Dr. Laimutis JANUŠKEVIČIUS

Suvalkijos tarpukario metų parkai

Marijampolė. Gražus parko akcentas – geizerinis fontanas

Suvalkija nuo seno garsėjo turtingomis dvarų sodybomis ir šalia jų įkurtais puošniais parkais – Paežerių, Gelgaudiškio, Zyplių… Keletas parkų šiame regione buvo įkurta ir tarpukaryje. Tai Marijampolės Vytauto parkas, Prienų Revuonos parkas, Kazlų Rūdos parkas, Kybartų ir Vilkaviškio miesto sodai ir Kudirkos Naumiesčio „Varpo“ aikštės skveras. Šie želdynai sėkmingai sulaukė mūsų dienų. Apie kai kuriuos iš jų, šiandien rūpestingai tvarkomus ir prižiūrimus, papasakosime skaitytojams kiek plačiau.

Marijampolės Vytauto parkas

Adresas: Marijampolė, Vytauto ir Sodų g.

Plotas: 1,5 ha.

Parko valdytojas: Marijampolės sav.

Vytauto parkas – seniausias Marijampolės miesto dekoratyvinis želdynas, įkurtas dar XIX a. pabaigoje ir, nors ir labai pasikeitęs, išliko iki mūsų laikų. Po 2012 m. baigtos renovacijos parkas suspindėjo naujomis spalvomis ir šiandien vertingas ne tik istoriniu, bet ir architektūriniu požiūriu. Gražiais architektūriniais akcentais parke tapo įspūdingas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas ir paminklas Tauro apygardos partizanams (skulptorius A. Ambraziūnas). Centrinę parko dalį puošia puikus iš čia įrengtos aikštelės į dangų trykštantis geizerinis fontanas. Šalia takų įrengtos jaukios poilsio vietos, vaikų žaidimų aikštelės. Patraukliai senasis Vytauto parkas atrodo ir vakarais, kada įjungiama vakarinio apšvietimo sistema, suteikianti parkui ir, ypač teritorijai šalia fontano, paslaptingumo ir romantikos atspalvį, kuriuo pasigrožėti ir pasidžiaugti susirenka gausūs lankytojai.

Iš parke augančių vietinių medžių paminėtinos mažalapės liepos, karpotieji beržai, paprastieji uosiai, ąžuolai, vinkšnos bei pušys. Parko introdukuotai dendroflorai priklauso 12 augalų taksonų: sibirinis maumedis, dygioji eglė, uosialapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, raudonasis ąžuolas ir kt. Ypač įspūdingai atrodo senos pilkosios tuopos, kurių kamienų skersmuo siekia 70-170 cm, o aukštis 20-30 m (dalis šių medžių, renovuojant parką, buvo pašalinti). Šalia parko prabangiai tarpukariu (pagal architekto V. Landsbergio – Žemkalnio projektą) pastatytame ir renovuotame dviejų aukštų pastate įsikūrusi Vilkaviškio vyskupijos kurija. Priešais parką, kitoje gatvės pusėje, glaudžiasi nedidelis, gražiai sutvarkyta aplinka kavinė – viešbutis „Sudavija“. 1986 m. Marijampolės parkas paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu.

Šiuo metu parkas gana gerai tvarkomas ir prižiūrimas, tačiau daugumai parke augančių medžių reikalingas sanitarinis ir lajų formuojamasis genėjimas, pašalinant džiūstančias, ligų ir kenkėjų pažeistas šakas, suformuojant daugiau ar mažiau taisyklingas lajas. Atskirose vietose, pasitariant su dendrologais bei kraštovaizdžio architektais, parką vertėtų saikingai papildyti tiek vietiniais, tiek svetimžemiais medžiais bei krūmais, sukuriant malonius akiai spalvinius akcentus ir kartu daugiau ar mažiau pakoreguojant parko erdvinę struktūrą, kuri gerokai nukentėjo renovacijos metu pašalinus senus, blogos sanitarinės būklės ir menkaverčius medžius bei krūmus.

Prienų miesto parkas (Revuonos parkas)

Adresas: Prienai, Žemaitės ir Dariaus ir Girėno g.

