Praėjusį rugpjūtį smalsieji Lietuvos dendrologų draugijos nariai ir kiti gamtos mėgėjai keliavo susipažinti su svetingumu, skaniu maistu ir ypatingais vynais garsėjančia Gruzija. Kelionei buvo pradėta ruoštis dar ankstyvą pavasarį, nes reikėjo „sumedžioti“ pigesnius lėktuvo bilietus – autobusu taip paprastai ten nenuvažiuosi. Kas žino ar dar kada teks čia pabuvoti, tad ir ekskursijos planas buvo sudarytas taip, kad pamatytume kuo daugiau ir susipažintume su kuo didesne šalies dalimi. Artėjant išvykimui, kirbėjo šioks toks jauduliukas: kaip susiruošti intensyviai 12 dienų kelionei ir prisitaikyti prie sinoptikų prognozių žadamo saulėto bei gerokai per 30 laipsnių kaistančio oro.
Visada iš Kauno pratę keliauti dendrologai šįkart labai ankstyvą rytmetį rinkosi Vilniaus oro uoste ir vietoj įprastos, tik į dviaukštį autobusą telpančios kompanijos, šurmuliavo vos keliolikos žmonių grupelė. Praėję visas įprastines procedūras patekome į lėktuvą, kuris per kelias valandas nuskraidino mus į už beveik 2000 kilometrų esančią Gruziją. Per tą laiką virš debesų patekėjo saulė, o artėjant prie tikslo, baltas šydas išdryko ir pasirodė Juodoji jūra. Kai akiratyje išniro Gruzija, nustebino, kad nepaisant didelio karščio, ji tokia žalia, visai ne taip, kaip mūsų palikta jau nurudusi Lietuva. Dar truputis skrydžio ir nusileidome Kutaisio oro uoste. Susitvarkę formalumus dar ilgokai turėjome palaukti mūsų jau prieš kelias dienas čia atvykusio kelionės vadovo. Gruzija… Čia niekas niekur neskuba… Šiaip ne taip su lagaminais susitalpinę į nedidelį mikroautobusą, pradėjome pažintį su šalimi.
Kutaisis ir jo apylinkės
Pirmasis lankytinas objektas – antras pagal dydį Gruzijos miestas Kutaisis. Nuo oro uosto važiavome gal 20 minučių, o miesto prieigos paliko slogų įspūdį: apleisti namai, netvarka, chaosas. Gatvėse pilna senų automobilių, tad galima pasijusti lyg sename filme, bet staiga į realybę sugrąžina pralėkusi naujutėlaitė mašina. Gruzijos eismo ypatumų taip ir nepavyko perprasti, sunku įsivaizduoti, kaip toje sumaištyje ir pypsenime visi eismo dalyviai susiorientuoja. Beje, tik paskutinėmis viešnagės dienomis pamatėme porą rimtų avarijų (turbūt ten ne vietiniai buvo)… Dar kiek pavažinėję Kutaisio gatvėmis, stabtelėjome prie užkandinės, kur, anot mūsų vadovo vietinio draugo Fridono, skaniausi chačapuriai. Ir jie iš tiesų buvo labai skanūs, ypač kai nuo vakar dienos buvom nelabai ką valgę.
Numalšinę alkį, patraukėme į Kutaisio botanikos sodą. Tai antras pagal senumą (įkurtas XIX a.) botanikos sodas Gruzijoje. Jame auga maždaug 700 rūšių medžių ir krūmų iš skirtingų pasaulio regionų. Po ankstesniais metais aplankytų Europos botanikos sodų, šis pasirodė labai apleistas, tačiau po truputį tvarkomas. Ilgai čia užsibūti negalėjome, nes laukė netrumpas kelias per Kaukazo kalnus į Svanetijos regiono sostinę – Mestiją. Nuostabaus grožio vaizdai lydėjo visą kelią ir jau dabar tapo aišku, kad vien dėl to buvo verta čia atvykti. Kelis kartus stabtelėjome pasigrožėti gamtovaizdžiu, tačiau kalnai yra kalnai ir čia niekada nežinai kas gali nutikti. Tad mažutis nuotykis: bevažiuodami pajutome smūgį, pradžioje pagalvojome, kad gal sprogo padanga, bet paskui paaiškėjo, kad kaltas nuo kalno nusiritęs akmuo! Laimei, nieko blogo nenutiko ir galėjome tęsti kelionę. Beje, Gruzijos keliai man priminė Norvegiją, tik čia eismą trikdo ne šiaurės elniai, o karvės! Retsykiais pasitaikydavo kiaulių bei asilų. Karvių pomėgis būriuotis ant kelių mums buvo paaiškintas labai paprastai, tiesiog ant asfalto žymiai mažiau musių ir kitų smulkių įkyruolių. Po kelių valandų važiavimo pasiekėme Mestiją ir įsikūrę viešbutuke, prieš vakarienę būreliais išėjome apsižvalgyti. Netoliese per akmenis šniokštė balzgana upė, ant tilto susitikome grįžtančią nakčiai karvių bandą, o pagauti smalsumo nuklydome į atokesnes gatveles iš arčiau apžiūrėti senovinių gynybinių bokštų. Išvargę po kelionės, turbūt daugelis mieliau būtų griuvę į lovas, bet dar laukė gruziniška vakarienė ir pažintis su šios šalies užstalės tradicijomis. Gruziniškas vaišingumas – ne mitas. Ir kai jau atrodo, kad viską išragavai, būtinai bus atnešta dar kas nors naujo! Gardus maistas, begaliniai tostai ir skanus naminis vynas, nuo kurio visai neskauda galvos – paskutiniai šios dienos atradimai. Na, o grįžus į kambarius, jau nesinorėjo eiti miegoti – prie lango viliojo kerintis vaizdas: virš kalnais įrėminto slėnio kilo mėnulis.
