Morta gyveno pamiškėje, toliau nuo žmonių. Vieta graži, nuošali, daug erdvės. Tačiau pašonėje – asfaltuotas kelias, kuriuo nuo ryto iki vakaro rieda mašinos, burzgia sunkiasvoriai vilkikai. Žinia, tokia vieta, kaip ir visos kitos, turi ir savų pliusų, ir savų minusų. Ir nežinia ko daugiau…
Mortai jau trūksta abiejų rankų pirštų suskaičiuoti, kiek kartų jos erdviame kieme iš niekur nieko vis atsirasdavo įvairių šuniukų ir kačiukų. Daugiausia juos rasdavo po nakties, ankstų rytą. Žmonės, jei juos galima taip vadinti, matyt išmesdavo iš savo automobilių ir lyg niekur nieko nuvažiuodavo toliau. Nuvažiuodavo atsikratę kadaise buvusių mylimų, o dabar dėl kažkokių priežasčių tapiusių nereikalingais, savo augintinių. Išmesdavo kaip nereikalingą skudurą… O šie nelaimėliai atropodavo prie Mortos namų durų. Sušalę, šlapi… Pamačius juos Mortai iš gailesčio sudrebėdavo širdis. Bet tuo pačiu metu lyg aštrus dūris persmelkdavo ir kita mintis: ką gi reikės su jais daryti?
„Norėčiau visus šiuos nelaimėlius pasilikti ir auginti… Bet argi visus pasiliksi? Juk kiekvienam gyvam padarėliui reikia paėsti, reikia kur šiltai prisiglausti. Negalėsiu aš jų visų prižiūrėti. Negalėsiu… Aš gi pati vos galą su galu suduriu, pensija visai nedidelė. O ir sveikata jau prasta: skauda rankas, sąnariai ištinę, sunku pajudėti. Su dviem lazdelėm per kiemą dar šiaip taip pereinu. Galva svaigsta… Jei truputį į šoną pasuku, tai ir griūnu… Tai ką reikės daryti su šituo nauju padarėliu? Kam jį pasiūlyti, kam atiduoti? Dar nežinia, ar kas norės jį paimti? O jei niekas neims, tai kur reiks padėti“, – tokios mintys sukosi Mortos galvoje kiekvieną kartą pamačius savo kieme naują gyvūnėlį. Nebuvo įmanoma nuspėti, kaip pasisuks jo likimas.
Morta, pasiramsčiuodama lazdele, išeina į kiemą, atsisėda ant suolelio ir pasineria į prisiminimus…
Tai buvo toks mažas, toks sudžiūvęs šunelis. Jis sėdėjo vidury kiemo ir labai liūdnai žiūrėjo man į akis. Prašė ėsti. Taip man jo pasidarė gaila… Betgi žinojau, kad jei nors vieną kartą numesiu gabaliuką duonos, tai jau jis iš čia niekur neis. O tą dieną man reikėjo eiti talkon prie bažnyčios. Viską susitvarkiau ir einu. Matau, kad ir šuniukas bėga paskui mane, nei per žingsnį neatsilieka. Taip abu ir nuėjom. Tąkart talkininkų susirinko labai daug ir aš visai iš akių pamečiau tą šunelį. Tik vėliau pamačiau, kad jį labai meiliai glosto viena geros širdies moterėlė. Mačiau, kaip ji paėmė šunelį į sterblę ir nusinešė. Ėjau namo tokia patenkinta, tokia rami. Džiaugiausi, kad šuniukas turės namus ir bus reikalingas. Vėliau sužinojau, kad ta moteris pirmiausia šunelį išmaudė ir pašėrė. Liūdnasis šuniukas rado naujus namus, naujus šeimininkus, kur jį visi mylėjo ir juo rūpinos.
O kitą kartą buvo dar įdomiau… Atsikeliu ryte ir žiūriu, kad pas mano šunelį jau tupi kitas. Gražus toks, rusvas. Bet kai mane pamatė su lazdele, tai kaipmat dingo… Ir kažkur prapuolė. Paskui vėl grįžo. Bet ir vėl mane pamatęs pabėgo. Aš jį dar pavijau toliau, net iki kelio. Galvojau, gal kur nueis ir negrįš. Kur tau! Nubėga prie kelio, patupi patupi ir vėl grįžta pas mano šunį. Bet prie manęs nesiartina, bijo. Taip buvo net kelias dienas. Jis vargšelis vis tupi prie kelio ir dairosi į mašinas. Matyt išmetė jį iš mašinos, tai galvoja, kad vėl paims… Ir tikrai. Vieną dieną įvyko tikras stebuklas… Užvažiavo į mano kiemą automobilis ir iš jo išlipo jauna porelė. Žiūriu – ogi jų mašinoj ant sėdynės tupi ir tas rusvas šuniukas. Jie paklausė, ar nepabėgo mano šuo. Sakau, kad mano šuo pririštas.
– O va šitas šuniukas tupėjo prie kelio, tai mes ir sustojom, – paaiškino jie. – Kai atidarėm dureles, jis greit įšoko į mašiną. Galvojom, kad jis jūsų, nes tupėjo netoli jūsų namų.
