Šiek tiek Jus pažįstantieji jau ir šūkteli: taip, tai Marius, puikus alpinistas, įveikęs Materhorną (Alpės, 2002 m.), Ecrins rajono viršūnes (Alpės, 2003 m.), Žalgirio viršūnę ir Nemuno viršūnę (Tian Šanis, 2004 m.), Chan Tengri (Tian Šanis, 2005 m.), Lenino viršūnę (Pamyras, 2007 m.), Čiauchi (Kaukazas, 2008 m.), Korženevskaja (Pamyras, 2009 m.), Ušba (Kaukazas, 2011 m.), Asano viršūnę, Slesovo viršūnę (Pamyras, 2013 m.)…
O kai kurie Lietuvos miškininkai, prieš Jums pradedant per Juozines (2018-03-19) darbą VMU direktoriaus poste, sakė, jog buvusio AB „Klaipėdos nafta“ finansų ir administravimo departamento direktoriaus suvis nėra matę.
Tad ekonomistas ir alpinistas viską, pasirodo, buvo apskaičiavęs, ir įkopė į naują administracinės veiklos viršukalnę Lietuvoje.
Kas iš jos pasimatė?
Jei jau skaičiuotume, esu įkopęs gal per 50 viršukalnių. Pavyko laimėti ir tarp Baltijos šalių alpinistų pirmąsias vietas.
Deja, 2018-ais nepavyko užkopti ant rimtesnės viršukalnės, nors ir buvau prie kalnų. Tačiau tik poilsiavau. 2017-ųjų vasarą buvome Kaukaze, tad kopėme į rimtesnę viršukalnę.
Administracinė veikla?..
Tikslas panašus kaip ir kalnuose – žingsnis po žingsnio… Svarbiausia – ne gerai pasirodyti, o gerai atlikti visus darbus.
Tapęs VMU vadovu, be abejo, turėjau tikslą pabuvoti visuose padaliniuose. 2018-ųjų lapkričio mėnesį tai jau buvo įvykdyta. Tai – ne šiaip ekskursijos, o kruopšti pažintis su vietose dirbančių miškininkų veikla. Tad visi miškininkai mane yra matę… O minėtoji data (2018-03-19) ženklina, jog atvykau prie didelio kalno, laukia ilgas ir kruopštus darbas, veikla. Toks metaforinis pagretinimas.
Dar turiu priminti, jog alpinizmas – komandinis sportas (tiesa, būna ir vienišių, tačiau…). Darbas VMU – taipogi komandinė veikla. Viršūnė dar laukia, reikės sutelktos apie 3500 valstybinių miškų labui dirbančių specialistų veiklos. Džiaugiuosi visais – ir padalinių vadovais (jais pirmame etape tapo 16, o vėliau – dar 10), ir specialistais padaliniuose. Prie šio kalno atėjus matosi, jog darbo esama tikrai daug. Turime strategiją penkeriems metams, tad tikiuosi, jog bendromis pastangomis iššūkius įveiksime. Valstybinių miškų valdymo reforma turi pasiteisinti – skaidri, skaidriai valdoma ir efektingai dirbanti įmonė. Teikianti pasididžiavimą ir mums, ir valstybei.
Esu įsitikinęs, jog alpinistai yra kiek kitokie žmonės nei ekonomistai. Štai garsusis alpinistas Vladas Vitkauskas neseniai sakė: jei jau nemoki kalbėtis su kalnais (perkeltine prasme – jausti vėją, pokyčius ir t.t.), į juos geriau ir neik…
Kas Jus išmokė kalnus (čia – vėl metafora) ne skaičiuoti, o kalbėtis su jais?
Regioninių padalinių vadovai, galima sakyti, visi yra nauji (nors ir ne naujokai giriose). Tik keturi buvę urėdai dirba vadovais padaliniuose. Iš išorės, jei taip galima sakyti, atėjo gal 3-4 padalinių vadovai. Naikinant 42 buvusias urėdijas mums ir buvo svarbiausia, kad būtų bendra komanda, kad taptume viena didele ir efektyviai dirbančia įmone. Kiekvieną mėnesį susitikę su padalinių vadovais (vis skirtingose šalies vietose) nuolat deriname visus veiksmus. Privalome dirbti taip, jog darna skambėtų net ir 26 stygas turinti gitara.