Ryte buvo sunku atitraukti žvilgsnį nuo tekančios saulės spindulių spalvinamų kalnų, kurių įdubose bolavo sniegas bei iš tamsos vienas po kito nyrančių senųjų gynybinių bokštų. Po sočių pusryčių išvykome į aukščiausiai Europoje esantį apgyvendintą kaimą – Ušguli. Toliau keliai neasfaltuoti, tad teko persėsti į padidinto pravažumo mikroautobusą. Keliai po truputį tvarkomi ir čia, bet kol kas vietomis į kelius jie net nepanašūs, o kartais kelią kerta kriokliukas ar tyvuliuoja bala, truputį slystelsi ir jau maudysies upėje, žinoma, geriausiu atveju, nes jokių atitvarų čia nėra. Akivaizdu, kad vairuotojo profesionalumu čia abejoti negalima. Pakeliui sustojome prie Meilės bokšto, bet kodėl jis taip vadinamas – atsakymo ir nesužinojome. Kadangi laiko šiek tiek turėjome, tai užsikabarojome suklypusiomis kopėčiomis iki pat viršaus, tačiau nieko įspūdingo nepamatėme. Kaip ten bebūtų, žymiai didesnę nuostabą sukėlė kur kas žemiškesnės paskirties statinys greta bokšto. Iš priekio lentomis apkalta tupykla buvo ant paties upės kranto, o galinė siena suręsta iš retų žabų, tad vieta su puikiu vaizdu į šniokščiančią upę! Beje, noras pabraidyti iškart ir dingo. Kitas sustojimas kalno papėdėje ir kiek ilgesnis nei kilometro žygis į viršuje stovinčią Kvirike cerkvę. Bekopdami spėjome pasigrožėti gencijonų žiedais, pagrybauti ir pažemuogiauti. Nuo kalno viršaus atsivėrė gražus gamtovaizdis, o greta cerkvės apžiūrėjome ir kitus senus akmeninius pastatus bei juose sudėtus namų apyvokos reikmenis. Grįžę žemyn, pratęsėme kelionę Ušguli kaimo link. Kuo arčiau jo važiavome, tuo daugiau gynybinių bokštų pamatėme, o pačioje gyvenvietėje viename iš bokštų yra įkurtas muziejus, tad turėjome puikią progą pamatyti, kaip jis atrodo iš vidaus. Buvo sunku patikėti, kad tokio atokaus kaimo muziejuje pamatysime ypač vertingų eksponatų. Gyvenvietė yra maždaug 2,2 km aukštyje prie Inguri upės, o čia nuolat gyvena apie 70 šeimų. Beje, seniausi pastatai likę dar nuo IX-XII a., tad pavaikštinėję gatvelėmis galėjome pasijusti lyg pakeliavę laiko mašina atgal. Dienai persiritus į antrą pusę turėjome grįžti. Sėkmingai parkeliavę į Mestiją persėdome į savo mikroautobusą ir tais pačiais įspūdingo grožio Kaukazo kalnų keliais pasiekėme nakvynės vietą. Į svečių namus įsikraustėme vėlai vakare, o išėjus į milžinišką terasą laukė maloni staigmena – po kojomis visas žiburiuojantis Kutaisis. Ši vieta puikiai tiko jaukiam pavakarojimui.
Kitą rytą papusryčiavę išėjome apžiūrėti netoliese esančios XI a. Bagrati katedros. Ilgą laiką ji stovėjo apgriauta ir tik prieš kelis metus buvo atstatyta, tiesa, su šiuolaikiniais elementais, bet gruzinai dėl to sau nesuka galvos. Tiesa, toks požiūris į Pasaulio paveldo sąrašo objektus gali sulaukti neigiamų pasekmių iš UNESCO. Kartu su Bagrati katedra, kaip vienas objektas, yra įrašytas ir atokiau esantis XII a. Gelati vienuolyno ansamblis. Jame daug vertingų freskų ir rankraščių.
Sataplia nacionaliniame gamtiniame parke
Kaitrią dieną, atsigaivinę vienuolyno šaltinio vandeniu, patraukėme į gamtą. Šios dienos programoje – Sataplia nacionalinis gamtinis parkas ir Prometėjo urvai. Parkas turistus vilioja dinozaurų pėdų įspaudais uolienoje, o tikėti, tikri jie ar ne – kiekvieno turisto asmeninis reikalas. Link įėjimo į urvus keliavome kažkokiu keistu mišku: kreivi, samanoti medžiai, baugokas šviesos ir šešėlių žaismas bei už takelio posūkio pasirodęs dinozauras! Ir jis visai nebestebina, nes kažko panašaus jau būni pradėjęs tikėtis… Tiesa, dinozaurų čia daug ir visi ramiai stovi tarp medžių, nebyliai kviesdami turistus nusifotografuoti. Pagaliau pasiekėme urvus, jie tikrai verti dėmesio ir dar didesnį įspūdį padaro dėl gražaus apšvietimo, beje, jokių draudimų fotografuoti (ne taip, kaip Slovėnijoje). Išėję iš urvų, dar kiek palypėjome į kalno viršų – ten aukštai yra stiklinė „kabanti“ apžvalgos aikštelė, gal vaizdas ir ne toks kvapą gniaužiantis kaip JAV Didžiajame kanjone, bet kai kuriems keliautojams atrodė pakankamai nemažas iššūkis ja apeiti. Pasigrožėję Sataplia nacionaliniu gamtiniu parku iš viršaus, toliau išvykome į Prometėjo urvus. Įėjimas į juos yra iš drėgnos daubos, priaugusios įvairių paparčių ir nuo uolų nutįsusių gebenių. Tokia aplinka sužadina keistus pojūčius. Na, bet lendame į urvus ir patenkame į įvairiaspalvių šviesų bei nepakartojamų stalaktitų ir stalagmitų karalystę. Besikeičiantis apšvietimas kaskart sukuria vis kitokį tos pačios salės vaizdą ir priverčia aikčioti iš nuostabos. O salių – ne viena! Labai nesinorėjo palikti šios nepaprastos vietos – ne tik dėl grožio, bet ir dėl lauke tvyrančio karščio. Jau vakarėjo, tad grįžome į miestą ir, šiek tiek pavaikštinėję, išsiskirstėme ieškotis vakarienės. Funikulieriumi pasikėlėme virš upės, o ant kalno radome jaukią vietelę su skaniu maistu. Siekdami kuo nuodugniau susipažinti su gruzinų virtuve, pabandėme užsisakyti kuo daugiau skirtingų patiekalų, o tada pasidalinti, kad galėtume bent po truputį visų paragauti. Bet ir ką beragautum – viskas nepriekaištingai skanu. Vienas iš labiausiai čia padariusių įspūdį patiekalų – dideli, į koldūnus panašūs virtiniai – chinkaliai. Juos dar ir valgyti reikia mokėti! Ir lietuviui visai neįprasta, kad dalis šio patiekalo turi likti. Suvalgytų chinkalių skaičių turi paliudyti lėkštėje likusios jų „uodegėlės“, kurios skirtos tik patiekalui laikyti rankose. Valgyti reikia itin atsargiai, nes chinkalio viduje tyko ne tik įdaras, bet ir karštas sultinys, kuriuo lengva apsiplikyti. Laukti kol pravės nėra kantrybės…
Pasistiprinę ir norėdami kuo geriau išnaudoti skirtą laisvą laiką, užsukome į atrakcionų parką. Greta nemažo „Eifelio“ mus suviliojo kur kas didesnis apžvalgos ratas, tad neatsispyrėme pagundai jį išbandyti. Pasikėlę aukštyn, pamatėme ir netoliese esančius mūsų svečių namus bei Bagrati katedrą. Kaip smagu rasti jau pažįstamas vietas! Na, bet laikas grįžti žemyn. Susirinkome aikštėje prie įspūdingo, tik 2011 m. pastatyto fontano su 30 auksu tviskančių gyvūnų figūrėlių. Dar trumputė ekskursija po naktinį Kutaisį. Ryte palikome šį miestą – iki paskutinio kelionės vakaro.
