Šių įspūdingų žvėrių grąžinimo į Lietuvos miškus, jų populiacijos didinimo rūpesčiai pastaraisiais metais virto tikra problema dėl įvairių priežasčių. Dauguma priežasčių, dėl kurių ši problema tik didėja, detaliai nagrinėtos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos surengtoje konferencijoje „Stumbrai Lietuvoje: aktualijos ir sprendimai“. Konferencijai vadovavo VSTT direktorius Albertas Stanislovaitis.
Pranešimuose – platus temų ratas
Konferencijai buvo numatyti šie pranešimai: „Stumbrų apsaugos priemonių įgyvendinimas Lietuvoje“ (pranešėjai: Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojas Algirdas Klimavičius bei Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis);
„Stumbrų populiacijos dinamika ir daroma žala. Miškai ir žemės ūkis“ (Aleksandro Stulginskio universiteto atstovas Artūras Kibiša); „Stumbras ir žemės ūkis“ (Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas); „Visuomenės nuomonė apie stumbrą. Nuomonės pokyčiai ir jos formavimo galimybės“ (svečias iš Gamtos tyrimų centro doc. habil. daktaras Linas Balčiauskas); „Stumbrų išėmimo iš laisvės galimybės. Teisiniai aspektai“ (Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas); „Kam ir kur reikalingi stumbrai?“ (Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ atstovė Gintarė Herasimenkienė); „Stumbrų populiacijos valdymas Lietuvoje“ (Rytas Papšys, Pašilių stumbryne per nemaža darbo metų įvairiapusiškai tyręs šiuos gyvūnus); „Stumbrų laikymas privačiuose aptvaruose. Galimybės ir sunkumai“ (viešnia iš Elnių augintojų asociacijos Gintarė Sabalinkienė).
Pranešėjai, aišku, buvo klausinėjami, prašomi plačiau pakomentuoti kai kurias pareikštas mintis, bet dar aktyviau keistasi nuomonėmis, prasidėjus diskusijai, per kurią paaiškėjo, kad pranešėjai ir kiti konferencijos dalyviai stumbrų apsaugos bei
globos klausimais net labai nesutaria.
Reikia gerai apmąstytų sprendimų
Kuo gi remiasi tos dalyvių išsakytos skirtingos nuomonės? Kad toks požiūrio į stumbrus poliarizavimas ne tik visuomenėje, bet ir tarp specialistų yra aiškiai jaučiamas, jau konferencijos pradžioje minėjo Aplinkos ministerijos viceministras Martynas Norbutas, pastebėdamas, kad vieni reiškia didelį džiaugsmą dėl stumbrų populiacijos Lietuvoje didėjimo, kiti – kalba apie šių gyvūnų vis didesnę daromą žalą miškams ir ypač žemės ūkiui. Taigi ketinama sudaryti darbo grupę šiai problemai nagrinėti, kad būtų galima siūlyti pagrįstus sprendimus, kaip ta populiacija rūpintis, ar reikia ją reguliuoti ir t.t.
Viena iš vyraujančių nuomonių yra ši: populiaciją būtina išskirstyti mažesnėmis grupėmis, kad žvėrių būtų maždaug po penkiasdešimt vienoje vietoje, o perteklių tiesiog leisti sumedžioti. Apie tai kalbėjo ir E. Tijušas, ir Jonas Talmantas, kuris pats ūkininkaudamas sakėsi patiriantis tikrai didelių nuostolių. Mat stumbrai įjunkę lankytis pas jį „į svečius“. Ateina ir ramiai šlemščia į didžiulę krūvą suverstus cukrinius runkelius – naikina tiesiog tonomis, o tų rudųjų raguočių nei kuo pagąsdinsi, nei nuvysi. Žmogaus nebijo, nes yra įpratę, kad visi kiti padarai jiems duotų kelią ir niekaip netrukdytų.
Tad išeitis galėtų būti: laikyti stumbrus aptvaruose, kaip, sakysim, yra Pašilių stumbryne. Ten ir lankytojai gali juos pamatyti, ir gyvūnais deramai rūpinamasi. O paleidus laisvėn jie iš miškų pasklinda po laukus, niokoja pasėlius. Ūkininkų skundų dėl ištryptų javų gaunama daug, be to, kaip matyti, jei sklypo savininkas ir gauna piniginę kompensaciją dėl padarytų nuostolių, ji nebūna pakankamo dydžio, neprilygsta visai patirtai žalai.
Taigi iš tiesų yra apie ką pagalvoti…
Susirūpinta populiacijos saugumu
Pastebėtas dar vienas, patiems stumbrams pragaištingas fenomenas: jų populiacija darosi vis mažiau gyvybinga dėl sumenkusio imuniteto. Daugelį šių gyvūnų kamuoja sunkios ligos, vidaus organuose atsiranda daugybė auglių, dėl kurių gyvūnai per anksti nugaišta, o kol dar gyvi, vaikščioja paliegę, nė iš tolo neprilygsta ūgiu sveikiems individamas.
Pasak Ryto Papšio, ši neganda užklupo pirmiausia todėl, kad mūsų šalyje esanti populiacija gyvena lyg ir uždaroje erdvėje, nesusisiekdama su kitur – Gudijoje ar Lenkijoje – gyvenančiais stumbrais ir neatnaujindama kraujo. O iš kraujomaišos nieko gera negalima tikėtis ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Tačiau kol kas mūsiškiai stumbrai tik ir gali poruotis tarpusavyje, taigi atsirandantys jaunikliai iš karto patenka į jų sveikatą žlugdančias genetines pinkles.
Vadinasi, norint pagerinti mūsiškės stumbrų populiacijos gyvybingumą, reikia ieškoti būdų išvaduoti ją iš pragaištingo kraujomaišos rato. Vienas iš būdų galėtų būti skolintis sveikus individus iš svetur ar jais keistis. Bet tai susiję ne vien su didelėmis išlaidomis, bet ir su tam tikromis tarpvalstybinėmis biurokratinėmis kliūtimis. O galbūt problemą bent iš dalies galėtų pašalinti dirbtinio apvaisinimo taikymas pakankamai plačiu mastu, jei tai apskritai įmanoma? Tačiau aišku viena, jog atėjo metas imtis ryžtingų sprendimų, kad stumbrų populiacija Lietuvoje nesunyktų, būtų išsaugota ateičiai. O kiek šių įspūdingų žvėrių turėtų būti mūsų miškuose – tai jau antraeilis ir kur kas lengviau sprendžiamas uždavinys.
Todėl bet koks keitimasis nuomonėmis šiuo klausimu, bet kokia diskusija dalyvaujant ne vien specialistams, bet ir valdžios atstovams, yra naudinga, gali paskatinti žengti tam tikrą žingsnį priekin.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
