Kęstutis TURONIS

Slovėnija: maža, bet savita šalis

Slovėnija. Bledo ežeras

Draugijos „Žaliuojanti Vilnija“ ir Lietuvai pagražinti Vilniaus draugijos aktyvas ir jų draugai šį kartą nusprendė pakeliauti po mažytę Slovėniją. Kaip ir ankstesniais metais, kelionės maršrutu ir apgyvendinimu rūpinosi geografė Giedrė Kulvičienė, o autobuso nuomos reikalais – Antanas Stackevičius. Tad, ankstyvą rytą palike Vilnių, kirtę Lenkiją, vakare buvome trečiajame pagal dydį Čekijos mieste – Ostravoje (autobusu per dieną nuriedėjom 870 km).

… Slovėnija – mažytė, turinti tik 20,273 tūkst. km2 plotą (tris kartus mažesnė už Lietuvą), ilgus šimtmečius tos žemės priklausė Šventajai Romos imperijai. Nuo 1918 metų – Austrijos imperijai, vėliau – Jugoslavijos sudėtyje. Nepriklausomybę išsikovojusi 1991 metais, Europos Sąjungos (ES) narė. Kalnuota, kurios 90 proc. teritorijos 300 m virš jūros lygio. Per Slovėnijos žemę tęsiasi Rytų Alpių dalis. Nuo 500 metrų aukštumų prasideda miškai, kurie užima per 50 proc. šalies teritorijos, todėl pagal miškingumą Slovėnija – trečioji ES (po Suomijos, Švedijos). Slovėnijos pakraštyje stūkso ir vakariniai Dinarai.

Ostrava – Čekijoje

Čekai sako, jog Ostrava – pats negražiausias Čekijos miestas, tačiau iš tikro žalias ir įdomus, vienas seniausių šalyje, savo gyvavimo metus skaičiuojantis nuo 1267-ųjų. Taid senesnis už Vilnių. Nuo seno žinomas kaip didelis prekybos centras. Miesto augimas prasidėjo šiame regione atradus juodosios anglies klodus, geležies. Pastačius metalurgijos įmonę, tapo stambiausiu oro teršėju ne tik Čekijoje, visoje Europoje. Tai pramoninis miestas, kuriame gyvena beveik 300 tūkst. gyventojų (Kaunas nūnai šiek tiek mažesnis). Nuo seno Ostravoje gyveno daug lenkų, vokiečių, žydų. Per karą žydai sušaudyti, po karo vokiečiai, lenkai buvo išsiųsti, todėl dabar Ostravoje apie 90 proc. sudaro čekai.

Apsigyvenome viešbutyje „Veronika“, šalia kurio prie seno skvero – Šv. Vaclovo bažnyčia,. Įdomus objektas – Šachtininkų muziejus. Kuriame nusileidžiama į požemį, apžiūrima sena domeno lydymo krosnis ir pakylama į 80 metrų aukštį –  į miestą pažvelgiama iš viršaus. O muziejus atsirado todėl, kad 1998-ais domeno krosnis buvo užgesinta, kombinatas persiorientavo į mašinų gamybą, sumažėjo oro tarša. Tad aukštakrosnė tapo muziejumi.

Miestas vardą gavo nuo upės Ostravicė, kuri atskiria Moraviją nuo Silezijos. Archeologai nustatė, kad šiose apylinkėse gyventa gal prieš 25 tūkst. metų. Landeko kalvos viršūnėje gyveno mamutų medžiotojai.

Ostravoje seniausia Čekijos alaus darykla „Ostravar“. Ten alus verdamas nuo 1897 metų. Nusipirkome, gėrėme – skanus, tačiau įmonėje nebuvome. Blaškytis po miestą laiko daug neturėjome, mūsų laukė Slovėnija, jos įdomūs kampeliai. Per dieną iki nakvynės reikėjo nuvažiuoti beveik 700 km.