Boržomis ir Bakurianis – iš arčiau
Ketvirtąją dieną iš Kutaisio patraukėme į pietryčius, į mineraliniu vandeniu garsėjantį Boržomį. Pakeliui nepraleidome progos iš anksto pasirūpinti lauktuvėmis pakelės turgeliuose, čia galima rasti visokių suvenyrų, o vaisių kainos tokios, apie kokias gimtinėje nė nesapnuotum… Kiek pavažiavę dar stabtelėjome paragauti tiesiog prie mūsų iškeptų itin saldžių bandelių – nazuki. Popiet pasiekėme kalnų apsuptą Boržomį. Laiką leidome miesto parke, žinoma, paragavome vietoje į plastikines stiklinėles ar butelius pilstomo garsiojo mineralinio vandens. Deja, teko smarkiai nusivilti, vanduo ne tik bjauraus skonio ir smirdantis, bet dar ir šiltas! Daug neišgersi ir neatsigaivinsi… Beje, vandenį pilsto specialiai pasamdytos moterėlės, už tai mokėti nereikia, tačiau jei nori vandens pasiimti su savimi, tarą tenka pirkti jau ne taip ir pigiai, nes į parką savos įsinešti neleidžiama. Pavaikštinėję parke bei apžiūrėję drugelių parodą, neatsispyrėme pagundai pasižvalgyti į Boržomį iš aukštai. Nuo parko vartų kilo funikulierius, o viršuj dar aptikome ir apžvalgos ratą, tad jei jau žvalgytis, tai iš kiek galima aukščiau! Tokių pramogų kainos Gruzijoje kol kas dar labai nedidelės.
Tiesa, prieš kelionę aplinkiniai juokais vis gąsdino, kad negrįšiu, kad gruzinai pagrobs. Iš tiesų, jokių nesusipratimų nepasitaikė, visi buvo labai mandagūs ir tik čia, Boržomyje, kai vos atsilikau nuo grupės, netruko atsirasti kviečiančių į restoraną ar pamokyti šaudyti greta esančiame tire, bet mano rusų kalbos žinios menkos, o jie nešnekėjo angliškai, tad greit pavyko nuo tokios draugijos išsisukti.
Galutinis šios dienos tikslas – Bakurianis – 1700 m aukštyje įsikūręs pirmasis šalies slidinėjimo kurortas, kuris išpopuliarėjo dar XIX amžiuje. Pažintį su šia vieta pradėjome nuo 1912 m. įkurto Bakurianio alpinio botanikos sodo, išsidėsčiusio 1650 m aukštyje. 35 ha ploto sode auga apie 400 rūšių augalai, o arboretumas apima apie 125 medžių ir krūmų rūšis.
Teritorija ganėtinai apleista tad nepaliko didelio įspūdžio, žymiai įspūdingesnės pasirodė už tvoros esančios kapinės, paskendusios nepjautoje žolėje. Kapai aptverti aukštomis tvoromis, virš kai kurių pastatytos pavėsinės, kur gali stovėti ir suolas, ir stalas. Ant antkapių iškalti palaidotųjų detalūs atvaizdai, dažnai nurodantys net užsiėmimą šiame pasaulyje, tad neturėtų stebinti, tarkim, sunkvežimis… Prieš įsikuriant viešbutyje, kelionės vadovas dar sugalvojo mums staigmeną – išvyką į kalnus. Nors keltuvų darbo laikas jau buvo beveik pasibaigęs, bet pavyko susitarti, kad mus dar užkeltų viršun. Niekas neburbėjo dėl visa valanda pailgėjusios darbo dienos. Aukščiausio taško taip ir nepasiekėme, nes darbuotojai nutarė, kad su mūsų apranga ten bus per šalta. Tad pradžioj uždarą 8 vietų gondolą pakeitę į atvirą keturvietę, dar nepasiekę aikštelės, supratome, kad darbuotojai dėl mūsų aprangos buvo teisūs… Nuo vėjo ir šalčio mažai tegelbėjo moterų pasiimtos plonytės skaros, kurių prireikdavo kelionėje lankant cerkves, tad ilgai netrukome, pasidairėme iš aukštybių į žalius kalnus bei apačioj stūksantį mažytį Bakurianį ir leidomės atgal.
Gruzinų lankstumas pasireiškė ir viešbutuke, nors iš anksto nebuvome užsisakę vakarienės, bet gavę dar kiek laiko įsikurti ir pavaikščioti po miestelį, netrukus jau sėdome prie gausiai nukrautų stalų. Beje, giriant gruzinus, džiugino ir tai, kad beveik niekur nekilo problemų norint nakvynės vietose pasinaudoti belaidžiu internetu.
Vardzia, Khertvisi, Aksalcichė…
Penktąją dieną patraukėme dar labiau į pietus, kur mūsų laukė XII a. olų miestas-vienuolynas – Vardzia. Norėdami suvokti visą šio senojo miesto didybę, sustojome apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsivėrė viso kelių šimtų metrų ilgio ir 10 aukštų vienuolyno panorama. Pasak vadovo, čia galėjo sutilpti apie 50 tūkst. žmonių. Sunku įsivaizduoti, kiek laiko turėjo užtrukti tokio miesto iškalimas stačiame skardyje, tad ne paslaptis, kad labai nekantravome kuo greičiau susipažinti su Vardzia iš arčiau.
Tam skirtas laikas prabėgo pernelyg greitai, norėjosi kuo ilgiau paklajoti siaurais praėjimais, palandžioti po celes ir pakopinėti begale laiptelių. Įdomu pasižvalgyti ne tik viduje, bet ir išorėje. Nuo čia atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai, tiek į miestą, tiek į slėnį, o dangus skamba nuo gausybės nardančių kregždžių balsų.
Grįžtant stabtelėjome apžiūrėti Khertvisi tvirtovės, kuri vadinama viena seniausių Gruzijoje (pastatyta II a. pr. Kr.), tiesa, dabartinės sienos likusios nuo XIV amžiaus. Užkopėme į kalną, pasidairėme aplinkui, užsukome į daugiau nei 1000 metų skaičiuojančią cerkvę. Čia – tik tvirtovės sienos, bet jų pavėsyje malonu prisėsti atsikvėpti.
