Romas NORKŪNAS

Stovykla pynimo mėgėjams:

uodai, „moškės“ ir braidžiojimas basomis po kiminus

Lauže išdegti molinukai

Rugpjūčio septintoji… Stovykla jau praėjo, o vasara vis dar tęsiasi. Šiandien suradau pirmą šiais metais baravyką, o voveraites jau valgėme ir stovyklos metu. Pradėjo žydėti viržiai.

Lauke dabar tiek daug gyvybės, kad net stebina, net pro langą bando įskristi pečialindos. O lauke – ir zylės, ir meletos, ir riešutinė… Pasirodė ir mažoji musinukė. Apie namus skraido admirolas, savo darbą nuo ryto dirba tarplangyje įsikūrusios vapsvos, o grikių laukuose darbuojasi bitės. Dabar ir prisiminiau, kaip prieš tris savaites viešėjęs sūnus Jovaras su linksmu džiugesiu porino: praskrisdamas paukštis jam palietė žandą. Tada tai buvo kregždžių metas, jos ištisai sukinėjosi pažeme prie girininkijos tvenkinio. Po kurio laiko kaime pasirodė migruojantys gandrai. Vieną naktį, mūsų stovyklai jau baigiantis, jie nakvojo stovėdami pavieniui ant elektros stulpų ir ant kaimo kryžių. O dabar vis girdžiu krykščiant riešutinę. Reikėtų patikrinti lazdynus, nes ir voverė jau tenai laigo, jeigu dar patinginiausiu, tai taip ir liksiu neparagavęs laukinių riešutų, kurių šiais metais nėra gausu.

… Aprašyti kas vyksta pynimo stovykloje nėra lengva. Jau vien tai, jog mus beveik ištisai puola uodai ir „moškės“, daug kam gali pasirodyti neįveikiama kliūtimi, galinčia sutrukdyti pasiryžimą nors keletą dienų pabūti nuošaliame kaime. Bet po kurio laiko tų muselių ir uodų pradedi tarsi nepastebėti, tai jau nebe kliūtis netgi nakvojant šalia Artūro Matonio sukurto laužo, kur yra išdegami stovyklautojų molinukai.

Visą stovyklą, ypač jai įpusėjus, vis galvojau: kažko trūksta. Labiausiai mums dabar žinoma trūksta arklio. Esminė stovyklos idėja yra kuo didesnis autonomiškumas. Ką reikia – atsivežame, o visa kita turime surasti čia, vietoje. Taip dabar ir gyvename stovykloje, stengdamiesi išsiversti be didesnio blaškymosi.

Dar… Labai trūksta amatininkų. Atrodo, kad nieko ir čia naujo, visais laikais trūko gerų amatininkų. Albertas Šveiceris, statydamas ligoninę Afrikoje, taip pat sakė tą patį: jeigu jam reikia raštininko, tai kitą dieną jų bus dešimt, o amatininkų visada trūksta. Tad kas gi galėtų dabar tapti tuo centru, apie kurį turėtų suktis stovyklos gyvenimas, kuris įneštų aiškumą?

Labai smagu, jog į mūsų stovyklą kartu su šeimyna kasmet atvažiuoja Jurga Stoškutė. Atsiveža ji savo gamybos sūrių ir labai gyvai šnekasi su kitu ūkininku iš Darželių kaimo Arūnu. Atrodo apie ūkį ir gyvulius jie galėtų ilgai pasikalbėti, bet visada ateina tas metas, kuomet turi viską mesti ir eiti, nes gyvuliukai labai mėgsta, jog viskas būtų daroma savo laiku.

Labai atgaivina buvimas gamtoje. Paprasti atrodo tie mūsų vakariniai pasivaikščiojimai ir prie vadinamojo Miškinių Ažarėlio ar prie Musteikos upelio žiočių. Ar naktinis žygis prie Raganų Akmenų. Sėdime mes tenai nemažas pulkelis prie nedidelio laužo visiškoje tyloje. Netgi žvaigždės čia menkai tesimato, prapuolusios jos tarp medžių lajų. Ir staiga mums virš galvų pakyla vėjas, kuris po akimirkos vėl nuščiūva. Visiškas štilius. Ir kaip nepradėsi tokią akimirką galvoti apie tai, ką apie šią vietą yra užrašęs Musteikos kaimo metraštininkas Vincas Gaidys. Apie tai, kaip šios vietos vengdavo ateiviai, apie tai, kaip šalia akmenų kaimo piemenys pietaudavo, o naktimis čia rinkdavosi raganos, kurios į vietas sustatydavo piemenų išjudintus akmenis. Ir kažkodėl visada čia tikiuosi kažkokio stebuklo, kuris padės beveik visiškoje tamsoje rasti išėjimą iš pelkių. Ir tas stebuklas beveik visada įvyksta.