Jie siūlė man tą šunelį. Bet aš pasakiau, kad man ir vieno užtenka. Tai jie tą šuniuką ir nusivežė. Sako, gal kam atiduosim, o gal sau paimsim. Man ir vėl kaip akmuo nuo širdies nukrito. Jaučiau, kad ir šitas šunelis suras gerus namus. Tupėjo jis tame automobilyje toks patenkintas, toks linksmas… Ne veltui jis ir tupėjo prie to kelio. Vis laukė. Ir sulaukė…
O vieną nutikimą tai menu kaip šiandien, nors jis buvo jau seniai. Dar tuomet mano vyras buvo gyvas, o jo jau senokai nėra. Atsikeliu anksti ryte, nueinu už tvarto. Žiūriu žiūriu – ir savo akim netikiu… Prie tvarto guli kažkoks kamuoliukas ir kruta. Paeinu toliau. Už kelių žingsnių – dar vienas toks kamuoliukas, atsigręžiu kiton pusėn – čia dar du tokie pat. Ir kruta visi, cypia kaip pelės. Išmušė mane prakaitas, pakirto kojas. Ir ką dabar su jais daryti? Kur juos dėti? Dar tokie maži… O gražūs! Tokie margi, tokie stori… Žiūriu, jau iš namo išeina ir vyras. Šaukiu jį.
– Ko rėki? Kas atsitiko?
– Ateik ir pats pamatysi.
Ateina ir jis. Žiūri akis išpūtęs. Galvojam abu, ką daryti. Gal kur nunešti? Gal kam pasiūlyti? Jie gi maži, cypia, nori ėsti. Susitarėm, kad sudėsim visus maišelin ir vyras nusineš juos į darbą. Ten daug žmonių, gal kas paims šiuos mažylius…
Taip ir padarėm. Laukdama vyro labai nervinausi. Jei niekas neims? Jei atgal visus parneš? Taip besvarstant, žiūriu jau ir vyras pareina. Ir jau iš tolo sako:
– Kai tik pamatė bendradarbiai tuos kamuoliukus, tai apspito visi mane ir kaipmat juos pasidalino. Matai, kaip gerai viskas gavosi.
Be galo džiaugėmės abu. Tik niekaip nesupratom, kas per kvailiai galėjo atvežti ir paleisti tokius mažus padarėlius. Matyt jau jiems visai galvoj pasimaišė…
Tiesa, buvo dar vienas įvykis. Kartą mano kieme atsirado mažas rudas šunelis, labai panašus į laputę. Jis buvo apaugęs kažkokiais gaurais, susivėlęs, suskretęs, susirietęs… Tą dieną labai lijo, taigi šunelis buvo visas šlapias. Atrodė labai liesas. Jis, matyt, taip norėjo ėsti, kad jau nieko nebijojo, niekaip negalėjau jo nuvyti. Pabėga kelis žingsnelius, apsisuka ir vėl atgal prie manęs. Šį kartą duoti ėsti jau nesiskubinau. Vis dar laukiau; gal kur nubėgs. Bet jis tupėjo netoli durų ir visas drebėjo. Neištvėriau, padaviau jam truputį maisto. Ir jis liko pas mane. Pasidarė daug gražesnis, linksmesnis, pradžiūvo jo kailis. Per visą dieną jis lakstė paskui – kur aš, ten ir jis. Aš pas vištas, ir jis pas jas, aš į rūsį, ir jis, aš lauko virtuvėn – jis irgi. Tik vidun nelindo. Atsitupia netoli durų ir tupi. Laukia, kol išeisiu. O pamatęs tarpdury, pasitinka, šokinėja, džiaugiasi, uodegą vizgina. Labai draugiškas šunelis. Taip ir gyveno pas mane. O kur aš jį dėsiu? Siūliau daug kam, bet niekas nenorėjo. O kartą netikėtai užėjo vienas pažįstamas ir paklausė, ar man reikalingas šitas šuo. Sakau, kad man gana ir vieno.
– Mano kaimynas neturi šuns, tai prašė manęs paieškoti. Jeigu jums nereikalingas, tai aš jį paimsiu ir nunešiu jam.
Tai tuomet jį ir paėmė. Iš pradžių net gaila buvo, kai išsinešė. Jau buvau prie jo pripratus. Bet kartu ir džiaugiausi, kad ir šitas šuniukas turės savo namus…
… Visai neseniai po nakties vėl radau labai keistą margą šuniuką. Buvo jau paaugęs, o įdomiausia, kad jo akys buvo skirtingos. Viena – mėlyna, kita – ruda. Dar aš tokio dalyko nebuvau mačiusi. Šunelis lakstė paskui mane ir vis kiauksėjo. Turbūt prašė ėsti. Bet kai norėjau jį paglostyti, pabėgo. Netrukus vėl grįžo ir gailiai žiūrėjo man į akis. Tąkart jau neiškenčiau ir numečiau jam gabaliuką duonos. Nuo tos dienos jis niekur nėjo nuo mano kiemo. Kai parvažiavo anūkai, kai pamatė tą įdomų šunelį, nutarė jį vežtis su savimi. Betgi mes niekaip negalėjom jo pagauti. Paėda ir pabėga. Paskui anūkė jį šiaip taip prisijaukino ir pagavo. Tai ir išsivežė. Oi, gražus šuo užaugo! Buvo atsivežę. Didelis toks, storas, kailis blizga. O jau tos akys akys! Niekur tokių nemačiau…
Pasinėrusi į prisiminimus, Morta net nepastebėjo, kad jau pradėjo temti. Ji pakilo nuo suoliuko ir, pasiramsčiuodama lazdele, nukrypavo į kambarį.
O anksti ryti, išėjusi į kiemą net susvirduliavo iš netikėtumo. Netoli durų tupėjo nedidelis, juodas juodas šunelis. Jis taip liūdnai žiūrėjo ir taip gailiai viauksėjo.
– O jergutėliau, – vos girdimai sudejavo Morta. – Ir vėl…
Autorės nuotraukos