Gal reikia kiek padaliniuose ir savarankiškumo – kūrybine prasme. Tačiau tai turi tarnauti bendrai veiklai. Funkcijas dabar nereikia kartoti 42 kartus (tarkime, kad ir elementarus kuro pirkimas), kaip anksčiau. Manau, jog tada lieka daugiau laiko ir konkretiems miškininkystės darbams. Dirbdami kartu galime pasiekti kur kas daugiau, nei tada, kai tariamai kiekvienas padalinys būtų savarankiškas.
Atvirai pasakius, pamačius Jus Aplinkos ministerijoje, kai aplinkos ministras pristatė naujuosius VMU regioninių padalinių vadovus, net pamaniau, jog esate tarp miškininkų lyg ir atsitiktinis žmogus.
Tačiau alpinistų gretose atsitiktinių lyg ir negali būti? Ar ir dėl miškininkų – taip pat sakytina?
Nesu toks svetimas miškams, nors medžiokle tikrai neužsiimu. Mano seneliai gyveno kaime (Ukmergės rajone, prie Pabaisko, kur gimė bei augo ir mano tėveliai), tad daug vaikystės ir jaunystės dienų (savaitgaliai, vasaros mėnesiai) buvau „ir prie žemės, ir prie miško“. Tiesa, mano giminėje miškininko nebuvo, tačiau kiekvienam lietuviui giria yra tarsi kokia atilsio oazė.
Nuo trylikos metų dalyvavau skautų veikloje, tad ir giria tapo dar artimesnė. Tad buvo vaikščiota, keliauta kone po visus Lietuvos miškus.
Ar būta daug susitikimų, kai, tapus VMU vadovu, tarp miškininkų pajausdavote, jog jų kalba dar tobulai nekalbate?
Esama dviejų aspektų… Žinau, jog būta abejonių: Valstybinių miškų urėdijai vadovaus ne miškininkas (esu baigęs Vilniaus universitetą, mano specialybė – verslo administravimas ir vadyba). Tokia situacija turi ir pliusų, ir minusų. Žinoma, nebūsiu geriausias miškininkas, kaip specialistas. Juo ir nesiruošiu būti, juk esu vadovas. Juo tapęs, tikrai aktyviai domėjausi miškininkystės dalykais, skaičiau ir specialiąją literatūrą, daug bendravau ir su specialistais miškininkais. Neseniai padalinių vadovai sakė, jog miškininkystės dalykuose „jau ir bakalauru tapau“. Terminai man aiškūs, nors pripažinsiu: esama subtilių dalykų, kuriuos išmano konkretūs specialistai. Tačiau džiaugiuosi, jog esama pasitikėjimo manimi, kaip įmonės vadovu.
Šiame prieškalėdiniame pokalbyje lyg ir nenorėtume pateikti kokių nors rimtesnių ūkinių klausimų. Tačiau kai pamatai, jog ir iš sostinės parkų, miškelių „neklaužados“ kerta eglutes, sunerimsti: šventės sugadintos…
Ar daug šiemet šventinės nuotaikos gadintojų?
Miškininkas suvokia, jog tūlas pilietis, ir kirsdamas eglutę juostoje, kur nutiesta vadinamoji aukštos įtampos elektros linija, vis tiek turi gauti leidimą ar susimokėti, turėti dokumentą. Miško savininkas, jei nori savo valdose nukirsti eglutę, taipogi turi turėti dokumentą, jog yra miško savininkas.
Miško savininkas eglutę gali nusikirsti ir gretimame valstybiniame miške – ir pagauk tada vagį…
Kaip ten bebuvę, tačiau aiški viena tendencija, jog tokių negatyvių reiškinių (minint ir eglutes, ir didelius medžius) vis mažėja. Tiesiog – ir kaimuose žmonių mažėja, o miestiečiai toli eglutės nenori ieškoti… Juk čia nėra dideli pinigai – įsigyti nesunku ir prie prekybos centrų. Štai ir šį ketvirtadienį, gruodžio 20-ąją, visoje Lietuvoje (kone 120 vietų) bus veltui dalijamos eglių šakos. Pernai visoje Lietuvoje išdalinta per 100 000 eglišakių. Tad eglišakių į girią gali eiti tik vadinamieji neklaužados.