Na ir paskutinis šios dienos objektas – Aksalcichės miestas, o tiksliau, jame esanti viena gražiausių Gruzijos tvirtovių – Rabat. Neseniai restauruota tvirtovė apima citadelę, mečetę, minaretą, Džakeli rūmus, cerkvę, pirtis ir kitus pastatus. Po teritoriją mus pavedžiojo gidė, papasakojo istoriją bei aprodė muziejų. Visko nė nespėjome apžiūrėti, tvirtovė didelė ir tikrai nepaprastai graži. Dendrologų žvilgsnius traukė želdiniai, tačiau ir jiems laiko nebeužteko, laukė dar poros valandų kelias atgal į Bakurianį.
Viešbutyje besitvarkant mantą, dėmesį patraukė bendrakeleivės nusipirktas kepalėlis juodos duonos. Ant pakuotės puikavosi lietuviškas Vytis ir angliškas užrašas „Lithuanian Bakery“ – tai bent netikėtumas!
Ir Stalino gimtinėje, ir Uplistsikhe, ir Mtskhetoje…
Šeštosios dienos galutinis tikslas – pasiekti sostinę Tbilisį, kur triskart nakvosime. Na, o pakeliui tikrai buvo ką apžiūrėti, pradedant nuo vieno seniausių Gruzijos miestų, dar garsiu kaip J. Stalino gimtinė – Gorio. Po ilgų diskusijų eiti ar neiti į Stalino muziejų, visgi buvo nutarta eiti, nors bilietas tikrai nepigus. Muziejaus pastatas didžiulis, o raudonu kilimu padengtų laiptų aikštelėje pasitinka J. Stalino skulptūra. Paminklas jam stovi ir priešais muziejų. Per sales keliavome su gide, kuri detaliai pasakojo apie J. Stalino gyvenimą, politinę karjerą. Salių sienos nukabinėtos gausybe nuotraukų, paveikslų, ekspozicijoje taip pat galima apžiūrėti įvairius dokumentus, asmeninius daiktus ir dovanas bei atkurtą darbo kabinetą. Vienoje iš salių eksponuojama po mirties padaryta kaukė. Gidės pasakojimas pasirodė pernelyg teigiamas, vis aukštinantis J. Stalino asmenybę, o apie jo nusikaltimus tiesiog nutylima. Beje, paklausta tiesiai, stengėsi nuo atsakymų išsisukti.
Apžiūrėję sales, ekskursiją pratęsėme lauke, kur po stogu stovi užkonservuotas Stalino tėvų kuklus namelis. Paskutinis aplankytas muziejaus eksponatas – šarvuotas traukinio vagonas, kuriuo keliaudavo J. Stalinas. Na, o tiems, kas jaučia nostalgiją tarybiniams laikams, yra kelios parduotuvėlės, kur galima įsigyti kokių tik nori suvenyrų.
Pabuvoję praeitame amžiuje, nusikėlėme į dar ankstesnius laikus. Uplistsikhe – vos 15 km nutolusi nuo Gorio. Manoma, kad ši gyvenvietė buvo įkurta X a. pr. Kr. ir yra viena seniausių Kaukaze. Šiame unikaliame urvų mieste iš 700 buvusių įtvirtintų urvų yra išlikę apie 150. Žinoma, visų neapžiūrėjome, bet pasivaikščioti buvo tikrai įdomu. Turgus, teatras, gyvenamieji būstai, vandentiekis, vyno saugyklos ir kiti „skaptiniai“ dabar apgyvendinti didelių ir vikrių driežų, jų nėra turbūt tik cerkvėje, kurią taip pat aplankėme.
Tuneliu nusileidę žemyn, gido buvome pakviesti padegustuoti naminio vyno. Pietų metas, tad prie vyno atsirado ir įvairių užkandžių. Sotūs ir laimingi niekur nebenorėjome keliauti – čia ir taip gerai. Na, bet kelionės vadovas buvo nesukalbamas, tad patraukėme toliau, o kad rytoj turėtume visą dieną sostinėje, kiek pakeitę programą dar užsukome į Mtskhetą – vieną seniausių Gruzijos miestų, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia aplankėme vieną svarbiausių Gruzijos šventovių – Svetitschoveli katedrą. Tai antra pagal dydį cerkvė Gruzijoje, o pavadinimas reiškia „gyvybės ramstis“. Pavaikštinėję gatvelėmis vėl grįžome į katedrą paklausyti pamaldų metų giedančio vyrų choro.
Temstant dar pakilome į kitapus Kuros (gruz. Mtkvari) ir Aragvio upių santakos ant kalno stūksantį Jvari vienuolyną. Jis taip pat yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir laikomas pirmuoju Gruzijos krikščionybės paminklu. Tiesa, pirmiau čia atsirado kryžius, o tik vėliau buvo pastatytas vienuolynas. Pasak legendų, čia meldėsi krikščionių tikėjimą į Gruziją atnešusi Šv. Nino. Keliaudami per šalį pastebėjome neįprastus kryžius – abi skersinio dalys nusvirusios žemyn. Kaip sužinojome, tai Šv. Nino kryžius, tokį ji pasidarė iš vynuogės šakelės, perrišusi ją savo plaukais. Legendos legendomis, bet vieta čia iš tiesų pasakiškai graži, nuo vienuolyno sienų atsiveria žemai dviejų upių slėniuose išsidėsčiusi Mtskheta. Gaila, kad atvykome vėlokai, nebegalėjome įžiūrėti dar vieno šios vietos unikalumo – kalno papėdėje sutekančios upės skiriasi savo vandens spalva – vienos vanduo žalsvas, o kitos – melsvas.
Tbilisio spalvos…
Vakare atvykome į Tbilisį. Nors jau seniai buvo sutemę, miestas vis dar alsavo karščiu, pavargę po įspūdžių pilnos dienos norėjome tik griūti į lovas, bet paaiškėjo, kad į mums skirtus kambarius buvo įleisti kiti žmonės. Po ilgų diskusijų ir derybų, kažkokiu būdu vietos atsirado. Privatus viešbutėlis įkurtas milžiniškame bute sename pastate, prie judrios gatvės. Iš pradžių baiminomės dėl galimo triukšmo, bet užsidarėme langus, vidines langines ir įsijungę kondicionierių, pasijutome visai komfortiškai. Kambarių ir kitų patalpų sienos gausiai nukabinėtos pačios šeimininkės tapytais paveikslais, tad rodės, kad esame kone meno galerijoje. Nepaisant nuovargio, dar nutarėme nors trumpam pasižvalgyti po naktinį Tbilisį. Vėsti pradėjo gal tik vidurnaktį, o gyvenimas čia virte verda nepriklausomai nuo paros laiko… Na, gal dar ir dėl to, kad buvo šeštadienis…
Jau spėję priprasti prie gruziniško vaišingumo, šįkart gavome labiau standartinius viešbutinius pusryčius su mikrobangų krosnelėje pašildytais chačapuriais. Vietos mažai, visi vienu metu prie stalo netilpome, kažkam pusryčių ir pritrūko. Visai nedžiūgavome, kad dar 2 dienas teks čia praleisti. Na, bet buvo kaip buvo. Laikas apžiūrėti Gruzijos sostinę dieną.