Plotas: apie 3 ha.

Parko valdytojas: Nemuno kilpų regioninis parkas, Prienų r. sav.

Tai nedidelis daugiau ar mažiau geometrinio plano parkas, prisiglaudęs buvusioje dvarvietėje kairiajame Nemuno krante, šalia buvusio seno, 1925 m. pastatyto ir veikusio iki 1956 m. malūno. Nuo miesto pusės parką riboja Žemaitės bei Dariaus ir Girėno gatvės, individualūs gyvenamieji namai. Parkas įkurtas tarpukaryje Prienų miestelio gyventojų iniciatyva. Jo teritoriją kerta nedidelis, bet sraunus, čia pat į Nemuną įtekantis Revuonos upelis. Jis maitina ir nedidelį, bet gana gražų šalia buvusio malūno prisiglaudusį tvenkinį. Pokario metais (1984-ais) rekonstruotame malūno pastate įsikūrė jauki ir prieniškių bei miesto svečių labai mėgstama kavinė – viešbutis „Revuona“, veikęs čia iki 1995 metų. Iš kavinės terasos ir viešbučio langų atsiverdavo puikios Nemuno reginių panoramos. 2007 m. renovuotame malūno pastato priestate įsikūrė Nemuno kilpų regioninio parko Lankytojų centras. Buvęs gi viešbutis ir kavinė dar laukia investitorių… Dabartinis Prienų miesto (Revuonos) parkas veši buvusio Butlerių dvaro (pilies) vietoje. Pagal 1782 m. dvaro inventoriaus aprašą Prienų dvaras buvęs gana stambus, pagrindiniai rūmai buvę barokinio stiliaus, dviejų aukštų, su mansarda. Pirmame aukšte buvo erdvus vestibiulis ir 16 kambarių, antrame – 11 kambarių ir salė. Rūmų vidų puošė baltų koklių krosnys, židiniai, marmuro dekoras, lubos ir sienos puoštos medžio drožiniais. Pokylių salėje būta netgi balkonėlio orkestrui. Rūmus supo puošnus geometrinio plano parkas, jį puošusios pavėsinės, oranžerijos, kanalai ir tvenkiniai. Parko alėjose augo iš kitų kraštų parvežti medžiai. Iki XX a. pradžios dvaras ir senasis parkas sunyko. Pilies pamatų liekanų dar buvo randama pirmaisiais XX a. metais. Prie Prienų piliavietės sunaikinimo prisidėjo ne tik žmonės, bet ir Nemunas, intensyviai ardantis krantus. Naujas geometrinio plano parkas įveistas XX a. pirmoje pusėje (tarpukaryje). Per jį čiurlena tas pats Revuonos upeliukas, įrengtas tvenkinys. Nemaža dalis šio parko medžių sulaukė ir mūsų laikų.

Šiandieninis Prienų miesto parkas – saugomas kraštovaizdžio objektas. Nepakartojimo žavesio parkui suteikia seni, galingi medžiai (paprastieji uosiai, mažalapės liepos, beržai, juodalksniai), puikūs šalia ramiai tekančio Nemuno vaizdai bei įspūdinga piliavietės griova, gerokai paįvairinanti parko reljefą. Šalia tvenkinio į vietovaizdį gražiai įsipina pokario metais pastatyta akmeninė atraminė sienutė. Nuo Žemaitės gatvės parką skiria jau gerokai išretėjusi senų beržų eilė. Prienų savivaldybės iniciatyva 1997 m., vykdant projektą „Gamta – kultūrų versmė“, parke buvo pastatyta 10 medinių skulptūrų, kurias sukūrė tarptautinio medžio drožėjų simpoziumo dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Japonijos, Ukrainos ir Čekijos. Parko erdvinę struktūrą formuoja vietiniai medžiai: mažalapė liepa, paprastasis klevas, juodalksnis, karpotasis ir plaukuotasis beržai, paprastasis uosis, skroblas, trapusis gluosnis, paprastasis šermukšnis… Iš negausių introducentų (8 rūšys ir formos) paminėtini: galingos kanadinės tuopos, kalninės pušys, pensilvaninis uosis, baltojo gluosnio svyruoklinė forma (Salix alba ’Tristis’), vakarinės tujos dekoratyvinės formos (Thuja occidentalis ’Elegantissima’ ir ’Hoveyi’)… Prie saugotinų medžių priskirtini seni galingi vietiniai medžiai: paprastieji uosiai, klevai, mažalapės liepos, juodalksniai.

