2021 m. rugpjūčio 19 – 25 dienomis Panemunių regioninio parko direkcija įgyvendino vasaros stovyklą „Gamtos reindžeriai“. Joje dalyvavo 11-14 metų vaikai iš trijų rajonų. Per šią savaitę įgyvendinta daug skirtingų veiklų, kurios ugdė skirtingas dalyvių kompetencijas ir įgūdžius.
Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojama stovykla prasidėjo įsikūrimu Gelgaudiškyje. Po pietų vyko susipažinimo žaidimai, ėjome prie Nemuno, tyrėme vandenį, skaičiavome bunų plotus.
Kitą dieną po pusryčių ir mankštos prasidėjo molio edukacija. Su edukatorės pagalba buvo bendru darbu pagamintos 4 didelės vazos, o po to kiekvienas dalyvis gaminosi atskirą kūrinį pagal savo norus – puodelius, papuošalų dėžutes, dekoro detales ir pan. Vakarop pradėtos piešti būrių vėliavos ir vaikai supažindinti su Lietuvos saugomomis teritorijomis, žiūrėti filmukai apie jų svarbą, vertę ir išskirtinumą.
Trečioji diena skirta daugiau fiziniam aktyvumui ir parko apylinkių pažinimui, mat vyko visos dienos žygis po Gelgaudiškio apylinkes. Stovyklos dalyviai ne tik pamankštino kojas, o ir pamatė krašto lankomus objektus, Gelgaudiškio dvarą, pažintinį taką, šaltinį, „Velnio kalną“, „Žvaigždę“ ir kt. , bei susipažino su jų istorijomis. Maršrutas taip pat driekėsi vaizdinga panemune, dviračių trasos dalimi. Pietūs – taip pat panemunėje, besigrožint vaizdu į kitapus Nemuno stūksantį Kartupėnų piliakalnį.
Ketvirtą dieną – ekskursija po Šakių kraštą ir dalį parko teritorijos. Pirmiausia aplankyti Zyplių dvaro rūmai ir parkas, Zanavykų muziejus. Apžiūrėjus daugybę eksponatų ir išklausius pasakojimų, pajudėjome į Lekėčius. Čia pirmiausia aplankytas Čekauskų etnografijos muziejus. Ne tik išklausėme muziejaus šeimininko pasakojimo ir apžiūrėjome eksponatus, o ir dalyvavome skiedrų gaminimo edukacijose, kuriai yra suteiktas Panemunių regioninio parko produkto ženklas. Kiekvienam išbandžius mechanizmą ir išsidrožus skiedras, patraukėme į Lekėčių girininkijoje esantį miško muziejų. Miškininkas jame supažindino su girių gyventojais, jų gyvenimu bei požymiais, kaip atpažinti pamačius gyvūną arba pėdsakus.
Po ekskursijos muziejuje stovyklautojai nuėjo prie Didžiojo šaltinio, prisipylė gertuves vandens, atsigaivino. Kita stotelė – Novaraisčio valstybinis ornitologinis draustinis. Dalyviai, lydimi miškininko, buvo supažindinti su draustinio paskirtimi, svarba, gyvenančiais paukščiais. Ir nors besileidžiančių nakvoti gervių pamatyti nepavyko, vaikai užlipo į apžvalgos bokštelį, apžvelgė vaizdingą pelkės kraštovaizdį, nusifotografavo. Po draustinio aplankytas Žemosios Panemunės piliakalnis. Šis parko teritorijoje esantis piliakalnis ne tik atvėrė vaizdingą Nemuno kraštovaizdį, supažindino su buvusia vietos gyventojų istorija, bet ir privertė pasukti galvas. Stovyklautojai žingsniais matavo ne tik piliakalnio aikštelės ilgį, plotą, bet ir aukštį, skaičiuojant laiptelius ir pakopų aukščius. Paskutinis objektas – Plokščiai. Čia basomis kojomis bridome per Vaiguvos upės-gatvės vagą, skanavome obuolių, apžvelgėme stačius šlaitus. Apsiavus batus pasivaikščiojome miesteliu, nuėjome prie Šventaduobės.
Penktoji diena taip pat skirta kelionėms, mat vykome į Varnių regioninį parką. Aplankėme lankytojų centrą, susipažinome su parko vertybėmis, išskirtine verte ir mokėmės rašyti žemaitiškai! Tai buvo ne tik iššūkis, bet ir pramoga – vaikų juokas skambėjo su kiekvienu edukatorės tariamu žodžiu. Toliau vykome susipažinti su parku patys. Aplankytas Pavandenės alkakalnis, Sprūdės piliakalnis ir įspūdingoji Sietuvos kūlgrinda. Persirengus, pasiėmus lazdas ir gerai nusiteikus dalyviai perėjo kūlgrindą. Klegesio ir įspūdžių būta tiek daug, kad dalis panoro eiti ja dar kartą. Ir ši galimybė buvo suteikta! Nusiprausus, persirengus ir savo patirtimis brendant pelke vis dar besidalinančius stovyklautojus nuvežėme prie garsiojo Medvėgalio piliakalnio. Vakare užkandus ir užlipus į kelius kalnus pajudėjome atgal į Gelgaudiškį,
Šešta diena itin miela visam parko direkcijos kolektyvui, nes stovykla persikėlė į Panemunių regioninio parko lankytojų centrą. Susinešus savo mantą ir įsikūrus laukė meno iš antrinių žaliavų edukacija. Edukatorė mokė vaikus gaminti gėles iš antrinių žaliavų, kad šie galėtų padovanoti savo mokytojoms Rugsėjo 1-osios proga. Kieme dalyviai surinko prastus obuolius, o geruosius valgydami pasistatė palapines. Susinešus į jas daiktus atėjo laikas ekskursijai ekspozicijoje „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Dvi parko direkcijos darbuotojos supažindino su panemunės gamta, senaisiais gyventojų amatais ir verslais, Šilinės smuklės istorija. Čia dalyviai klausė gyvūnų balsų, atpažino gyvūnų pėdsakus, ėjo sielių rąstais, plaukė valtimi, išbandė brašpilį. Po ekskursijos – edukacija. Šešios stovyklautojų komandos gavo po 18 klausimų, kurių atsakymų patys ieškojo ekspozicijoje, taip dar geriau ją pažindami ir stiprindami komandinę dvasią. Po visų pažintinių veiklų vakarojome prie laužo. Čia pasidarėme visos stovyklos savirefleksiją, vaikų išsakyti lūkesčiai susitikti stovykloje kitais metais. Valgėme tortus, vaisius, ant laužo kepėme dešreles, virėme mėtų arbatą, dainavome ir plepėjome iki vidurnakčio.
Ir išaušo paskutinioji diena… Susidėjus daiktus ir palapines, susitvarkius aplinką, vaikų laukė dovanėlės. Maždaug šiuo metu atvyko ir stovyklautojų šeimos nariai, kurie kartu dalyvavo stovyklos uždaryme. Nuleidome vėliavas, tarėme paskutines padėkas ir po ilgų apsikabinimų atsisveikinome su viltimi susitikti kitais metais.
Visos stovyklos metu, kiekvieną dieną ir kiekvienoje veikloje dalyvavo trys savanoriai. Jų pagalba ir atsidavimas darbui su vaikais mums buvo neįkainojami.
Autorės archyvo nuotraukos