Iškeliavome pėsčiomis. Abipus Rustavelio prospekto – didžiuliai pastatai, prie jų besiglaudžiančios mažutės skulptūrėlės, aikštėse – paminklai ir fontanai, įspūdingos cerkvės. Senamiesčio siauromis gatvelėmis patekome prie pirčių komplekso, o nuo čia jau visai nebetoli ir iki botanikos sodo. Beje, netoli pirčių sutikome daug besisukiojančių romių su vaikais ir vis įkyriai kaulijančių po 1 larį. Kai kurie parodė joms gerą širdį, bet šio nominalo lariams pasibaigus, laukė nemaloni staigmena. Kaip pasirodė iš tų moterų reakcijos, duoti mažesnį pinigėlį nei prašoma, buvo tolygu jų įžeidimui. Užbėgant įvykiams už akių, dar baisesnė situacija yra Batumyje, ten romės pinigų kaulyti siunčia mažus vaikus. Vaizdelis toks: eina turtingiau atrodantis vyras, staiga pribėga mažas vaikas ir rankomis bei kojomis apsiveja praeivio koją. Tada pradeda prašyti pinigų, jei iškart nesureaguoji, gali netekti kišenėse laikomo turto. Na, o jei prisikabinusiu vaiku pavyksta atsikratyti piktuoju, tai grįžęs prie motinos dar smarkiai gauna į skūrą už neatliktą darbą. Taigi, geriau pasistengti išvengti susitikimų su tokiais kaulytojais ir pasaugoti ne tik pinigines, bet ir nervus.
Pakeliui į botanikos sodą dar pasigrožėjome pastatais su gausiai raižytais mediniais balkonais. Nacionalinis Gruzijos botanikos sodas įkurtas Sololakio kalno papėdėje. Sodo istorija pradėta skaičiuoti nuo 1671 m., tačiau oficialų statusą įgavo tik 1845 m. Skirtingais duomenimis, teritorija apima 98-161 ha plotą, o kolekcijas sudaro daugiau nei 4500 taksonų augalai iš Kaukazo, Kinijos, Himalajų, Japonijos, Šiaurės Amerikos, Turkijos, Sibiro ir Viduržemio regionų. Beklajojant po sodą serpentinais, galima patekti ir ant kalno viršaus, kur IV a. iškilo tvirtovė Narikala. Keliaujant gūbriu galima prieiti prie milžiniškos Motinos Gruzijos skulptūros. Na, o iš centro pusės čia galima užsikelti ir keltuvu. Tą padaryti tikrai verta, nes nuo viršaus atsiveria įspūdinga Tbilisio panorama.
Atsigaivinę ledais, grįžome į botanikos sodą. Jo plano neturėjome, tad už kiekvieno takelio vingio galėjo laukti staigmena. Viena jų – 40 m aukščio krioklys. Besidairydami nuo 1914 m. statyto tilto, apačioje pamatėme besimaudančius bendrakeleivius. Gerai jiems – pagalvojome – ir perėję tiltą, nusileidome prie upės. Vanduo negilus, tik srovė prieš krioklį kiek stiproka, bet kojoms atgaivinti buvo pats tas. Truputį atsipūtę, apžiūrėjome likusią aukštutinę sodo dalį ir pamažu nusileidome žemyn, kur nuo tilto buvome matę savus. Karštą vasaros dieną čia mirko ir daugiau lankytojų, o dar viena smagi atrakcija – palįsti po krioklio srove, kad ir su visais rūbais. Tiesa, kol išėjome iš sodo, jokių maudynių požymių nebeliko.
Sulaukėme mūsų mikroautobuso ir išvykome pasidairyti po Tbilisio turgus. Pirmiau aplankėme sendaiktininkus, bet bent jau man, kainos pasirodė smarkiai didesnės nei Lietuvoje iki euro įvedimo. Tačiau kitame turguje dauguma bendrakeleivių apsirūpino gausiomis nebrangių prieskonių atsargomis ir lauktuvėmis, vaisiais bei gruziniškais saldumynais iš sutirštintų vynuogių sulčių ir įvairių riešutų – čiurčelomis, kurios labai primena dešras.
Pavakare vėl važiavome pasigrožėti miesto panorama, tik šįkart – iš pramogų zonos, kuri yra gerokai aukščiau už Narikalos tvirtovę. Pasigėrėję vaizdais ir pasistiprinę sočia vakariene, dar bandėme suspėti pasidairyti į miestą ir pasivyti besileidžiančią saulę pasikėlus apžvalgos ratu. Deja, dėl kažkokių techninių nesklandumų ratą sustabdė vos tik atėjome. Trumpam grįžome į viešbutį ir paskui pratęsėme naktinę ekskursiją po sostinę. Sutemus miestas pakeri savo apšvietimu, štai ant vienos kalvos milžiniška Samebos katedra, kurią pirmiausiai ir aplankėme, netoliese JAV Kapitolijų primenanti prezidentūra. Priešingoje pusėje dieną aplankytoji Narikala, spalvotomis lemputėmis švytintis televizijos bokštas ir apžvalgos ratas, apačioje – modernus tiltas. Pamažu nusileidome į aikštę, kur džiugino fontanų šou. Toliau laisvas laikas pagal pomėgius – kam miesto pažinimas, kam atsipalaidavimas senose požeminėse sieros pirtyse. Kas buvo, nenusivylė.
Azerbaidžano link…
Aštuntosios dienos rytas pasitiko mus tokiais pačiais šykščiai normuotais ir šaltais pusryčiais, kai kurie nė nebandė laimės jų valgyti, daliai valgiusių prasidėjo kažkokios virškinimo bėdos. Pikta šeimininkė liepė palikti raktus nuo kambarių, tad grįžę radome atidarinėtas langines ir išjunginėtus kondicionierius. O diena buvo karščiausia per visą kelionę. Vykome į David Gareji – VI a. vienuolynų kompleksą dykumoje prie Azerbaidžano sienos. Pakeliui stabtelėjome prie išdžiūvusio ežero, patyrinėjome suskeldėjusią žemę ir vietos augalus.