Parkas gana gerai tvarkomas ir palieka gerą įspūdį. Dėmesį patraukia įspūdingi seni klevai, juodalksniai, uosiai, mažalapės liepos, kurių skersmuo 40-70 cm, o aukštis neretai siekia per 30 m. Maloniai nuteikia ir po parką išsibarstę skulptūros ir koplytstulpiai bei meniškai padaryti suolai. Ateityje parką reikėtų daugiau susieti su šalia esančia Nemuno pakrante, įrengti vakarinio apšvietimo sistemą, egzotinėmis rūšimis ir formomis papildyti parko augalų rūšinį asortimentą.

 

Kazlų Rūdos parkas

Adresas: Kazlų Rūda, S. Daukanto ir Jaunimo g.

Plotas: 10 ha.

Parko valdytojas: Kazlų Rūdos sen.

 

Geometrinio plano Kazlų Rūdos parkas buvo įkurtas tarpukaryje tuo metu dar jauname pušyne. Pokario metais jis buvo ne kartą tvarkomas ir renovuojamas. Iš visų pusių parką supa miestelio gatvės – S. Daukanto, Jaunimo ir Strazdelio. Šiandieninį parką sudaro vienas brandžių pušų masyvas, kurį kerta dvi statmenai susikertančių tiesių takų trasos, nuo kurių vienoje kitoje vietoje atsišakoja parko pakraščių link vedantys takai. Centrinėje dalyje dominuoja viena didelė uždara erdvė su joje esančia vasaros estrada. Erdvę supantis pušynas daugiau primena miško parką. Pokario metais parkas buvo naudojamas ramiam miestiečių poilsiui bei įvairiems miestelio kultūriniams renginiams, šventėms. Iš vietinių rūšių parke dominuoja paprastoji pušis. Didesnę ar mažesnę priemaišą sudaro mažalapė liepa, paprastoji eglė, karpotasis ir plaukuotasis beržai, paprastasis klevas, ąžuolas, blindė, šermukšnis, drebulė. Trake auga parastasis lazdynas, paprastasis sausmedis, šaltekšnis, vienapiestė gudobelė, paprastoji eglė, ąžuolas… Iš negausių introdukuotų sumedėjusių augalų paminėtini: paprastosios alyvos, varpinė medlieva, japoninės lanksvos Bumaldo forma (Spiraea japonica ’Bumalda’), vėlyvoji ieva, paprastojo raugerškio raudonlapė forma, mandžiūrinė aralija, paprastoji karagana, vėlyvoji ieva, kaukazinė slyva, raukšlėtalapis erškėtis (iš viso 9 rūšys ir formos).

Ypač vertingų ir saugotinų medžių parke nėra.

Prieš keletą metų parkas buvo renovuotas, panaudojant tam Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Kazlų Rūdos savivaldybės administracija kartu su Olecko savivaldybe (Lenkija) įgyvendino projektą „Olecko ir Kazlų Rūdos bendradarbiavimo stiprinimas, skatinant turizmo plėtrą“. Pagal 2007-2013 m. Europos teritorinio bendradarbiavimo per sieną programą renovuota parko takų sistema, vasaros estrada, įrengtos tvarkingos poilsio vietos, vakarinio apšvietimo sistema, dviračių takas, automobilių aikštelės bei „Virvių takas“ („Stihl virvių parkas“) aktyviam parko lankytojų poilsiui. Šiandieninis Kazlų Rūdos parkas tapo patrauklia ir mėgstama mietelio gyventojų ir svečių ramaus bei aktyvaus poilsio vieta, čia vyksta kultūriniai renginiai ir šventės.

Kybartų miesto sodas

Adresas: Vilkaviškio raj., Kybartai, Basanavičiaus ir Mindaugo g.