Tradiciniai miškininkų nuotaikos gadintojai – ne vien eglaičių gvelbikai. Kur čia jiems galėtų prisigretinti tie, kurie tradiciškai prie didžiųjų miestų į girias vežą atliekas. Tiesiog sunkvežimiais.
Anksčiau miškininkai tas atbogintas atliekas tiesiog laidodavo girioje, „patikėdami“ turtą ateities kartoms.
Ar su ta blogybe taikstysitės, ar čia patalkina miškininkams aplinkosaugininkai, policija?
Teigčiau, jog atliekų nūnai į mišką vežama vis mažiau, o miškininkai girioje tas atliekas dabar nelaidoja, o šalina, išveža. O kaltininkus, pažeidėjus nustatyti padeda ir aplinkos apsaugos inspekcijų darbuotojai.
Beje, miškininkai labai džiaugiasi, kai savivaldybių administracijose nusprendžiama prie kelių (išvažiuojant iš miesto ar įvažiuojant) pastatyti didelės talpos konteinerius atliekoms. Tada būna ir miškas, ir šalikelės kur kas švaresnės. Tiesa, miškininkai dar vis „jaučia“ padangų keitimo laikotarpį – balandyje, lapkrityje. Tada prie girininkijų „sukaupiame“ net ir kelis šimtus padangų… Būtų gerai, jei už šio „turto“ atidavimą (kaip už atlieką) miškininkams dar nereikėtų užmokėti atliekų tvarkytojams.
Džiaugiamės ir visuomene, kuri nori matyti girią vis švaresnę. Tam pasitarnauja ir tokios akcijos, kaip „Darom“, ir panašios.
Gal jau pamatėte, įsitikinote, jog Lietuvoje miškininkystė yra ir pakankamai randuota.
Ar patyręs alpinistas neieškos kitokių viršukalnių?
Randų tikrai matosi (ir medienos, ir kuro pasisavinimo atvejai, ir…)… Tačiau kategoriškai kaltinti visų miškininkų nereikėtų, nors buvo ar esama ir neskaidrios veiklos, piktnaudžiavimo, kitokių vadinamųjų randų. Tam esame pasirašę ir bendradarbiavimo sutartis su Policijos departamentu, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Norime, kad sąžiningumas būtų mūsų pamatinė vertybė – jokie nesąžiningi veiksmai nebus toleruojami.
Ar patyręs alpinistas neieškos kitokių viršukalnių? Tai kiek ir provokuojantis klausimas, tačiau turiu pasakyti, jog tikrai neieškosiu – sunkumai manęs negąsdina.
Gal laikas būtų ir pasiteirauti: ar valdantys valstybinius miškus nejaučia spaudimo, tarkime, iš išorės? Na, iš tų pačių stambiųjų „ryklių“, kurie nori medieną įsigyti kuo pigiau ir dėl to imasi įvairiausių „žygių“?
Valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdija patikėta valdyti vieną iš didžiausių Lietuvoje turtų: apie 1 mln. ha miško, per 250 milijardų kub. metrų medienos, o visa tai – apie 3 milijardai eurų. Kiekvienais metais kertame pagal Vyriausybės patvirtintą kirtimo normą. Šiemet planuojame gauti pajamų apie 180 mln. eurų. Žinoma, daug turime ir išlaidų. (Mažiausius atlyginimus gaunantiems girininkams, eiguliams jau didinome už tą patį darbą atlyginimus iki 20 proc. Nuo 2019-ųjų sausio dar labiau didinsime bazinius atlyginimus tiems, kurie tiesiogiai dirba miškuose. Tiesa, liks ir neitin ženklūs priedai, atsižvelgiant į specializacijas ar pan.) Tačiau siekiame naudos valstybei – medieną parduodame pirkėjui, kuris pasiūlo didžiausią kainą. Taisyklės viešuosiuose pirkimuose yra vienodos visiems – ir smulkiems medienos perdirbėjams, ir gigantams, ir tiekėjams…
Valstybinių miškų valdymo reformos metu į žiniasklaidą vis buvo stumiamos tezės, jog baisiausia tarp miškininkų – dinastijos, kai vaikai eina tėvų pėdomis.