Kuo toliau važiavome, tuo labiau keitėsi reljefas ir aukštėjo kalvos, pasidabinusios skirtingais atspalviais ir skurdžia augalija. Pagaliau pasiekėme tikslą ir pamatėme įkalnėn kylantį įtvirtintą vienuolyną, kurio dalis patalpų išskaptuotos uolose, dalis sumūryta iš akmenų ir plytų. Pavaikščiojome po teritoriją, pasidairėme, palandžiojome ir kilome aukštyn į kalną. Iš viršaus apačioje likęs vienuolynas rodėsi dar įspūdingesnis, o su kiekvienu žingsniu vėrėsi vis nauji gamtovaizdžiai. Kelias nelengvas, takelis vietomis gana sunkiai praeinamas, statokas ir slidus, o dar saulė plieskė, įkaitindama orą iki +40 laipsnių karščio – jokio pavėsio! Bet vaizdas nuo viršūnės tikrai buvo to vertas. Gruzijos pusė kalnuota, o Azerbaidžano – lygesnė. Nuėjome iki cerkvės, tačiau ji buvo užrakinta. Vadovas užsiminė, kad kitoje šlaito pusėje yra vienuolynas su išlikusiomis freskomis, tačiau ten takas irgi ne iš lengvųjų. Kadangi man visada rūpi pamatyti kuo daugiau, nesinorėjo praleisti ir šios galimybės. Gerai, kad pasisekė rasti kompanioną ir dviese nusileidome prie vienuolyno, kurio celės išskaptuotos kalno šlaite ir iš viršaus nė nesimato. Stebėtina kaip gerai tos freskos išsilaikė bėgant metams, žinoma, pablukusios, nutrupėjusios, bet vis vien matomos. Kaip ir visur, vandalų ir čia pasitaiko, bet sienos niokojamos ne dažais, o išraižytais užrašais. Takas vėl išvedė į kalno viršų, tik jau prie kitame gūbrio gale esančios cerkvės, kuri irgi buvo užrakinta. Čia taip pat karaliavo driežai. Viršuje sutikome keletą lenkų turistų, beieškančių mūsų tik ką aplankyto vienuolyno. Kiek sunerimę, kad užtrukome ne taip jau ir trumpai, pasistengėme greičiau nusileisti atgal prie mikroautobuso, bet pasirodo, visa grupė ne ką anksčiau buvo grįžusi ir ilsėjosi kas kur radę pavėsį.
Tik vėliau sužinojome, kad keisti žemi strypai, vietomis sujunti lyg į tvorelę ir įkalti palei takelį anoj kalno pusėj buvo Gruzijos – Azerbaidžano siena! Vau, netyčiomis ir dar vieną šalį aplankėme!
Bevažiuodami į Bodbe vienuolyną, kur palaidota 347 m. čia mirusi Šv. Nino, dar stabtelėjome pakelės turgelyje nusipirkti arbūzų. Paskutinis šios dienos objektas buvo Sighnaghi miestelis, kuris dar vadinamas meilės miestu, nes čia civilinės metrikacijos biuras dirba visą parą ir ištisus metus. Paklajojome siauromis gatvelėmis, apsilankėme viename iš „lietuvių kvartalo“ namų, kur vynuogienojų pavėsyje sudorojome arbūzus, pasivaišinome čia pat augančiomis vynuogėmis ir pasakiško skonio figomis. Po vakarienės vietinio restoranėlio terasoje su vaizdu į bekraštes lygumas, dar pasigėrėjome miestelio architektūra ir vėlai naktį grįžome į viešbutį sostinėje. Kadangi rytojaus dieną laukė kelionė Gruzinų karo keliu, o mikroautobuso ratas kažkaip keistai baladojosi, nutarėme nerizikuoti ir paprašėme vairuotojo, kad patikrintų kas ten negerai. Atsarga juk gėdos nedaro, o kalnai klaidų neatleidžia.
Patraukėme į Gruzijos šiaurę
Paskutinis rytas Tbilisyje, valgyti pasiryžusių jau visai mažai, nes pusryčius šeimininkė sudėliojo dar iš vakaro ir viskas atrodė pasenę. Mikroautobusas užtruko servise, tad nors ir teko luktelti, bet žinojome, kad kelionę tęsime saugiai. Už nugaros palikę Tbilisį, Mtskhetą ir Jvari, patraukėme į Gruzijos šiaurę. Pro mikroautobuso langus džiugino nuostabūs gamtos vaizdai, iš už vieno posūkio pasirodė turkio spalvos vandens telkinys, o netrukus pamatėme ir Ananuri pilies ansamblį, apjuostą tvirta gynybine siena. Gavome valandą pavaikščiojimui po vieną garsiausių vietovių šalyje. Pilies teritorijoje net dvi cerkvės, tik viena išpuošta raižiniais ir freskomis, o kita labai kukli. Nuo pilies sienų atsiveriantis vaizdas į nepakartojamos spalvos dirbtinį Žinvali tvenkinį itin masino bent kojas ten įmerkti, tad pagundai atsispirti nė nebandėme. Vanduo maloniai atgaivino karštą dieną, o lipdami lauk pagalvojome, kad štai išbraidėme telkinį, kuris yra pagrindinis vandens šaltinis visam Tbilisiui… Toliau kelias driekėsi pro sparčiai besiplečiantį Gudauri slidinėjimo kurortą. Kuo toliau, tuo kalnai aukštesni, upių slėniai gilesni, vaizdai vis labiau prikaustantys žvilgsnį, taip ir norėjosi įamžinti kiekvieną lopinėlį, kiekvieną kalnų upę, krioklį ar žaliuose šlaituose lyg uolas išsibarsčiusias avių bandas. Laiko pasigrožėjimui užteko į valias, mat dažnai eismą stabdydavo karvės.
Netoli 2,3 km aukštį viršijančios Kryžiaus perėjos sustojome apsižvalgyti specialiai įrengtoje aikštelėje, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Žinoma, kaip ir visur, kur turistai mėgsta sustoti, pilna pakelės prekybininkų, na, o iš kitos pusės – įdomių vietų galima nepražiopsoti būtent stebint pakeles. Stabtelėjome ir Kryžiaus perėjoje, o nuo jos pradėjome leistis žemyn, bet netrukus žvilgsnius patraukė keistai oranžinės spalvos uolienos lopas, kai aplink visur žaluma, tad išprašėme sustoti ir čia. Šis gamtos stebuklas – tai geležingo šaltinio padarinys. Palikę batus kelkraštyje, sulipome pasivaikščioti ant tos oranžinės uolienos, kuria sroveno rūgštinis arba „negyvasis“ vanduo. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad turėtų būti labai slidu, bet buvo priešingai ir galėjome drąsiai laipioti nuožulnuma.
