Prof. Libertas KLIMKA

Sningant obelų žiedais

Žydi obelėlės...

Gegužės mėnesio vidurys – pats obelų žydėjimas. Prie kiekvienos kaimo sodybos, miško tankmėje, apleistose gyvenvietėse, net tarp miesto mūrų sušvyti obelėlės skaisčiu baltumu… Bene gražiausias metų laikas! O tos dienos, nuo gegužės 12-sios iki 15-sios, būdavo įvardijamos kaip Sodininkų. Ir džiaugsmas dėl medelio gyvasties, ir rūpestis, kad šalnos žiedų nenukąstų. Dažnos jos tą metą, tad saugant nuo šalčio žiedus, kartais tekdavo ir laužus viduryje sodo naktimis kūrenti. Antraip paliksi be rudens skanėsto…

Kuri gi kaimo sodyba mūsų krašte neturėdavo sodo? Po 1920-ųjų žemės reformos, skirstantis į viensėdijas, valstiečiai žemės sodui tikrai negailėjo. Ir naujoje vietoje pirmiau medelius sodindavo, tik paskui trobesius statydavo. Obuolys – bene vienintelis to meto gardumynas ir dideliam, ir mažam. Tik ilgu sulaukti vaisių, todėl sodindavo vasarinių, rudeninių ir žieminių rūšių obelis. Alyviniai, saldiniai, raudondryžiai, pepinai, antaniniai, – štai tradiciniai lietuviški obuoliai. Džiovinti obuoliukai paskanindavo maistą žiemą. Lietuva turėjo gerų mokslininkų pomologų, išvedusių naujų vaismedžių rūšių, tinkamų mūsų trumpai vasarai. Štai profesorius Adomas Hrebnickis (1858-1941) išplatino ar ne 50 rūšių obelų iš savo 14 ha Rojaus sodo (netoli Dūkšto). Šiandien Lietuvoje auginama apie tūkstantį įvairių rūšių. Ir jau retai kur bepamatysi tas senoviškąsias, aukštaūges obelis. Liūdna žiūrėti į pramoninių sodų suluošintus, išdarkytomis šakomis medelius, – kad tik daugiau naudos išgavus…

Tradiciniai mūsų papročiai bei liaudiški tikėjimai vis obels nepamiršta. Senolių patirtis sako, jog sodinti obelis geriausia jaunam mėnuliui stojus. Derlių galima pagausinti, į šaknų tarpus įdėjus po akmenuką. Arba duobėn įmetus gabalėlį duonos, pabarstytos druska. Dar kaime sakydavo, kad obelaites turi sodinti vyras ir žmona drauge: vienas palaiko medelį, kitas apkasa šaknis. Tai vaismedis netuščiai žydės, bus labai derlus. Skiepyti medelius taip pat geriausiai tinkanti jauno mėnulio fazė. O skiepus patartina nusipjauti mėnesio trečiąją dieną, tai derliaus galima bus tikėtis jau trečiaisiais metais. Arba tai reikia padaryti, kai mėnulis būna trijų vakarų. Esąs dar vienas paslaptingas būdas obelų vaisingumui padidinti. Sakoma, reikia ant žemutinės šakos pakabinti pantį, rastą vieškelio dulkėse. Tokį niekam kitam netinkamą: „Nei iš linų, nei iš kanapių, nei vytą, nei suktą, tik vėjo ryšį“. Sužaliavus sodui, šeimininkas nuskindavo po šakelę nuo kiekvienos obelaitės, parnešdavo namo ir užkišdavo už balkio, sakydavo, jog namas ilgiau išstovės sveikas. Geras ženklas, jei obelys pražystų mėnulio senugaly, – rudenį nuo obuolių šakos links.  Na, o jeigu obelis vis neveda vaisių, ką tada daryti? Reikia ją nubausti – apmušti iš ubago pasiskolintu botagu. Arba pakasti po medeliu pastipusį šunelį ar katę. Jeigu žydint obelims užeitų audra su perkūnija, vaisiai gali būti pakenkti. Sako, „rūdas“ juos aptraukia. Nuo šios bėdos tariamai gelbsti gelžgalis, pakabintas ant žemutinės šakos. O kad kirminai lapų negraužtų, obels šakas pasmilkydavo džiovinta gyvate. Štai kiek rūpesčio sodininkui!

