Stumbrai Dzūkijoje (Vytauto Jeremičiaus nuotrauka)
Šį Lietuvos regioną girių galiūnai buvo apleidę viso labo maždaug šimtmetį. Gamtininkų skelbiama, jog paskutinis laisvėje sumedžiotas kaimyninėje Lenkijoje buvo 1919 m., o dabar jų pietinėje mūsų šalies dalyje sparčiai daugėja. Skaičiuojama, jog Vilniaus, Trakų, Šalčininkų, Alytaus, Varėnos, Druskininkų, Lazdijų ir Marijampolės rajonuose jų gali būti apie 30, be to, į tarp Marcinkonių ir Zervynų už Europos Sąjungos lėšas įsteigtą naują stumbryną antra tiek perkelta iš Krekenavos regioninio parko, kur jų ganosi daugiau nei pustrečio šimto.
Kad stumbrai visada gyveno šalia dzūkų, galima spręsti ir to fakto, jog legendinės kelerius metus tarp Varėnos ir Merkinės egzistavusios Perlojos respublikos herbe atvaizduotas būtent šis gyvūnas. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos ekologas Vincas Slavickas pateikia duomenis, jog Lietuvoje stumbrų kaulų liekanų 1930 m. rasta prie Marijampolės (4 kaukolės ir keli kaulai), 1952-1961 m. Punios kapinynuose (Alytaus rajonas), Trakų ir Vilniaus rajonų piliakalniuose. Pastaruosiuose rasta XV-XVI a. gyvenusių galiūnų liekanų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje šie gyvūnai buvo paplitę giriose nuo Pripetės upės, dabartinės Ukrainos teritorijoje, iki Nemuno žemupio. Taip pat yra žinių, kad LDK didysis kunigaikštis Vytautas Didysis Trakuose turėjęs žirgyną, kuriame buvo ir stumbrų.
Stumbrai itin migruojantys ir žmonių besišalinantys žvėrys
Apie tai, jog Dzūkijos miškuose pastebėti girių galiūnai pranešimų pasirodydavo jau nuo 2010 metų. Tačiau jie vertinti atsargiai, nes manyta, kad tokiam dideliam, tačiau žmonių vengiančiam žvėriui pasislėpti nuo šimtų ar net tūkstančių grybautojų itin sudėtinga.
Vis dėlto, šių dienų skaičiavimai rodo, jog iki sieną su Baltarusija juosiančio fizinio barjero įrengimo į Lietuvą pateko ir čia gyvena 27 stumbrai: Varėnos – Alytaus rajonuose 16, Lazdijų rajone (Pertako – Stalų miškai) – 6, Varėnos (Dalina, Kriviliai) – Šalčininkų (Kalesnykai) rajonuose – 4 ir vienas klajoja Varėnos (Pirčiupiai), Trakų (Tiltai, Madžiūnai, Paluknys), Šalčininkų (Maceliai) rajonuose.
Didžioji stumbrų dalis žiemą laikosi Varėnos rajono miškuose. Pavieniui ganosi patys pirmi atklydę patinai. Matomai, jie yra ir patys vyriausi.
Vietiniai gyventojai įsitikinę, jog jų kraštuose šių girių galiūnų yra gerokai mažiau, nes niekas jų nemato ir nesutinka.
„Stumbrai šiuose kraštuose nėra naujovė – ankščiau jie dažnai ateidavo iš Baltarusijos. Tada gyventojai matydavo jų daugiau, tuomet žmonės dar turėjo ūkius: kiaules, karves, augino daržus – burokus, bulves morkas… O dabar nieko nebelaikome, vien pievos, tai ir nebematome. Stumbrai nedrąsūs, medžiotojai ir eiguliai jų patys nesutinka. Kai pajaučia žmones, stumbrai traukiasi nuo jų“, – pasakoja Vilius Petraška, Marcinkonių seniūnas.
Siųstuvo pagalba užfiksuota, jog stumbrai Dzūkijos miškuose žiemos metu laikosi vos kelių kilometrų spinduliu, tačiau atšilus jų kelionės pailgėja iki 20 – 25 kilometrų.
Visi šiandieniniai stumbrai kilę iš vos keliolikos individų, kurie XX amžiaus pradžioje buvo laikomi zoologijos soduose ir gamtos draustiniuose
Maža genetinė įvairovė yra viena iš pagrindinių grėsmių ilgalaikiam rūšies išlikimui. Į Raudonąją knygą įrašytiems gyvūnams tikra katastrofa tapo Pirmasis pasaulinis karas. 1923 m. lenkų zoologo Jano Stolzmano iniciatyva Frankfurte prie Maino buvo įkurta Tarptautinė stumbrų apsaugos draugija, kurios dėka iš zoologijos sodų iškeldintos natūralioje aplinkoje bandos gyvena ne tik pas visus mūsų kaimynus, bet ir Moldovoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Ispanijoje… Iš viso maždaug 8,5 tūkst.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje tuometinė valdžia išsikėlė sau uždavinį – Lietuvoje atgaivinti šių gyvūnų populiaciją. Tam 1969 m. rugpjūčio 29 d. į Panevėžio rajone, Pašilių girininkijoje, esantį specialų aptvarą iš Rusijos, Prioksko-Terrasny rezervato, atgabenti ir įkurdinti du stumbrai. Kiek vėliau iš ten pat atvežti dar aštuoni. Nuo 2003 m. kaimenė ėmė sparčiai gausėti, todėl po truputį gyvūnai buvo išleidžiami į laisvę.
Dėl intensyviai plėtojamos žemdirbystės ir regione tankiai išvystytos susisiekimo infrastruktūros stumbrams Aukštaitijoje tapo per ankšta. Būtent dėl šios priežasties dar prieš dešimtmetį pradėta galvoti, kaip sudaryti palankesnes sąlygas jų populiacijai. Keliasdešimt laisvėje gyvenančių stumbrų nuspręsta perkelti į Dzūkijos nacionalinį parką.
Naujasis Stėgalių stumbrynas jau veikia ir priima lankytojus. Jis įrengtas pagal Valstybinės saugomų teritorijų prie Aplinkos ministerijos vykdomą projektą „Stumbrų apsaugos priemonių įgyvendinimas“. 100 hektarų plotą apimančiame gamtiniame komplekse įrengtuose aptvaruose iš Vidurio Lietuvos atvežti gyvūnai formuoja naują bandą ir jau dabar pratinami prie gyvenimo laisvėje, naujoje aplinkoje, kuri niekuo nesiskiria nuo jų natūralių buveinių. Tikimasi, kad iš nedidelės individų grupės kilusiems stumbrams Pietų Lietuvoje pavyks išvengti iškilusios kraujomaišos grėsmės, o tuo pačiu pagerės bendra bandų sveikatą.
Stėgalių stumbrynas įsikūręs Kastinio g. 130, Marcinkonyse. Lankytojai, planuojantys važiuoti į naująjį stumbryną, turėtų iš anksto užsiregistruoti Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre Marcinkonyse (Miškininkų g. 61), tel. +370 672 46388, el. paštas: info@dzukijosparkas.lt
Straipsnis parengtas pagal projektą Nr. 05.5.1-APVA–V-018-01-0006 „Stumbrų apsaugos priemonių įgyvendinimas“. Projekto vykdytojas – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Projekto partneriai: Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija; VĮ Valstybinių miškų urėdija. Projekto įgyvendinimo laikotarpis 2017-12-21 – 2023-11-30.
VSTT archyvo nuotraukos