Cerklje na Grenskem

Neprivažiavus Slovėnijos sostinės Liublianos, apsigyvenome nedideliame miestelyje Cerklje na Grenskem, jaukiame hostelyje Mamina hiša (Mamos namai). Miestelyje gyvena tik 1600 gyventojų. Jaukus, ramus, siauros gatvelės. Centre – memoralinis parkas su Slovėnijai nusipelniusių žmonių biustais, Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia. Gyventojai didžiuojasi, kad šime miestelyje gyveno Liublijanos meras Ivanas Hribaras, kuris po 1895 metų žemės drebėjimo, nuo kurio smarkiai nukentėjo Liubliana, labai rūpinosi, kad miestas būtų atstatytas. Jis rūpinosi, kad Slovėnija, būdama Austrijos sudėtyje, gautų autonomiją. I. Hribaras buvo ir Austrijos parlamento nariu. 1941 metais okupavus šalį, Hribaras, protestuodamas prieš Liublianos aneksiją, jau sulaukęs 90 metų, nusižudė. Jam fašistinės Italijos valdžia pasiūlė būti Liublianos meru, tačiau protestuodamas apsisupo Jugoslavijos vėliava ir šoko į Liublijanicos upę.

Todėl po antrojo Pasaulinio karo, Liublijanicos upės krantinė pavadinta jo vardu. 2010 metais Hribaro krantinėje prie Batsiuvių tilto jam atidengtas paminklas.

Jaukiame ir svetingame ,,Mamos namų“ hostelyje praleidome dvi naktis, nes nedidelėje šalyje nuotoliai į rūpimus objektus nedideli.

Bledo ežeras ir…

… Po pusryčių mūsų kelionės maršrutas – Triglavo nacionalinio parko link. Bledo ežeras – ledyninės kilmės, 475 m aukštyje, apsuptas kalnų ir miškų. Gražus ežeras. Pasirodo, prieš 10 000 metų ir čia slinko ledynas. Įspūdingai atrodo žalios turkio spalvos vanduo. Ežero ilgis – 2,12 km, plotis – 1,38 km. Panašus į didelį kiaušinį. Viename ežero pakraštyje virš vandens gerokai iškilusi vienintelė sala. Ant uolos – pilis ir bažnyčia su varpine. Norinčių vasaroti šiose apylinkėse, aplink ežerą ir saloje atsirado seniai – viduramžiais. Vasaroti atvažiuodavo aristokratai, dvasininkija. Rašoma, kad Bledo pilis, pastatyta salos viršūnėje, seniausia Slovėnijoje. Pirmą kartą paminėta 1004 metų metraščiuose. Pilyje – muziejus.

Žemės drebėjimų metu pilis nukentėdavo, tačiau vis buvo atstatoma, nes viduramžiais buvo vyskupijos valdų centras. Vėliau šalia pilies pastatyta ir Dangun žengimo bažnyčia su varpine.

… Mūsų keliauninkai pasidalijo į dvi grupeles: vieni norėjo nuplaukti į salą, kiti – apeiti ežerą. Pakliūti į salą nesudėtinga. Specialioje prieplaukoje esama daug nedidelių laivelių talpinančių 15-20 keleivių. Buvome perspėti, jog prieš sėdant į laivelį reikia pasiderėti, kaina sumažės. Taip ir padarėme. Laivelio šeimininkas pamažino kainą, tad po pusvalandžio priplaukėme prie plačių laiptų, kylančių į salos centrą. Pasirodo, iki viršaus – 99 laiptai. Pamiklinę kojas pakilome į aikštelę, kurioje – ne tik pilis su bažnyčia, gražūs rūmai. Pasirodo tai – buvusi Jugoslavijos vadovo Broz Tito rezidencija. Šiuose rūmuose pabuvojo Indira Gandi, Elizabet Teilor, Sovietų sajungos vadovas Nikita Chruščiovas… Dabar šioje viloje – 4 žvaigždučių viešbutis. Už pasižvalgymą po pilį, bažnyčią su varpine reikia mokėti. Atplaukus labai žingeidu viską apžiūrėti, tuo labiau, jog pasakojama: jei geras žmogus bent tris kartus paskambins bažnyčios varpu, išsipildys visi norai. Nors varpą išjudinti reikia jėgos, tačiau kiekvienas priėjęs prie virvės (beveik bažnyčios centre) savo slaptas mintis perdavė aukščiausiajam. Dar plaukiant laiveliu beveik pastoviai girdėjosi varpo dūžiai, tad ir mes tą skambesį pratęsėme.

