Antanas KARMONAS
Ignalina

Sukarpytas etnografinis regionas (2)

Didžioji kuokinė

Meilės klonis

Švenčionijos krašto žmonių pasakojimai byloja, jog nuo „amžių amžinųjų“ vykdavusi kasmetinė jaunimo saviraiškos, atrakcijų ir pasimatymų sueiga. Šiame krašte jaunimo vakarėliai nuo senovės iki šiol vadinami „kuokinėmis“. „Didžioji kuokinė“ buvusi išskirtinė savo laiku, vieta, atrakcijomis ir senovėje galiojusiomis tuokimosi paprotinėmis teisėmis. Renginys vykdavo paežerėje, vadinamame „Meilės klonyje“.

Nuo Švenčionių į rytus, Mielagėnų keliu pervažiavus Lygumų bei Kochanovkų kaimelius, atsiveria raguvoto slėnio šlaitai. Aplinka daro kalnų įspūdį. Aukštų kalvų gūbrys. Duburio dugne – Bėlio ežero mėlis. Mielas akiai ir sielai kampelis. Pušynas. Ežeras. Sala. Rytais rūkuose skęstantis klonis. Gamtos grožio patraukli oazė. Nuo pagonybės laikų buvus dėmesio centre įsimylėjėlių ir romantikų. Garsėjo legendomis apipinto Meilės klonio pavadinimu. Jame senovėje vykdavo plačiosios apylinkės jaunimo „Didžioji kuokinė“. Vietiniai tą jaunimo renginį vadindavo ir „šviesiųjų naktų kuokine“.

Klonio pašlaitėse įsikūrusi gyvenvietė buvo vadinama Meilūnais. O šiaurinėje pusėje esančio kalvyno kepurė turėjo Meilės kalnelio (dabar tiktų Aktakalnio) vardą.

Šimtmetinių okupacijų eigoje kaimelio pirminis pavadinimas Meilūnai nustelbtas slaviško vertinio – Kochanovka (kochac – mylėti).

Bėgo laikas. Keitėsi šioje padangėje gyvenusių žmonių kartos. Religijos. Aprangos, mados. Mainėsi švenčių turinys. Pasikeitusių laikų aktualijos kūrė naujas tradicijas. Viskas kito, išskyrus meile alsuojančią slėnio romantinę dvasią. Tai liudija buvusių Švenčionių lietuvių kalbos mokytojų Pranės Lasienės ir Stasio Kadzevičiaus užfiksuoti vietinių žmonių pasakojimai. Juose dominuoja jaunimo pramogų tema: nuotykiai sueigose, apranga, pajuokavimai, pramogavietės… Ir tai vyko ne tik minimuose Meilūnuose, bet ir jų artumos kaimuose.

Pateikiu minėtų mokytojų užrašytą legendą apie šiame krašte esančio Kulniškės kaimo ir ežero pavadinimų kilmės ištakas. Nr. 2.

„… Gražiai apsirengęs nepažįstamas ponaitis kuokinėje visą naktį šokdino gražiausias merginas. Vietiniams vaikinams kilo įtarimas, jog tai gali būti nelabasis. Nusprendė patikrinti peržegnojant. Tai atliko apstoję jį ratu. „Peržegnotasis“ kūliavirsčiais ritosi per langą. Užkliuvo jo koja ir nutrūko kulnas. „Smagusis bernas“, organizavęs „peržegnojimą“, „nurovė“ tą kulną ir išmetė už kaimo tvoros. Kur krito velnio kulnas, atsirado ežeras. Žmonės tą ežerą ir kaimą, kuriame nutrūko kulnas, pavadino Kulniškės vardais. O smagųjį berną, nurovusį kulną, pradėjo vadinti „smagu-raunu“. Vėliau iš to kilo „smagurausko“ pravardė. O iš pravardės ir pavardė. Taip Kulniškėje, o vėliau ir toje apylinkėje atsirado Smagurauskų pavardė.“

Šios legendos yra ir kitokių variantų (1). Juose irgi minimos sąvokos: „nepažįstamas“, „peržegnoti“, „nutrūkęs kulnas“, „Kulniškė“… Legendos daugiavariantiškumas rodo, kad ji buvo dažna apylinkės žmonių lūpose, kurie įterpdavo savų žodžių. „Nepažįstamasis“ orientuoja, kad į vakarėlius susirinkdavo jaunuoliai iš tolimų apylinkių.

Žodžio „peržegnoti“ prasmė nevienareikšmė. Jei pereinamuoju iš pagonybės į krikščionybę laikotarpiu šis žodis turėjo tik sakralinę, tai vėliau įgijo ir kitą, perkeltinę, „auklėjamąją“ prasmę. Vakarėliuose vaikinai dėl merginų susipešdavo. Vietiniai „peržegnodavo“ basliais atvykėlius, kurie po to „rodydavo kulnus“.

