Raseiniškę pedagogę Rasą Vaišvilienę pirmąkart palabinau gal prieš dešimt metų. Tuometiniame Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre vyko gražus renginys, kurio atidaryme saksofonu grojo Rasos sūnus – ir gamtininkas ir muzikantas. Tuomet nustebino žaismingasis mamos ir sūnaus entuziazmas.
„Vadovauju mokykloje trims neformalaus ugdymo būreliams: jaunųjų mokslininkų (kurį lanko ir Tadas Ambrozaitis bei kiti moksleiviai, kuriems patinka eksperimentai, bandymai, labiau moksliniai tyrimai), jaunųjų ornitologų (pati taipogi esu „paukštininkė“, nes priklausau Lietuvos ornitologų draugijai), dendrologų (gal jis pakeičia ir jaunųjų miškininkų būrelį, kai miškininkai moksleiviams lyg ir nebenori rodyti palankumo – kažin kas tada pakeis tuos, kurie iš miško „išeis“…)“ kalbėjo Rasa šį pavasarį sutikta mokinių konkurse Vilniuje, kur buvo atvykusi su savo auklėtiniais.
Langai pasitarnauja pamokai
Sužinojau, jog kiekviename būrelyje – bent apie 15-18 vaikų. Vaikai mielai lanko guvios pedagogės vadovaujamus būrelius, nes vilioja visus kokia nors naujove, konkursu, išvyka…
Mokytoja Rasa Vaišvilienė pasididžiavo, jog šiemet birželį mokyklai, kurioje dirba, sukanka net 100 metų. Beje, ši mokykla seniai buvo apsodinta įvairiais medžiais. Jie suaugo (liepos, klevai, ąžuolai…), puošia mokymo įstaigą.
„Mokomės jau įspūdingą istoriją bei tradicijas turinčiame pastate. O gamtą galime stebėti tiesiog neišeinant iš biologijos kabineto, žvelgiant pro langus. Tad vaikai per pamokas gali „ganyti“ ne varnas, o strazdus, keršulius, zyles, varnėnus bei kitus paukščius. Stengiuosi išnaudoti arčiausiai esančią gamtinę aplinką. Tad ir atsirado projektas „Smilginio strazdo (Turdus pilaris) elgsenos stebėjimas“ – kalbėjo Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinės mokyklos pedagogė. Ji užsiminė, jog tokiam šauniam mokyklos jubiliejui moksleiviai sukūrė vaizdo juostą, kurią, tarkime, galima įvardinti ir tokiais žodžiais: „Strazdas literatūroje ir už mokyklos lango“. Kaipgi kitaip, nes šiemet kovo 16-ąją vaikai stebėję, jog prie mokyklos į lizdą atskrido strazdas. Atskrido po ilgos kelionės.
Dėl savosios idėjos…
Toje pačioje daug menančioje mokykloje Rasa Vaišvilienė dirba nuo 1990 metų (prieš tai pora metelių dirbo Jurbarko rajone, o dabar mokytojauja ir Raseinių rajono Betygalos gimnazijoje, esančioje ant gražiosios Dubysos kranto). Per tą laiką toji mokykla pavadinimą keitė tris kartus: buvo 1-oji vidurinė, „Kalno“ vidurinė, o dabar – Viktoro Petkaus pagrindinė mokykla. (Rasa Vaišvilienė priminė, jog 2-ojoje vidurinėje mokykloje Raseiniuose dirbo garsioji mokytoja bei gamtininkė Danutė Bajorinaitė, Raseinių garbės pilietė, daug ko pamokiusią, tiesiog gamtininkų tradicijas klojusią – veikla, išleistomis knygomis – šiame mieste ir rajone, ir visoje Lietuvoje.) Pedagogė Rasa sakė, jog seniai, seniai, kai dar buvo darbo mokykloje pradžia, ne tik pati patapo ornitologe, o ir prie „paukštininkų“ atitempė ir savo jaunesnį brolį, teisininką. O pačią Rasą prie paukščių dar visai mažą priviliojęs giminaitis, daręs inkilą mėlynajai zylei. Vėliau Rasos diplominis darbas (kuriam vadovavo dr. Vytautas Logminas) ir buvęs apie didžiąją zylę. Neatsitiktinai ir Rasos auklėtiniai baigė įvairias gamtininkų neakivaizdines mokyklas. Pašnekovė apgailestavo, jog nebeliko Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro, jog šiemet nebus konferencijos ornitologams, jog… Viskas, tarsi paukšteliai į erdvių gelžbetonio namų plačiųjų langų stiklus atsimuša: finansai… Tad ir klausiu: kiek primokama pedagogei Rasai, kai ji net trims gamtinės pakraipos būreliams vadovauja?
„Apie tai neklauskite… Turime kokia apmokamą valandą, o dirbame… Tiek, kiek reikia. Esame seno kirpimo… Kad ir kaip netikusiai – dirbu dėl savosios idėjos!“, – atsidūsta pašnekovė, pridurdamas, jog dirba su vaikais visai ne dėl pinigėlio, tad ir vaikams sakanti, jog daro tai, kas patinka, kas vaikams patinka, kas juos į platesnį gyvenimo kelelį išveda…
Apkaltinu pašnekovę Rasą Vaišvilienę, jog ji serganti nepagydoma entuziazmo liga – ką čia beveiksi. Juk užtenka ir eilinės pedagogo veiklos, o dar gamtininkai?