Pasimėgavę SPA procedūra pėdoms, patraukėme į galutinį šios dienos tikslą – Stepantsmindos miestelį, kurį laiką vadintą Kazbegiu. Vos atvykome, dėmesį prikaustė tolumoje stūksantis 5 km aukštį viršijantis Kazbegas (Kazbekas) ir ant perpus žemesnio kalno lyg nykštukė stovinti XIV a. Gergeti šv. Trejybės cerkvė. Nors nuo Stepantsmindos ji aukščiau tik puskilometriu, bet kelias iki jos vingiuoja apie 3 kilometrus. Cerkvė yra labai lankoma tiek turistų, tiek piligrimų ir dažnas į ją kopia pėsčiomis, bet mes nutarėme pasisamdyti kelias mašinas (beje, kalnuose labiau populiarios su vairu dešinėje pusėje) ir tikslą pasiekti greičiau. Kelionė užtruko apie pusvalandį, nes siaurame keliuke, kurį labiau norėtųsi pavadinti bekele, nuolat reikėdavo prasilenkti su kitomis mašinomis, dažnai balansuojant ant skardžio krašto. Tuo pačiu keleliu dalį maršruto eina ir pėstieji, bet jų vietoje atsidurti tikrai nenorėčiau, nes dėl pravažiuojančių automobilių tenka kopti dulkių debesyje…
Pasisotinę adrenalinu, pasiekėme aikštelę, nuo kurios dar reikėjo palypėti iki Gergeti cerkvės. Greta šaltinis, tad nepraleidome progos numalšinti troškulio, beje, skanesnio vandens turbūt neteko gerti. Kildami takeliu cerkvės link, negalėjome atplėšti žvilgsnio nuo tolėliau dunksančio Kazbego ir apačioje likusios Stapantsmindos. Cerkvėje pataikėme į krikšto apeigas, buvo išties įdomu pažiūrėti, na, o paskui išsibarstėme lauke. Susėdę ant akmenų tvoros ir nuleidę žemyn kojas, panirome į kažkokią keistą ramybę. Norėjosi taip sėdėti be galo ir jausti visą pasaulį kažkur žemai, žemai po kojomis. Nenusakomas jausmas! Deja, geri dalykai netrunka amžinybę, mūsų vairuotojai turėjo grįžti žemyn pasiimti naujų keliauninkų, tad pažadėjome sau rytoj čia grįžti pasitikti saulės.
Nusileidę nuo kalno, įsikūrėme svečių namuose, o iki vakarienės dar išėjome pasidairyti po miestelį. Už tilto – miestelio centras, o jame netrukus mus pasivijo grįžtančių namo karvių banda. Su kiekvienu metru ji vis retėjo, nes galvijai atsiskirdavo ir nueidavo prie savo kiemo vartų, kur jų jau laukdavo šeimininkės. Vienoje gatvelėje, vedančioje iš slėnio kalnų link, sutikome malonią moteriškę, kuri mielai leido pasižvalgyti po kiemą ir pasigėrėti spalvingais jurginų ir piliarožių žiedais. Dar kiek paėję, išėjome iš miestelio, bet kopti aukštyn jau nebebuvo kada, nes staiga ėmė temti ir slėnin pradėjo leistis nieko gero nežadantys tiršti debesys. Grįžusių laukė soti gruziniška vakarienė ir sklidini naminio vyno ąsočiai, o netrukus praūžė lietus – net su šviesos efektais. Ilgokai pavakaroję su visa šeimyna bei išbandę kelių šimtmečių senumo krėslą, spėliojome, koks gi bus rytoj oras ir ar verta kilti prie Gergeti.
6 valanda ryto. Dar galutinai neprabudę būriavomės koridoriuje. Kalnas skendėjo debesyje, bet vildamiesi, kad išsigiedrys, vis tiek nutarėme važiuoti. Toliau miegoti liko vos pora žmonių. Netrukus atvažiavo visureigiai ir išvykome į viršų. Tačiau kuo aukščiau kilome, tuo oras prastėjo: temperatūra vis labiau krito. Įsilijo šaltas lietus. Pasivaikščiojimui tokiu oru nelabai buvome pasiruošę, vėjas košte košė kiaurai, teko užuovėjos ieškotis prie cerkvės mūrų, o kalnas ir toliau sėkmingai slėpėsi. Pirmasis ekipažas ir taip kely ilgiau užtrukęs, anksčiau ir išvažiavo atgal. Mes dar likom, lietus nurimo, debesys pradėjo sklaidytis, išlindo Kazbegas, tik to laukto saulėtekio nebebuvo. Dar kiek pavaikštinėję aplink, žemyn patraukėme ir mes. Besileidžiant vairuotojas parodė šone bėgančią voverytę, kažkaip labai gerai nuteikė toks jo atsižvelgimas į vežamą gamtos mėgėjų kompaniją. Kai grįžome, pirmasis ekipažas jau buvo bebaigiąs pusryčius, tad mums teko vytis. Užtrukti negalėjome, nes šios dienos tikslas – pervažiavus visą Gruziją pasiekti Juodąją jūrą ir nakvynės vietą Batumį.
Batumyje, Juodosios jūros glėby…
Palikę Stepantsmindą ir Kazbegą už nugaros, Gruzinų karo keliu patraukėme atgal per nuostabius Kaukazo kalnus, vėl stabtelėjome pabraidyti rūgštiniame šaltinyje, pasigrožėjome Ananurio pilimi, nuo Mtskhetos pasukome į vakarus ir pro Gorį bei Kutaisį, lygumomis priartėjome prie jūros. Jau visai vakarėjo, kai pro mikroautobuso langus pamatėme Juodąją jūrą. Na ir kaip atsispirti jūrai, kai ji visai šalia, kai matosi paplūdimiai ir šniokščia bangos?.. Nors vadovas ir nebuvo tokia mintimi sužavėtas, visa grupė pradėjo prašyti sustoti bent trumpam, galų gale nusileido ir gavome pusvalandį pasimėgauti šilta jūra, geru paplūdimiu netoli Kobuleti. Vėliau juokėmės, kad po maudynių gerokai pasunkėjome – bangos nejučia maudymukuose paslėpė po gerą saują akmenukų. Kadangi vakarienė nebuvo numatyta, tai gamtos prieglobstyje pavakariams sudorojome pakely nusipirktą arbūzą ir patraukėme į nakvynės vietą. Pamažu horizonte beišnyrančio Batumio fone į jūrą paniro saulė, o jau sutemus atvykome į mūsų viešbutį.