Plotas: 1 ha.

Parko valdytojas: Kybartų sen.

Tai tarpukaryje įkurtas nedidelis netaisyklingo geometrinio plano želdynas greta Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių. Šalia jo glaudžiasi neseniai renovuota Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, pagalbinė – internatinė mokykla ir karių, kritusių pačiomis pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, kapavietė. Pagrindinis miesto sodo akcentas – paminklas garsiam dailininkui peizažistui Isaakui Levitanui. Dai­li­nin­kas gi­mė 1860 m. rugp­jū­čio 18 d. (pa­gal se­ną­jį ka­len­do­rių – 30 d.) Ky­bar­tuo­se, ne­tur­tin­go­je žy­dų šei­mo­je. Jo tėvas bu­vo už­sie­nio kal­bų mo­ky­to­jas, dės­tė pran­cū­zų ir vo­kie­čių kal­bas, dir­bo ver­tė­ju Ky­bar­tuo­se. Dai­li­ninko ar­ti­mų­jų at­si­mi­ni­muo­se yra iš­li­kę pa­sa­ko­ji­mai apie jo vai­kys­tę Lie­tu­vo­je. Iš pri­gim­ties jaut­rus, mylintis gam­tą I. Le­vi­ta­nas mė­go kla­jo­ti po gim­tą­sias Ky­bar­tų ir Vir­ba­lio apy­lin­kes, ypač jam pa­tik­da­vo stebė­ti sau­lė­te­kius ir sau­lė­ly­džius, pa­va­sa­rio spal­vų žais­mą. Apie 1870 m. šei­ma per­si­kė­lė į Mask­vą. 1873 m. I. Le­vi­ta­nas įsto­jo į Mask­vos dai­lės mo­kyk­lą. Isaa­kas stu­di­ja­vo pas žy­mius to lai­ko dai­li­nin­kus Va­si­li­jų Perovą, Alek­sie­jų Sav­ra­so­vą, Va­si­li­jų Po­le­no­vą. Subrendęs kaip dailininkas I. Le­vi­ta­nas ta­po vie­nu žymiausių XIX a. Ru­si­jos pei­za­žis­tų, bu­vo pui­kus ko­lo­ris­tas. Jis su­kū­rė dau­giau kaip 1000 ta­py­bos dar­bų, ak­va­re­lių, pa­ste­lių, iliust­ra­ci­jų, pie­ši­nių. 1900 m. dailininkas su mo­ki­niais ta­py­da­mas etiu­dus per­ša­lo ir mi­rė. Pa­lai­do­tas Mask­vos No­vo­de­vi­čės ka­pi­nė­se gre­ta ra­šy­to­jo A. Če­cho­vo, dai­li­nin­ko M. Nes­te­ro­vo. Kybartų gyventojai, pagerbdami garsiojo žemiečio atminimą, 1977 m. sausio 25 dieną Miesto sode atidengė paminklinį biustą (skulp­to­rius – Bro­nius Vyš­niaus­kas, ar­chi­tek­tas –Rim­vy­das Vyš­niaus­kas).
Miesto sodo gilumoje pokario metais veikė uždaras šokių paviljonas, kuris buvo nugriautas vykdant skvero tvarkymo ir renovacijos darbus 2012-2013 m. Renovacijos metu buvo atnaujintos takų ir aikštelių dangos, įrengta vakarinio apšvietimo sistema, poilsio vietos. Šiek tiek liūdina tai, kad sodo renovacijos darbai buvo atlikti gana nekokybiškai ir kai kurie trūkumai (nekokybiškai paklotos dangos) nepašalinti iki šiol.

Vietinei želdyno dendroflorai priklauso mažalapė liepa, paprastasis klevas, skroblas, plaukuotasis beržas, juodalksnis, drebulė, blindė, grauželinė gudobelė, paprastasis raugerškis. Introdukuotų augalų asortimentas negausus – vos 7 rūšys ir formos: vakarinės tujos jaunatviška forma (Thuja occidentalis ‘Ericoides‘), paprastasis kaštonas, uosialapis klevas, žvilgantysis kaulenis, baltoji sedula, raukšlėtalapis erškėtis, ailantalapis riešutmedis, baltojo gluosnio svyruoklinė forma (Salix alba ‘Tristis‘).