Meilės klonio patrauklumas išliko ir vėliau. 1977 m. jame įrengta dainų švenčių estrada, šokių aikštelė, vietos žiūrovams. Tai Švenčionių rajono reprezentacinė pramoginių susibūrimų vieta. Joje vyksta rajono ir respublikinės jaunimo šventės, tarpvalstybiniais tapę „Ežerų sietuvos“ renginiai, kuriuose dalyvauja jaunimas iš Gudijos, Latvijos, Lenkijos ir kitų Europos valstybių.

… Dabar klonyje vykstantys pramoginiai jaunimo renginiai tarsi nematomais saitais susiję su gilia senove. Žmonių pasakojimai byloja, kad jaunimo pasilinksminimai šiose apylinkėse ilgai turėjo pagonybės laikus siekiančių tradicijų. Į minimą klonį birželio antroje pusėje sueidavo, sujodavo ŠR Lietuvos pakraščio ir tolimesnių apylinkių (Kulniškės legendoje įvardinti „nepažįstami ponaičiai“) jaunuoliai. Tai buvo jaunimo saviraiškos, atrakcijų ir pasimatymų vieta – Meilės klonis. Jame nuo senovės vykdavo tradicinė jaunimo atrakcijų šventė – Didžioji kuokinė (vadinama ir „Šviesiųjų naktų kuokinė“), jaunimo regioninis susibūrimas. Kituose Lietuvos regionuose panašaus pobūdžio jaunimo renginiai vadindavosi kitokiais vardais. Jaunimo sambūrio pavadinimas „kuokinė“, būdingas tik Švenčionijos etnografiniam regionui. Ilgainiui Švenčionijoje tie jaunimo pasilinksminimai buvo vadinami ir kitokiais pavadinimais: „paparčio naktų“, „paparčio žiedo“, „gegužinėmis“ (kitataučiai vadino „majuvka“). Pokariu pasilinksminimų daugiavardystėje pradėjo dominuoti „joninės“. Atgimimo laikotarpiu panašaus pobūdžio jaunimo renginiai buvo „suvalstybinti“. Jų rengimo iniciatyvą perėmė kultūros įstaigos ir pradėjo vadinti bendriniu Rasų (Joninių) pavadinimu.

Seniau jaunimo pramogoms tai buvo tinkamiausias laikas: javai pasėti, šienauti ankstoka, šilčiausios ir šviesiausios naktys. Renginio svarbiausia atrakcija – jaunuolių (pėsčių ir raitų) dvikovos su kuokomis (kuoka – pripilti pelų odiniai maišai). Iš čia ir pavadinimas „kuokinė“, būdingas tik šiam Lietuvos pakraščiui (Suvalkijoje iki šiol rengiama senovinė atrakcija „Šyvio šokdinimas“). Dvikovų nugalėtojai turėjo teisę rinktis „slauniausią“ kuokinės dalyvę. Ir, abipusiu sutarimu, susituokti.

Deja, tuokimo ritualo išsamaus scenarijaus, jaunųjų priesaikos ir žynio palaiminimo teksto vietinių žmonių atmintis neišlaikė. Man pavyko surinkti tik ritualo eigos detales. Tuoktuvių ritualas prasidėdavo jaunųjų tradicinėmis vaikštynėmis. Jie iš paežerės Meilės klonio, kildavo į viršų. Eidavo taku per papartyną iki Meilės kalnelio viršaus (Nr. 3).

Viršukalnėje prie rūkstančio aukuro juos pasitikdavo krivis. Atlikęs palaiminimą senosios baltų tikybos ritualų papročiu, jaunuolius palydėdavo į palapinę, stovėjusią sakralinio Meilės kalnelio pašlaitėje.