„Žinokite, jog vienas darbas kitą paremia – ir lengviau patampa. Puiku, jog Raseinių savivaldybės administracija ekologiniams projektams (ir mokyklos apželdinimui, ir atliekų rūšiavimui, ir inkilams daryti, ir metodinei medžiagai parengti, ir…) kiek lėšų skiria, tad duobėje nesijaučiame“, – sako pašnekovė.
Žiedadulkė daug pasako
… Pedagogės Rasos Vaišvilienės auklėtinis Tadas Ambrozaitis (7 b klasė) šį pavasarį surengtoje Vilniuje, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro rūmuose, konferencijoje „Mano žvilgsnis į supantį pasaulį“ apie savąjį projektą „Vėjo ir vabzdžių pernešamų žiedadulkių sandaros ir prisitaikymo palyginimas“ pasakojo, jog siekė susipažinti su skirtingų augalų žiedadulkėmis.
„Norėjosi išanalizuoti jų skirtumus ir sandarą. Mano nuomone, viskas, ko siekiau pavyko išsiaiškinti. Ištyrus 17 žiedadulkių 4 iš jų buvo apdulkinamos vėjo, o kitos – vabzdžių. Kaip atskyriau? Vėjo pernešamos žiedadulkės yra mažesnės (be to, turi oro pagalvėles, yra aptakesnių formų), nei vabzdžių pernešamos žiedadulkės. Pastarosios būna kibesnės, nelygesnės (dažniausiai – pailgos ar apvalios formos), kad vabzdžiai galėtų „prisikabinti“. Apdulkintojai dažniausiai buvo nariuotakojai“, – savo žinias lyg žirnius žarstė Tadas.
Beje, jis dar ir konstatavo, jog dažniausiai pavasarį dėl žiedadulkių gausos žmonės kenčia nuo alergijos joms. Tad žiedadulkės – tarsi atsinaujinantis oro taršos šaltinis.
Teiraujuos Tado: „Kiek gi prireikė laiko tyrinėjant tas žiedadulkes?“
„Pradėjau prie šio projekto dirbti nuo 2018-ųjų pavasario. Galima sakyti, jog dirbau vienerius metus. Nors prie projekto aprašymo dirbau gal tik savaitę. Žiedadulkes rinkau ir kartu su savo mokytoja Rasa Vaišviliene. Kartais džiaugėmės proga, kai kas nors dovanoja gėles – ten tiek žiedadulkų…“ – lyg ir rimtai, lyg ir pašmaikštaudamas kalbėjo septintokas raseiniškis Tadas.
Viskas – dėl lango…
Pokalbį pratęsiau su kitais septintokais – Elinga Pupštaite ir Ignu Balniu, darbo „Smilginio strazdo (Turdus pilaris) elgsenos stebėjimas“. Teiravausi: kas sumanė stebėti tą smilginį strazdą?
„Galima sakyti, buvo mūsų sumanymas, nors… Pirmenybę reikėtų teikti mūsų mokytojai Rasai Vaišvilienei, kuriai pamokos metu sakėme, jog mus aplanko už lango senoje liepoje įsikūręs strazdas. Kitas strazdas buvo įsikūręs greta mokyklos augančioje tujoje, tad kiek slapčiau gyveno – apie jį mažiau sužinojome“, – pasakojo Ignas.
„Kaip čia nepatiks tokį margą paukštelį stebėti… Labiausiai savita buvo stebėti atsirandančius strazdo vaikelius. Juos stebėjome ilgai, kol galop jaunieji strazdeliai išskrido. Viskas pro langą buvo tarsi ant delno…“, – Ignui tarsi paantrino Elinga.
Ignas ir Elinga pasakojo, jog prieš stebėdami strazdus gilinosi ne vien į Tado Ivanausko knygą „Lietuvos paukščiai“, o ir į Petro Kurlavičiaus „Vadovą Lietuvos paukščiams pažinti“, Vytauto Logmino bei kitų ornitologų išleistas knygas. Patalkino ir internetas, o svarbiausia buvę mokytojos Rasos Vaišvilienės patarimai. Ignas sakė, jog ir ateityje dar norėtų stebėti strazdo gyvenimą, geriau ir išsamiau šį sparnuotį pažinti. Nors… Juk reikės dar geriau pažinti ir šelmeninę kregždę, zylę, keršulį, varnėną ar kitus nuostabiuosius sparnuočius. Nors už tokius projektus pažymys nei riebėjantis, nei liesėjantis… Jaunieji pašnekovai pripažino, jog „liesėjimas ar riebėjimas“ jiems nė nebūtinas, juk ir taip yra savitai bei įdomiai praleidžiamas laikas, tarsi naujas langas atsiveriantis…
„Kartais reikia imtis darbo, kuris – ir neitin įdomus, tarkime, kokie skaičiavimai, aprašymai, tačiau projekto metu tai yra tiesiog neišvengiama“, – sakė Ignas ir Elinga, prisipažinę, jog yra ne iš kokio miško, o Raseinių miesto vaikai.
Augusto Uktverio nuotraukos
