Jau tapo tradicija, jog kasmet, aptariant Lietuvos valstybės biudžetą, užsimenamas ir papildomas, dabar neformaliu švietimu vadinamas, moksleivių ugdymas, bei randama kažkiek lėšų jį finansuoti. Jau ne pirmus metus funkcionuoja neformalaus ugdymo krepšelis ir vienam vaikui per mėnesį skiriama 15 eurų („Žaliasis pasaulis“ 2016 m. Nr. 36). Nedideli tai pinigai ir didelės giedros jais nepadarysi. Bėda ta, jog 2020 m. iš neformaliajam vaiko švietimui (NVŠ) skiriamų 12 mln. eurų pirmiausia planuojama geresnes sąlygas sudaryti specialiųjų poreikių vaikams, technologijų, inžinerijos ir mokslo krypties būreliams, tarp kurių gali patekti ir ekologinio ugdymo popamokinė veikla. Tokiu būdu NVŠ pinigai teks tik daliai mokinių, o kiti tenkinsis jų likučiais ir džiaugsis, jeigu jų bent kiek liks. Ši žinia nemaloni nei moksleivių tėvams, nei papildomą ugdymą organizuojančioms institucijoms. Vaikų rūšiavimas pagal tėvų piniginės storį – nehumaniškas ir ypač žeidžia į žemesnę kastą patekusius vaikus. Sutinku, kad mano išsakomos pastabos gali būti pasenusios ir kritikuotinos, bet jas grindžiu per 40 metų sukaupta papildomo ugdymo pedagogine patirtimi. Mano darbe greta chemijos pamokų ir darbo su jaunaisiais filatelistais ekologinis ugdymas užėmė svarbią vietą ir skatino patenkinti vaikų, jų tėvų ir visuomenės poreikius. Aš niekada savęs nepavadinau paslaugos tiekėju ir toks pedagoginio darbo vertinimas, manau, daugeliu prasmių neteisingas ir žeidžia visus iš pašaukimo dirbančius pedagogus. Gal tada ir kunigą, bažnyčioje išklausantį nuodėmingąjį, pavadinkime tik paslaugos teikėju…
Pradžia internate
Jau esu rašęs, jog pedagogo studijas pasirinkau norėdamas padėti vaikams išvengti kolekcionavimo klaidų ir pašto ženklų gadinimo („Žaliasis pasaulis“ 2019 m. Nr. 5). Apsisprendimui turėjo įtakos mano mokymasis Klaipėdos mokykloje-internate. Nors šiandien tuo metu egzistavusi mokymo forma vertinama kritiškai, esu dėkingas šioje internatinėje mokykloje dirbusiems pedagogams už nuoširdų darbą, suteiktas aukšto lygio žinias, gerą paruošimą stojamiesiems egzaminams ir supratimą, kiek daug gali duoti vaikui nuoširdžiai dirbantis pedagogas. Tie šeši mokymosi internate – metai vieni iš reikšmingiausių mano gyvenime. Matydamas savo auklėtojų ir dalykų mokytojų pavyzdį supratau pedagoginio darbo prasmę ir todėl pasirinkau darbą su vaikais ir jaunimu. Mokymasis internate mane daug ko išmokė, o ten dirbusių pedagogų prisiminimai lydi visą gyvenimą. Gerai prisimenu padėjusį su įvairių šalių filatelistais susirašinėti anglų kalbos mokytoją ir galimybe centriniame pašte naudotis jo pašto dėžute. Patikdavo rusų kalbos pamokas ir Puškiną, Lermontovą, Turgenevą skaitanti mokytoja. Knyga jai buvo reikalinga tik rankoms užimti, nes viską ši jauna moteris mokėjo mintinai. Pagarbos mokiniui vyresnėse klasėse mokiausi iš antraeilėse pareigiose dirbančios matematikos mokytojos. Ši reikli sau ir mokiniams pedagogė labai suprantamai dėstė savo dalyką ir pagarbiai žiūrėjo į kiekvieną mokinį. Jai kreipinys tu buvo svetimas ir, analizuodama prie lentos pakviesto mokinio atsakymą, ji visada vartodavo žodį jūs. Visam gyvenimui pamėgti muziką padėjo grojimas pučiamųjų instrumentų orkestre ir dalyvavimas Pirmojoje moksleivių dainų šventėje. Džiaugiuosi, jog po daugelio metų pertraukos susitikau buvusį orkestro vadovą Ipolitą Petrošių ir mudviejų draugystė tęsiasi („Žaliasis pasaulis“ 2014 m. Nr. 35).