… Dar stovyklos metu labai patinka stebėti dangų. Svarbiausios orų permainos visada jame atsispindi iš anksto, tik reikia tinkamai tuos ženklus įvertinti, kartais labai greitai. Kai į bityną atkeliauja grupė smalsuolių, kai jiems pasakai, jog už dešimties minučių bus smarkus lietus, kai kas gal ir patiki, tačiau negi lauksi ar važiuosi atgal nieko nepešęs. Tik tuomet, kai visai šalia drevės trenkia žaibas ir prapliumpa liūtis, pasidaro viskas aišku. Taip buvo bent tris kartus šią vasarą. Dangus pagelbsti man pravesti kai kurias ekskursijas pagreitintu būdu, bet tai negalioja tiems lankytojams, kurie turi daugiau laiko bei kantrybės. Stovyklos metu buvo labai geros sąlygos stebėti dangų, nes mūsų krašte nėra vadinamosios šviesos taršos. Labai gerai dabar matosi svarbiausias vasaros dangaus orientyras, tai trikampis, kurį sudaro ryškiausios Gulbės, Erelio ir Lyro žvaigždynų didžiosios žvaigždės. Pietryčiuose vakarais pateka ryškus Marsas, kuris pirmą stovyklos dieną pasirodė iš po debesies kartu su raudonai nusidažiusiu mėnuliu. Šį Mėnulio užtemimą stebėjome net pro žiūronus. Tuos pačius šviesulius mes matėme kasnakt. Bet štai vieną naktį pastebėjome, jog žvaigždės matosi lyg pro rūką, jog atsirado pašvaistės, kurias skleidė tolokai esantys didmiesčiai ir mažmiesčiai – Gardinas, Druskininkai, Varėna, Lyda. Tai rodo ženklią orų permainą… Tatai supratome tik septintą ryto. Prasidėjęs lietus suveikė geriau už bet kokį žadintuvą, tik palapinėse nakvoję galėjo snausti ramiai ir toliau.

… Visiems yra labai didelis poreikis pasivaikščioti po miškus basomis. O ypač po pelkes, po aukštapelkę, po kiminus. Mes bridome Miškinių Ažarėliu. Labai savotiška, bet šviesi tai vieta. Viduryje dar matosi buvusio ežerėlio erdvė, o pačiame viduryje yra užsilikusi metro dydžio balutė. Beveik visai užsitraukė ežerėlis, dabar čia jau spanguolynas, uogų daug, bet jos dar nesunokusios. Oras pritvinkęs gailių kvapo. Miške kai kas užuodžia netgi voveraites. O mergaitėms iš Alytaus (Vanesai, Milėjai ir Agotai) vis dar norisi kuo daugiau braidžioti basomis po kiminus.

… Mes labai mažai šį sykį pynėme. Norėtųsi daugiau, ypač kokius kašikėlius ar vyžas. Bet labai gerai pavyko Artūrui Matoniui lauže išdegti molinukus – išliko beveik visi dirbinėliai. Netgi tokie nepakartojami, kaip ežiukas ar briedis su visais ragais. Labai smagu buvo dirbti su šiaudinių sodų rišėjomis Laima Savisčeviene ir Virginija Pugačiauskiene. Inesa Karsten atsivežė dar pulkelį vaikų, kurie darė žolynų pynes ir „sapnų gaudykles“.

Labai smagus užsiėmimas visuomet būna žvakių darymas. Šį ritualą sukurti mus paskatino Daržinėlių kaime atrasta senolė Marcelė Valentukevičienė. Žvakes ji daro mirkymo būdu, kas prie laužo mums labai tinka. Moterys kartu su Inga pynė juostas, o kartu su Onute ėjo žolynų. Sunkiausias darbas buvo trisdešimties laipsnių karštyje pjauti rugius. Bet rugių derlius šia vasarą kaip niekada geras.

… Gal mūsų stovyklai tiktų ne nauja nedidelio namudinio ūkio idėja. Ne naujiena juk, kad kaime žmonėms visais laikais pagelbėdavo gyvulėliai. Jų, žinoma, turi būti daug ir įvairių. Labai gyvas yra Rimutės ir Daliaus Miškinių ūkis Marcinkonių kaime. Ir gerai jis laikosi, nors šieno ruošimas vasaros metu atima daug laiko. Atrodo, kad tokios idėjos dabar nebetelpa į jokių projektų rėmus. Bet daryti vis tiek reikia, taip yra užgyvenama patirtis. Mūsų patirtis taip pat auga – mūsų stovykla gyvuoja jau aštuoniolika metų, joje šiemet dalyvavo aštuoniasdešimt žmonių.

Argi tai nereikštų, jog ieškojimų kelias dar tęsiasi.

Autoriaus nuotraukos