Kadangi obelis yra nuo senų senovės auginamas prie namų vaismedis, tai turi ir simbolinę prasmę, atėjusią iš labai tolimų laikų. Pirmasis apie tai studiją parašė tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius, išspausdino ją leidinyje „Lietuvių tauta“ 1923 m. Medžio pavadinimas mūsuose – iš indoeuropiečių prokalbės. Autorius surado daug bendrybių tikėjimuose, paplitusiuose įvairiose indoeuropietiškos kilties tautose. Ir visur obuolys laikomas meilės ženklu, vaisingumo simboliu. Pasakos karalaitė meta obuolį į šaunių bajoraičių būrį.  Kuris sugaus, už to ir ištekės. Šis pasakų siužetas plačiai žinomas Kaukazo ir Balkanų tautose. Lygiai ir lietuvių pasakose, pavyzdžiui, apie auksaplaukį sodininką, kuriam atiteko karalaitės paritintas deimanto obuolys. Ogi miške kartais galima rasti tokią laukinukę, paragavus kurios vaisių žmogus ypatingai išgražėja arba… jam ant kaktos išdygsta ragas.

Mažojoje Lietuvoje žodis „obuoliauti“ turėjo smagią perkeltinę prasmę: tai reikšdavo meilintis merginai. Iš čia ir posakis apie išdidžią ir griežtą: „Su ta tai nepaobuoliausi!“. O jaunatviškose svajose štai taip: „Aš užmigdyčiau savo mergužę su aukso obuolužiu, su raudona skripkuže…“ Vestuvinėje dainoje poetiškai pakiliai kalbama apie nutekėsiančios  mergelės būsimus namus: „Obelų grindys netašytos, lazdų lotužės negenėtos. Atves grindužės obuolėlius, lazdų lotužės – riešutėlius“.

Lietuviškų dainų mergelė vaikšto po rūtų darželį, o bernelis – po obuolių sodą. Dainoje, kurią užrašė pirmasis jų rinkėjas bei publikuotojas Liudvikas Rėza (1776 – 1840), taip išgiedama:

„Aš nusiskinsiu du obuolaičiu

Ir nusiųsdinsiu savo mergaitei.

Nė patsai nešiu, nė kitam duosiu,

Pietų vėjačiu aš nupūsdinsiu“.

Iš tautosakos aiškėja, kad obelis laikyta stebuklingų galių medžiu. Nepalengvinsi jos naštos, nenupurtysi šakų – nepadės nuo raganos pabėgti. Arba nutiks kaip tam žmogui, grįžtančiam nuo Dievo. Pakeliui augusi bergždžia obelis jo klausia:

„Tai ką apie mane Dievas pasakė?“

„Nagi pasakė, kad po tavo šaknimis labai didelis aukso katilas pakastas. Jei kas iškastų tą auksą, tai kiekvienais metais bus obuolių.“

„Tai, žmogau, kask tu man tą auksą iš po šaknų!“

„Na, kam aš jį kasiu, – kad man Dievas sakė: „Eik tu namopi, ir visko turėsi“. Tai kam aš čia kasiu, prašyk ko kito.“

Už tą tingumą ir abejingumą kito bėdai žmogus buvo nubaustas, – jį suėdė vilkai.

Kitados tikėta, kad obuolių negalima skinti po saulės laidos, nes likusieji ant šakų labai kirmys. Ir neleisdavo moteriškei lipti į medį obuolių raškyti, – obelis nustos vesti vaisius arba apskritai nudžius, – juk tai Ieva gundė Adomą paragauti uždrausto vaisiaus. O jau tėvų ar senelių sodintą obelį nukirsti – tikrai didelis prasikaltimas. Jeigu jau būtinai reikia sodą naikinti, tegu kas svetimas tai padaro. Antraip nelaimę šeimai galima prisišaukti… Gal todėl, kad kalboje ir dainoje obelėlė yra senosios motinėlės įvaizdis: „Linksta sode obelėlė, verkia manęs motinėlė“; „Aš palikau mamužę kaip sode obelužę“; „Žila kaip obelėlė“. Ir kitų temų pokalbius pagardina „obuoliniai“ priežodžiai. Sakoma taip: „Obuoliai nuo alksnių nekrinta“; „Kiekvienam obuoliui – savas kirminas“; „Obuolys netoli ritas nuo obels, jeigu nusirita, tai nors uodegėlę atsuka“; „Neik su velniu obuoliauti – paliksi be maišo ir be obuolių“; „Geras obuolys supuvusio nepataiso, supuvęs gerą pagadina“; „Svetimi obuoliai – gardūs“; „Nuo obuoliuko – prie kumeliuko“ (čia apie blogus polinkius); „Galėjo būt gyvenimas kaip obuolys“ (suprask, gražus ir laimingas).

Autoriaus archyvo nuotraukos