Neskaičiuojant darbų ir laiko
Nuoširdžiai dirbančių pedagogų sektinas pavyzdys skatino tinkamai atlikti užimamas pareigas ir nesibodėti papildomo visuomeninio darbo. 1968 m. pradėjus darbą Šilalės vidurinėje mokykloje, reikėjo įrengti naują, tiems laikams modernesnį, chemijos kabinetą ir nebuvo laiko skaičiuoti tam sugaištų papildomo darbo valandų. Rūpestis davė apčiuopiamą naudą ir visus 15 metų jutau pasitenkinimą galėdamas nepriekaištingai perteikti mokiniams savo dėstomo dalyko žinias. Kabinetą kasmet puoselėjau, turėjau ir pamokose naudojau visas technines priemones. Pasibaigus mokslo metams visada pats dažydavau jo grindis, o vasarą kartu su Pajūrio vidurinės mokyklos chemijos mokytoju Stanislovu Bikeliu (1924-2017) vykdavom į Vilnių parsivežti visoms rajono mokykloms reikiamų chemijos priemonių ir reagentų. 20 metų už mane vyresnis S. Bikelis į Vilnių atvykdavo autobusu, o aš dardėdavau su švietimo skyriaus parūpintu sunkvežimiu. Važiuodavom naktį, kad sėkmingai prašoktume ties Kaunu esantį kontrolės punktą, nukreipiantį pasikrauti tuščius sunkvežimius. Apsirūpinti reikiamomis mokymo priemonėmis niekada pinigų netrūko, o jas parinkti, parsivežti ir paskirstyti visoms rajono vidurinėms ir aštuonmetėms mokykloms buvo mudviejų rūpestis.
Mokytojo darbas man patiko. Džiugino į aukštąsias mokyklas stojančiųjų chemijos egzaminų rezultatai, nes kiekvienas mano mokinys tiksliai žinojo savo žinių lygį ir spragoms pasitaikius galėdavo po pamokų pasikonsultuoti. Mokiniai tai vadino tobulinimusi ir niekieno neverčiami lopydavo pasitaikančias žinių spragas. Tais laikais jokių korepetitorių nebuvo ir jų nereikėjo, o padėti norinčiam geriau įsisavinti žinias, padirbėti papildomai, buvo mano atsakomybės ir garbės reikalas. Mokiniams užteko gerų norų ir nei kapeikos nekainavo. Nei kapeikos už šį papildomą mokinių tobulinimą negaudavau ir aš. Didžiausias užmokestis buvo pasiekti mokinių ir mano darbo rezultatai bei visuomenės pagarba pedagogo profesijai.
Tarnystė vaikų interesams
Pradėtas darbas su jaunaisiais filatelistais sekėsi puikiai. Matydami tai Šilalės pionierių namai pasiūlė persikraustyti pas juos. Kai pasakiau, kad man su vaikais gerai ir mokykloje, paaiškino: „Tu mokykloje už šį darbą atlygio negauni, o mes skirsim būrelines valandas ir už jas apmokėsime“. Mokyklos administracija neprieštaravo. Su filatelistais persikrausčiau į kaimynystėje esančius pionierių namus, o mokykloje sukūriau jauniesiems žvejams labai reikalingą Medžiotojų ir žvejų draugijos (MŽD) Vilniaus skyriaus jaunimo sekciją.
Šilalės pionierių namų akvariumininkų būrelis irgi atsirado vaikų iniciatyva.
