„Baisus, gražus“ – tokiais, vienas kitam priešingais, įspūdžiais galima apibūdinti dar XX a. antroje pusėje iš Kaukazo į Lietuvą atvežtą Sosnovskio barštį. Į įvairias Sovietų sąjungos respublikas jis buvo atgabentas kaip siloso gamybai labai naudingas augalas. Tačiau greitai buvo suprasta, jog naudos iš jo nebus – galvijų, kurie buvo šeriami šiuo augalu, mėsa ir pienas turėjo kartų poskonį. Vėliau juo susidomėjo sodininkai ir bitininkai, kaip medingu dekoratyviniu augalu, tačiau buvo pastebėta, jog bitės jo nelanko. Buvo auginamas soduose, tačiau nuo aštuntojo dešimtmečio ėmė sparčiai plisti savaime ir tapo invazine rūšimi. Sosnovskio barštis paplitęs Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse. Jis įrašytas į invazinių augalų, kuriuos reikia naikinti, sąrašą.
Keliamas pavojus
Nors Lietuvoje augalas klesti daugiau nei 60 metų, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro tyrėjų 2024 metais atlikta apklausa parodė, jog 3 proc. Lietuvos gyventojų nesusipažinę su augalo keliamomis problemomis ir pavojais, o 7 proc. apie šį augalą iš viso nėra girdėję. 17 proc. jaunų (iki 35 metų amžiaus) žmonių apskritai negirdėjo apie šį augalą.
Galima išskirti dvi pagrindines šio augalo keliamas problemas – tai žala gamtai ir žala žmogui. Kadangi augalas sudygsta anksti pavasarį, greitai suformuoja didelius vegetacinius sąžalynus, dėl to nukonkuruoja ir užgožia vietines augalų rūšis, jas išstumia. Sosnovskio barščių formuojami žiedynai yra labai patrauklūs apdulkintojams, dėl to kinta vietinių augalų bendrijos ir vabzdžių biologinė įvairovė. Šių augalų dominavimas alina ir nuskurdina dirvožemį. Tankius ir grynus sąžalynus sudarantys, stipriai konkurencingi Sosnovskio barščiai visiškai pakeičia bendrijų rūšių sudėtį ir struktūrą, mažindami biologinę įvairovę. Labiausiai nuo šių augalų invazijos nukenčia pievų buveinės. Sosnovskio barščio genetiniai tyrimai rodo, kad ši rūšis turi beveik dvigubai daugiau genų nei kiti salierinių šeimos augalai, pavyzdžiui, morka. Jo genomo dydis prilygsta pusei žmogaus genomo dydžio, o genų šis augalas turi beveik 2,8 karto daugiau nei žmogus. Ši genų gausa galbūt prisideda prie rūšies išskirtinių biologinių savybių ir invazyvumo.
Sosnovskio barštis pavojingas žmonių sveikatai, nes jo sultyse esantis alergenas furakonumarinas, veikiamas saulės ultravioletinės spinduliuotės, sukelia sunkius nudegimus. Sultims patekus ant odos, ji greitai parausta, vėliau atsiranda vandeningos pūslės, kurios sunkiai gyja. Ilgainiui gali atsirasti įvairaus laipsnio odos pigmentacija ar randai. Dažnai nukenčia vaikai. Sultims patekus į akis, jos parausta, dažnai išsivysto konjunktyvitas. Beveik 10 proc. apklaustųjų, kurie turėjo kontaktą su Sosnovskio barščiais, yra nusideginę. Gyvūnams, kurie turi kailį, išorinių nudegimų pavojus mažesnis.
Kaip atpažinti?
Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi) – salierinių (Apiaceae) šeimos daugiametis augalas. Šiai šeimai priklauso nemažai naudingų augalų – morkos, salierai, petražolės, anyžiai, krapai. Rūšies pavadinimas buvo suteiktas pagerbiant Kaukazo floros tyrinėtoją profesorių D.I. Sosnovskį. Gentis, kuriai priklauso Sosnovskio barštis, lotyniškai (Heracleum) buvo pavadinta graikų didvyrio Heraklio vardu. Šie augalai, užaugdami iki 2,5 metrų, o kartais net iki 4,5 metrų aukščio, tikrai atrodo galingai ir išskirtinai. Sosnovskio barščio liemeninė šaknis stora, iki 10 cm skersmens, dažnai šakota. Stiebas briaunotas, apaugęs šiurkščiais plaukeliais, viršutinėje dalyje, retai nuo apačios, šakotas. Lapai labai stambūs, plunksniški, stambiai dantytu lapalakščio kraštu. Žiedai stiebo ir šoninių šakų viršūnėse susitelkę stambiais sudėtiniais skėčiais. Centrinis skėtis didžiausias, šoniniai už jį šiek tiek mažesni. Taip pat Lietuvoje auga dar vienas invazinis Heracleum genties augalas – Mantegacijo barštis, taip pat kilęs iš Kaukazo. Šis Sosnovskio barščio pusbrolis yra gausiai paplitęs Centrinėje Europoje, užauga didesnis – iki 3-5 metrų, kartais 7 metrų aukščio, ir skiriasi savo lapų forma, kurie yra smulkiau dantyti.