Iki šiol kalnelis išsamiai netyrinėtas. Vieni jį vadina natūralia kalva. Kiti – piliakalniu, kur ant dirbtiniai paaukštintos kalvos kažkada dunksojo pilaitė. Tokiam vertinimui pritarė ir buvęs Švenčionių Z. Žemaičio mokyklos ilgametis mokytojas, kraštotyrininkas Stasys Kadzevičius. Jis jaunystėje ne tik užrašinėjo vietinių žmonių pasakojimus, bet ir žvalgė, net kasinėjo tą piliavietę. Tiesa, minima kalva nepasižymi išskirtiniais matmenimis. Tačiau ji iškilusi ant aukšto gūbrio. Manoma, kad jos paskirtis buvusi ne gynybai, o romantikai. Šalia – svarbus strateginis kelias, lietuvių genties didkelis. Jo šalikelėse ant aukščiausių kalvų buvo įrengti stebėjimų – signaliniai bokštai. Jų paskirtis – priimti ir perteikti pavojaus signalus. Tose bokštų kaimynystėje esančiose neįtvirtintose pilaitėse gyveno jų prižiūrėtojai ir pagonių kulto tarnai. Pastarieji palaikydavo ir šventos ugnelės gyvastį. Iškilus pavojui ją įplieksdavo, liepsnos ir dūmų signalais perteikdavo žinią tolyn. Ramybės laikotarpiu rūpindavosi sakraliniais ir socialiniais reikalais. Kadangi tie įrenginiai tarnavo tik informacijos skleidimui, todėl jie nebuvo įtvirtinti pylimais. Tokių gynybinių griovių, pylimų nėra ir aplink minimą Meilės vardu vadinamą kalnelį.

Nuo seniausių laikų ši vietovė susilaukia išskirtinio žmonių dėmesio. Ir neveltui. Tai kultavietė, kurioje daug amžių vykdavo senojo baltų tikėjimo papročiu jaunuolių tuokimo ritualai: krivio palaiminimas, pirmosios nakties (skaistybės praradimo) aktas. Tie tradiciniai ritualai, gerokai „apgesinti“, tęsėsi ir įsigalėjus krikščionybei maždaug iki XVII-XVIII a. sandūros. Tai vienintelė tokia vieta, žinoma Aukštaitijoje, o gal ir Lietuvoje. Tačiau įsigalėjus krikščionybei, „laukinės meilės apeigos“ nesiderino su jos griežtais kanonais. Buvo pasmerktos, įvardinant „paleistuvyste“. Senieji papročiai buvo įvairiai slopinami: nuo pasmerkimų žodžiu ir užmojų piliakalnio aplinkoje pastatyti tuoktuvėms krikščionišką koplyčią iki kraštutinumų – piliakalnio aplinkos teršimo 87(2). Vasarą suvarydavo stovėti galvijus. Jų „babkos“ teikė nemalonų vaizdą. Iš to ir kilo Meilės kalnelio pravardė – „Š… kalnis“.

Tas vulgarus žodis paplito ir įsitvirtino šnekamojoje kalboje. O I Pasaulinio karo metu vietovardis „Scheisseberg“ buvo įrašytas net į vokiečių žvalgybos žemėlapius.

Žiniasklaidos darbuotojai kalnelį dažnai pavadina Kochanovkos piliakalniu. Bėlio ežero pakrantėje prisiglaudusių Meilūnų vardas irgi kito. Buvo suslavintas. XIX a. viduryje bažnytinėse knygose jau pradėta rašyti ne Meilūnai, o Kochanovka.

Tarpukariu visa ši aplinka – klonio giraitės, ežeras, kalvos ir kaimeliai – dokumentikoje įtvirtinti Kochanovkų pavadinimais. Visos trys gyvenvietės gavo tą patį vardą tik su skirtinga numeracija: 1-ji, 2-oji, 3-oji.

Įsitvirtinus dokumentikoje naujiems vietovardžiams, Meilūnai, Meilės klonis, Meilės kalnelis ėjo užmarštin. Ir ne tik šie. Švenčionijoje dabar žinoma net keliolika gyvenviečių, praeityje turėjusių kitus pavadinimus. Vietiniai gyventojai norėtų susigrąžinti pirminius, etninius kaimų vardus. Entuziastų mėginimai parodė, kad tai sunkiai sprendžiama problema. Tačiau jau šiokie tokie rezultatai yra: Novasiolkos pervadintos Naujasodžiu, Kochanovka II – Meilūnais.

Sprendžiant iš kai kurių išlikusių posakių, palyginimų, dviprasmių pajuokavimų, galima manyti, kad tose jaunimo sueigose buvo ir erotinių žaidimų elementų. Tačiau manau, kad tie žaidimai vyko ne dabartinio „eilės“ masto lygiu. Už lytinius nusikaltimus buvo griežtos bausmės.

Aukštaičių papročiai, tradicijos, pasakos ir dainos, užfiksuoti kraštotyrininkų darbuose, leidžia tvirtinti, kad senovėje lietuviai labai rūpestingai rinkosi partnerius. Atsakingai kūrė šeimas, nes „žirgelis laikinai, o mergelė amžinai“.

Iliustracijos – iš autoriaus asmeninio archyvo

Nuorodos

  1. „Mūsų kraštas“. 1998 m. – P. 151.
  2. Karmonas A. Istorijos mįslės. 2001 m. Indra. – P. 265.