Įsikūrę dar išlindome į lauką pasidairyti po naktinį kurortą. Pradžioje vieta nekėlė pasitikėjimo. Aplinkui – nebaigti įrengti aukšti daugiabučiai. Daugumoje jų lyg bičių koriuose žiojėjo ertmės ir tik kur ne kur degė šviesos, išduodamos gyvenamus butus. Na, o senesniuose namuose fasadai labai chaotiški, kas kaip sugalvojo, tas taip ir pasidarė, „apdailos“ medžiagos irgi labai skirtingos: ką turėjo, tą sudėjo, kokių dažų likučių buvo, tuos ir sutepliojo. Kiek paėję, radome parką, o nuo čia ir jūra visai šalia, palei ją – keliolikos kilometrų ilgio bulvaras su palmių alėja, o greta – dangoraižiai, daug įvairiaspalvių šviesų, šokantys fontanai. Tik jūros krantu čia teko labai nusivilti – akmenuotas. Pasivaikščioję suradome restoranėlį vakarienei, o vėliau pratęsėme pažintį su Batumiu ir kaskart susitikę savus, dalinomės įspūdžiais ir patarinėjome vieni kitiems, kur dar reikėtų nueiti bei ką pamatyti.
Anksti rytą nepatingėjome atsikelti, kad spėtume nubėgti išsimaudyti jūroje. Nors bangos ir nedidelės, bet stiprios ir vis taikės nugriauti, o eiti per neįprastai didelius akmenis sekėsi sunkiai. Ech, kad taip mūsiškės Baltijos paplūdimiai ir Juodosios jūros šiluma, būtų rojus… Grįžtant iš užkandinės nusipirkom chačapurių ir papusryčiavę išvykome į Batumio botanikos sodą, kuris pradėtas kurti XIX a. pabaigoje, o lankytojams atvertas 1912 metais. Tinklapis skelbia, kad šis daugiau nei 100 ha plotą užimantis sodas neturi analogų pasaulyje, nes čia greta auga visiškai skirtingų klimatinių zonų augalai. Botanikos sodas padalintas į 9 zonas: Kaukazo drėgnųjų subtropikų, Rytų Azijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Amerikos, Šiaurės Amerikos, Himalajų, Meksikos, Australijos ir Viduržemio regiono. Čia auga daugiau nei 2000 taksonų sumedėjusių augalų, o kiek daugiau nei 100 jų kilę iš Kaukazo.
Pagaliau dendrologų širdys ir sielos visiškai atsigavo, visgi kitaip nei anksčiau, šioje kelionėje pasitaikė žymiai daugiau cerkvių nei dendrologinių objektų. Botanikos sodas paliko milžinišką įspūdį tiek savo dydžiu, tiek augalų įvairove, tiek ir kraštovaizdžiu. Po sodą mus pavedžiojo gidė, parodė vertingiausius augalus, o grįžti pasiūlė po teritoriją zujančiais elektriniais autobusiukais. Žaliajame Kyšulyje įkurtas botanikos sodas yra išsidėstęs palei jūrą, o nuo kranto pakyla į 75 metrų aukštį. Aplankę viršutinį ir apatinį parkus, dar nuėjome į pajūrio parko dalį, o ten šalia ir pakrantė, tad pasidairę augalų karalijoje, radome laiko vėl įkristi į šiltutėlės jūros bangas.
Botanikos sode praleidome 4,5 val., o tada galėjome rinktis: likti čia dar trims valandoms ar važiuoti apžiūrėti Batumio dieną. Žinoma, čia praleisto laiko neužteko apžiūrėti visam sodui, bet norėjosi dar ir po Batumį pasidairyti, tad dalis grupės ten ir grįžome.
Batumis pakeri tiek naktį, tiek dieną. Čia gausu fontanų, gėlynų, žavi modernūs statiniai. Po ekskursijos pėsčiomis, gavome šiek tiek laisvo laiko suvenyrų paieškoms, bet dar spėjome nulėkti atsisveikinti su jūra ir darsyk ja pasimėgauti. Paskui pasiėmėme botanikos sode likusius bendrakeleivius ir išvykome į Kutaisį – paskutinei nakvynei. Mikroautobuse kondicionierius neveikė didžiąją dalį kelionės, tad važiuodavome atsidarę langus ir kai vakarėjant viena iš bendrakeleivių kažkieno paprašė uždaryti langą, nes šalta, visi nejučia pakėlėme akis į ekranėlį, rodantį temperatūrą ir ėmėme juoktis, lauke vis dar buvo +28 laipsniai šilumos! Prie gero greit priprantama… O orų prognozės rodė, kad Lietuvoje mūsų lauks vos +15… Tai tik šiek tiek daugiau nei vakar ryte prie Gergeti cerkvės.
Į Lietuvą – be baterijų!..
Pravažiavome Kutaisio oro uostą, ech, kaip greitai ir nepastebimai pralėkė tos 11 dienų, kupinų nepakartojamų įspūdžių, nuostabios gamtos ir kultūros paminklų bei gruziniško vaišingumo.
Paskutinė „suneštinė“ vakarienė buvo labai gausi, nes prieš skrydį reikėjo sunaikinti visas atsargas. Ilgai netilo kalbos, norėjosi dar visiems būry pasibūti, juk nežinia kada vėl visi susibėgsime… Ryte dar pasimėgavome gruziniškais pusryčiais ir išvykome į oro uostą. Beje, kaip bebūtų gaila, dažnai atsiranda koks šaukštas deguto, kuris būtinai turi sugadinti statinę medaus… Taip ir su šia kelione. Kadangi „nukenksmino“ ne mane vieną, pasidalinsiu tuo nemaloniu įvykiu kaip įspėjimu kitiems. Taigi, nors lyg ir nesu panaši į teroristę, bet kažkodėl rankinio bagažo tikrintojams užkliuvo keli komplektai tik prieš kelionę pirktų įkraunamų baterijų. Išnaršę mano fotoaparatą ir gerai pasvarstę, leido pasilikti tik tas, kurios buvo jame, o su likusiomis teko atsisveikinti. Kiek teko keliauti, niekad niekam baterijos neužkliūdavo, tad šis incidentas gerokai sugadino nuotaiką. Žinoma, geriau dabar nei, kad tai būtų nutikę skrendant į priekį. Pikčiausia, kad neskraidinamų daiktų sąraše tai nėra paminėta ir atimti ar ne, nusprendžia patys tikrintojai…
Ką gi, visos kelionės turi pradžią ir pabaigą, daug per tas dienas pamatėme, daug patyrėme, daug apkeliavome ir įveikėme maždaug 2600 kilometrų. Sunku atsisveikinti su karščiu alsuojančia Gruzija, bet gal kada dar bus proga sugrįžti…
Kelionė baigėsi, metas galvoti apie kitą!
Aušros Šaltenytės nuotraukos