Iš pradžių jo organizuoti nenorėjau, abejojau, ar sugebėsiu, bet direktorė Regina Bytautienė, matydama sėkmingą darbą su filatelistais, skyrė papildomų valandų ir taip atsirado ne tik būrelis, bet ir puikiai funkcionuojanti akvariuminė.
Pradėjus darbą Vilniuje, Lietuvos pionierių ir moksleivių rūmų Gamtininkų skyriaus gyvūnų kampelis atsirado pageidaujant vaikams. Jie sunešė savo gyvūnus, padėjo prižiūrėti ir maitinti. Rūpesčio ir jokiomis valandomis matuojamo darbo buvo per akis. Akvariuminės kūrimas, vaikų dalyvavimas filatelijos parodose, MŽD Vilniaus skyriaus jaunųjų žvejų sekcija, išnuomoti ežeriukai, jų ir aplinkos tyrimai, valčių bei kitų reikalingų priemonių įsigijimo vargai atėmė daug laiko ir jėgų, tačiau viso to labai reikėjo norint užimti vaikus, skatinant branginti gamtą. Popamokinėje veikloje vaikų dalyvavo daug, nes jiems ir tėvams už tai nereikėjo mokėti. Viskas pasikeitė įvardijus mokinius paslaugos gavėjais ir noru kuo daugiau iš papildomo ugdymo pasipinigauti.
Paminti interesai
Pirmiausia tai nutiko Lietuvos vaikų ir jaunimo centre. Jo administracija, turėdama skirtą papildomam ugdymui finansavimą, pradėjo su vis didėjančiu apetitu skriausti vaikus. Visiškai nepamatuotos kainos už būrelius kilo kaip ant mielių. Neturintys galimybių susimokėti vaikai ir jų šeimos buvo įvardijami ubagais, likviduotas gyvūnų kampelis, atsikratyta nenešančiais pelno gamtininkų būreliais („Žaliasis pasaulis“ 2001 m. Nr. 4-17 „LIEPTAI Į GAMTĄ Lietuvos jaunimo centro (LVJC) gyvūnų kampelis: gimimas, agonija ir gamtininkų skyriaus žūtis“).
Daug metų dirbdamas papildomo ugdymo darbą įsitikinau, kokią milžinišką traumą patiria pagal tėvų piniginės storį suskirstyti vaikai ir kokie jie laimingi atradę mėgstamą užsiėmimą ir juos ugdančius būrelio vadovus. Labai dažnai papildomo ugdymo institucija moksleiviams yra lyg antrieji namai, o pamėgtas būrelio vadovas tampa vyresniuoju draugu ir sektinu pavyzdžiu. Tokius užsiėmimus vaikas lanko ne vienus metus, įgyja reikalingų kompetencijų, ruošiasi savarankiškam gyvenimui.
Manau, kad nūnai partijų lyderiams tariantis dėl švietimo turinio reikia mažiau konfrontuoti, bet labiau matyti vaikų interesus. Abejoju, ar verta išskirti specialių poreikių ar socialiai remtinus vaikus iš kitų bendraamžių tarpo. Manau, visų vaikų ugdymo interesai neturi būti paminti ir tuo galima pasiekti finansiškai remiant akreditavimui pateiktas tik nesiekiančias pelno programas. Būtina visiems vaikams sudaryti vienodas neformaliojo ugdymo sąlygas ir visais būdais remti gebančias nemokamus užsiėmimus organizuoti institucijas.
Baigdamas sutinku, kad mano mintys ir įsitikinimai yra pasenę ir neatitinka rinkos dėsnių reikalavimų (pagal juos, ir kardinolai turėtų teikti paslaugas ir gauti atlygį už kiekvieną į sąskaitas įtrauktą projektinį-pamokslinį žodį), bet man atrodo, kad neformalus švietimas savo svarba prilygsta formaliajam ir turi būti prieinamas be išimčių visiems vaikams.
Vacio Paulausko nuotraukos