Kur paplitęs Lietuvoje?
Sosnovskio barštis plinta tik sėklomis. Jas augalas subrandina vieną kartą per savo gyvenimą ir po žydėjimo nunyksta. Tačiau vienu žydėjimu gali subrandinti iki 100 000 sėklų (vidutiniškai subrandina apie 20 000 sėklų), kurias paskleidžia maždaug 4 metrų spinduliu nuo motininio augalo. Vėjas sėklas gali paskleisti dar plačiau. Jei augalas augo šalia vandens telkinio, sėklos išplinta vandens keliais. Sosnovskio barščiai paplitę visoje Lietuvoje. Didžiausi sąžalynai ir plotai aptinkami Pietų, Vidurio, Rytų ir Šiaurės Vakarų Lietuvoje, o kituose regionuose yra retesnis ir ne toks gausus. Auga įvairiose antropogeninėse buveinėse, dirvonuose, pievose, pamiškėse, vandens telkinių pakrantėse, krūmynuose, šaltiniuotuose šlaituose, kartais pelkėse.
Ar gali būti naudingas?
Kaip jau minėta, Sosnovskio barštis sintetina linijinius furanokumarinus, pavyzdžiui psoraleną ir jam giminingus junginius, kurie veikia kaip fotosensibilizatoriai ir sukelia odos nudegimus. Tačiau psoralenas ir metoksi-psoralenai yra psoriazės ir kai kurių kitų odos ligų terapijos neatskiriama dalis. Kai kurias augalo gaminamas medžiagas yra bandoma panaudoti ir veterinarijoje. Sosnovskio barščio ekstraktų antiparazitinis veikimas, kuris buvo išbandytas Estijos kiaulių fermose, parodė teigiamą poveikį kovojant su kiaulių niežų erkėmis. Tačiau nėra abejonių, kad šio augalo daroma žala yra žymiai didesnė už jo potencialiai naudingas savybes, ką rodo įvairūs Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai.
Kaip kontroliuoti ir naikinti?
Didžioji dalis augalo sėklų (apie 98%) susikaupia iki 5 cm gylyje ir sudygsta kitą pavasarį po išbarstymo. Sėklos gyvybingos gali išlikti keletą metų. Iki rudens išgyvena apie 4% daigų. Kol augalai nedideli, juos naikinti galima purškiant herbicidais. Nedidelius sąžalynus ir pavienius augalus geriausia iškasti, o didelius plotus efektyvu kuo giliau suarti pavasarį arba rudenį. Ant sėklų užpylus 25 cm žemės sluoksnį, šios žūva.
Jei barštis užaugo, jį reikia nupjauti, šitaip neleidžiant augalams žydėti ir išbarstyti sėklų. Esant palankioms sąlygoms, augalai pražysta sulaukę 3-4 metų amžiaus. Labai tankiuose sąžalynuose ar krūmynuose kai kurie augalai subręsta sulaukę 7 metų amžiaus. Žydi birželio-liepos mėnesiais, bet gali pražysti ir vėliau – rugpjūtį ar spalį. Išvalytus nuo šių augalų plotus reikia nuolatos prižiūrėti, nes Sosnovskio barščiai net iki 13-os metų gali atželti iš šaknų. Net vienas augalas gali tapti invazijos pradžia naujoje vietoje, nes ir po savidulkos šie augalai užmezga gyvybingų sėklų.
Naikinant Sosnovskio barščius, būtina naudoti individualias apsaugos priemones, kad į kvėpavimo takus, akis ir ant plikos odos nepakliūtų augalo sulčių.
Sunkumai Sosnovskio barštį naikinant kyla ne tik dėl augalo jau aptartų biologinių savybių, bet ir dėl genetinių ypatumų. Lietuvoje augančių Sosnovskio barščių populiacijos pasižymi didele genetine įvairove, todėl juos naikinant dažnai reikia pasitelkti kombinuotus metodus – taikyti skirtingus herbicidus ir mechaninius metodus, dėl augalo gebėjimo adaptuotis šiems stresoriams. Tad kova su jais gali būti ilgametis procesas.
Nors į Lietuvos Respublikos Invazinių rūšių sąrašą įrašytas 2004 metais, aktyviai naikinti pradėtas nuo 2014 metų. 2016 metais ši rūšis įtraukta į „Europos Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą“ ir daugelio ES šalių nacionalinius invazinių rūšių sąrašus, taip pat ir Lietuvos. Pastebėjus augalo augavietę, ją galima užregistruoti rusys.biip.lt interneto svetainėje, o esant galimybėms, būtina juos naikinti.
Autorių archyvo nuotraukos