Prie saugotinų parko augalų priskirtinas ailantalapis riešutmedis (D40, H15).

Šiandien Miesto sodas gana neblogai prižiūrimas. Tvarkant ateityje, reiktų gerokai papildyti introdukuotų medžių ir krūmų asortimentą, įrengti šalia takų gėlynus.

Kudirkos Naumiesčio „Varpo“ aikštės skveras

Adresas: Šakių r., Kudirkos Naumiestis, Tilto g.

Plotas: 1,39 ha.

Skvero valdytojas: Kudirkos Naumiesčio sen.

Tai nedidelis, bet jaukus taisyklingo geometrinio plano želdynas, prisiglaudęs šalia dr. Vinco Kudirkos muziejaus Kudirkos Naumiesčio centre (Tilto ir V. Kudirkos g.). Skveras buvo įkurtas tarpukaryje, kaip fonas čia numatytam pastatyti paminklui dr. Vincui Kudirkai (skulptorius Vincas Grybas, 1933 m.). Šiam tikslui buvo paskirta pusė šioje vietoje buvusios turgavietės. Skvero projektą tuometinė miesto savivaldybė pavedė paruošti savivaldybės sekretoriui Pranui Pranaičiui, kuris turėjo miesto želdynų techniko specialybę. Paruoštas projektas buvo tobulinamas ir koreguojamas. 1934 m. pradžioje jį priėmė ir patvirtino dr. Vinco Kudirkos paminklo statybos draugija. Paminklo statybos darbus prižiūrėjo skulptorius Pranas Mikutaitis, atvykęs iš Jurbarko, o skvero įrengimu rūpinosi Pranas Pranaitis. Talkininkavo miesto gyventojai ir parapijos ūkininkai. Paminklo statybai buvo surinkta 8800 Lt. Liejant pamatus paminklui, kartu buvo padėti dar du pagrindai, ant kurių Z. Skirgaila ir V. Grybas ketino pastatyti knygnešių skulptūras. Nors šios skulptūros nesukurtos, tačiau galima spėti, jog paminklas buvo sumanytas kaip skulptūrinė kompozicija, kurioje V. Kudirkos figūrai turėjo būti skirtas svarbiausias vaidmuo. Šiandieninis skveras sudaro puikų foną arčiau gatvės, priešais muziejų, esančiam V. Kudirkos paminklui. Taisyklingą geometrinį skvero išplanavimą pabrėžia tranzitinius takus apribojančios karpomos vakarinės tujos, žvilgančiojo kaulenio, baltauogės meškytės, geltonojo žirnmedžio ir mažalapės liepos gyvatvorės. Ypač puošni karpoma vakarinės tujos gyvatvorė. Į iškilmingą skvero aplinką gražiai įsikomponuoja ir formuojamos (karpomos) taisyklingos kiaušiniškos formos tujos. Iš vietinių sumedėjusių augalų čia auga mažalapė liepa, paprastasis ąžuolas, klevas ir paprastasis šermukšnis, europinis ožekšnis. Gana turtingas introdukuotų medžių ir krūmų asortimentas – 19 rūšių ir formų (dygioji eglė ir jos sidabrinė forma (Picea pungens ‘Koster‘), vakarinė tuja, europinis ir sibirinis maumedžiai, sibirinė ir bankso pušys, didžiosios pocūgės melsvaspyglis porūšis (Pseudotsuga menziesii ssp. glauca), pilkasis kėnis, mandžiūrinis riešutmedis, raudonasis ąžuolas, paprastasis kaštonas, baltažiedė robinija, paprastosios alyvos, baltauogė meškytė ir kt.). Iš ypatingai vertingų ir saugotinų augalų paminėtini mandžiūrinis riešutmedis (D 42,60; H 16), bankso pušis ( D10, H5) ir sibirinė pušis (D24; H11).

Skveras rūpestingai tvarkomas ir prižiūrimas. Tuo rūpinasi Kudirkos Naumiesčio seniūnija.

Laimučio Januškevičius nuotraukos