų Kotryna. Namuose – du šunys, dvi katės, du akvariumai, triušis ir gyvalazdės.
„Džiaugiuosi, kad statybų sektoriuje dirbantis mano vyras Rimgaudas „ramiai“ priima visus mano augintinius ir biologinius pomėgius, o visi vaikai labai myli gamtą, atsakingai prižiūri, domisi šeimos augintiniais bei juos supančia aplinka. Daug klausinėja, kodėl taip, o ne kitaip vyksta gamtoje, kas būtų, jeigu būtų, ir pan. Nebijo nei vorų, nei varlių, nei tarakonų“, – šeimos darna ir savo darbu džiaugiasi gamtoje ir tarp gyvūnų užaugusi moteris.
„Jaučiu, kad čia mano vieta. Savo mokiniams stengiuosi suteikti ne tik dalykines žinias, bet ir ugdyti bendražmogiškąsias vertybes bei nuostatas, kurias kažkada suformavo mano būrelių vadovai. Lankydama gamtininkų būrelius „susidėjau“ gyvenimo kelionės lagaminą, kuriame tilpo įgytos dalykinės žinios, jų praktinis panaudojimas, taip pat mokslinių tiriamųjų darbų atlikimo, gautų duomenų analizės bei pristatymo konferencijose įgūdžiai. Bendravimo, bendradarbiavimo, pažinimo, asmeninė, kūrybiškumo bei socialinė kompetencijos, kurios padeda man šiandien ugdyti jaunąją kartą“, – atvirauja Eitminiškių gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, 9-12 klasių biologijos mokytoja Renata Magilevičienė.
Renatos Magilevičienės archyvo nuotraukos