Būta ir paniekos miškininkui, jei jis gyvena ne mieste, o girioje.
Būta ir teiginio, jog visi miškininkai yra tiesiog urodai, kuriuos visus reikia nukirpti, o kai užaugs naujos ševeliūros – tinkamai sušukuoti…
Ar pajautėte, jog kai kurie sąžiningai dirbantys miškuose buvo nepelnytai niekinami?
Turiu pasakyti, jog prieš valstybinių miškų valdymo reformą miškininkų bendruomenė buvo gana uždara. Gal dėl to ir atsirado kai kurie įtarinėjimai. Dabar norime būti atviri visuomenei. Kuo mažiau liks klausimų, į kuriuos laiku neatsakoma, tuo mažiau liks vietų ir įvairioms spekuliacijoms.
Dėl dinastijų… Gal ir gerai, kai anūkas seka tėčio, senelio pėdomis… Tačiau reikia suvokti, jog kai kas tuo pasinaudoja, susidaro terpė įvairioms protekcijoms ar pan.
Žinoma, jei tėvas-miškininkas buvo vagis, o sūnus-miškininkas taipogi vagiliauja, kaip čia pritarsi tokiai „dinastijai“… Kita vertus, sakoma, jog girioje nėra kito pasirinkimo, nes miške darboviečių kitų, jei turi miškininko išsilavinimą, kaip ir nėra…
Žinau ir pavyzdžių, kai tėvas išeiną į pensiją, o postas automatiškai atitenka sūnui… Kaip tai pavadinti?.. Paveldimumas… O kompetencija?.. Juk greta gali dirbti kur kas sumanesnis miškininkas.
Nėra gerai, kai, tarkime, žmona pavaldi vyrui… Sudaromos prielaidos neskaidrumui.
Kai kas teigia, jog valstybinių miškų valdymo reforma buvo tiesiog revoliucinė.
Ar Lietuvai reikalingos panašios revoliucijos?
Evoliucija? Jai kai kada reikia kur kas daugiau laiko, tad momentais reikia ir revoliucijos… Juk apie tris dešimtis metų valstybinių miškų valdymo sektorius nebuvo reformuojamas. Gal nebuvo jokia revoliucija, o pagreitinta evoliucija. Reikėjo greitų sprendimų.
Kaip alpinistas esate Gamtos žmogus. Ką pasakytumėte kitam Gamtos žmogui – miškininkui – pasitinkant Kalėdas ir 2019-uosius?
Gamta… Miškas… Čia įžvelgiu trapių sistemų trapiuosius elementus. Galime greitai suniokoti, sugriauti tai, kas kurta šimtmečiais ar net tūkstantmečiais. Įžvelgiu, jog per pastaruosius 20-30 metų esama esminių pokyčių. Ir gamtoje (visumoje), ir miškuose. Kalnuose akivaizdžiai įsitikinu: ledynai drastiškai nyksta, tirpsta… Nereikia nė nuotraukų, kuriose užfiksuotas vaizdas, tarkime, prieš 100 metų.
Nieko negriaukime, kurkime, išsaugokime… Būkime tie kilnieji, kurie girias augina ne sau, o vaikaičiams. Kartu – šilumos ir jaukumo kiekvieno miškininko namuose. Ir ne vien Kalėdas pasitinkant…
Ir ką alpinistas palinkėtų 2019-ais sau ir savo namams? Ar alpinisto nuomonė sutaptų su VMU direktoriaus nuomone?
Kaip alpinistas turiu dar daug norų, siekių… Tačiau reikia ir balanso: darbui, šeimai, laisvalaikiui… Šeimoje esu alpinistas vienas, nors žmona visada palaiko mano siekius. Išvykose dažnai būna kartu, nors ir nekopia į aukštumas. Dėl tų kalnų gal labiau jau dvi dešimtis metų pergyvena mano mama.
***
Savaitraštis „Žaliasis pasaulis“ prisišlieja prie geriausių Jūsų linkėjimų Lietuvos miškininkams – tiek miškų savininkams, tiek ir valstybinių miškų labui dirbantiesiems.
Augusto Uktverio nuotrauka