Apie bažnyčios varpą pasklidusi graži legenda. Sakoma, jog plėšikai užmušė turtingą žmogų, jo kūną numetė į ežerą. Mylinti našlė, norėdama melstis už nužudyto vyro sielą, nutarė Mergelės Marijos garbei pastatyti koplyčią. Nulietas varpas buvo sidabro ir aukso lydinys, tačiau plukdant varpą į salą, kilo audra, valtis apsivertė, varpas nuskendo (ežero gylis – 31 m). Sužinojęs apie nelaimę, Romos popiežius padovanojo naują varpą, kuris iki šiol ir skamba virš ežero, skleisdamas viltį apie norų išsipildimus. Ir mes tikėjome varpo dūžių skambesio jėga.

Bledas – olimpinė irklavimo bazė. Ten keturis kartus vyko pasaulio, Europos čempionatai. Salą, šiek tiek nusileidus, pakraštėliu galima apeiti. Takelis priartėja ir prie prieplaukos.

…Išvažiuojame iš gražaus kurorto siauru, vingiuotu keliu. Artėjame prie Vintgaro tarpeklio. Įspūdingai atrodo. Atrastas tik 1891m. Tarpeklio dugnu teka šniokštantis Radovnos upelis. Tokių žingeidžių, norinčių pabūti tarpeklyje, buvo daug, net ir tėvų su vaikais. Tarpeklis tęsėsi apie 1,5 km. Judėjome specialiai įrengtais takeliais, tilteliais, kai takas atsiremia į statų šlaitą, perėjimui į kitą tarpeklio pusę įrengti tilteliai. Šum krioklys – gražiausia tarpeklio vieta, vanduo krenta nuo 13 m aukščio uolos. Pasivaikščioti nuostabiu tarpekliu leidžiama nuo balandžio iki spalio, nes žiemą tikriausiai pavojinga, todėl ten vaikščioti neleidžiama. Už patirtą malonumą tarpeklyje, nepriklausomai nuo pragyventų metų, tenka sumokėti po 4 eurus.

… Kelias kalnų serpantinais palengva kyla aukštyn. Artėjame prie Bohinio ežero, didžiausio Slovėnijoje. Jis yra tik už 26 km nuo Bledo ežero ir gyvenvietės. Taip pat ledyninės kilmės, telkšo 526 m virš jūros lygyje, penkiasdešimčia metrų aukščiau už gražuolį Bledą. Tai taip pat Triglavo nacionalinio parko teritorija. Bohinio ežero ilgis – 4,2 km, o plotis plačiausioje vietoje – tik apie vienas km, pranykstantis kalno posūkyje, todėl atrodo lyg esame plačios upės atkarpoje. Iš ežero išteka Jezernicos upelis, kuris susilieja dar su trimis upeliais ir tampa ilgiausia Slovėnijos upe Sava (Slovėnijos teritorijoje vingiuoja 221 km, visas upės ilgis – 945 km). Teka per Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Belgrade, Serbijos sostinėje, įteka į Dunojų. Sava –  ilgiausia ir Kroatijos upė.

… Diena buvo saulėta, šilta, prie vandens –  daug poisiaujančių. Pailsėjome, pasimaudėme, užsukome į kavinukę. Tądien arčiau Triglavos kalno viršūnės (2864 m) jau nevažiavome. Gaila…

Volčji Potok arboretume

Slovėnijos centrinėje dalyje, tik 20 km nuo sostinės Liblijanos, Kamniko kaime, kuris yra prie Bistricos upelio ir kuriame gyvena tik apie 400 gyventojų, yra medelynas, pavadintas Volčji Potok arboretumu. Tokio nuostabaus žmonių suformuoto gamtos kampelio gali pavydėti ir didelių valstybių gamtos gerbėjai. Tai lankomiausia gamtinė vieta Slovėnijoje. Dideliame 85 ha plote buvusio dvaro teritorijoje, kurio tik griuvėsiai belikę, sukurta grožio oazė.

Kamniko pilis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1220 metais. Pilies kalno papėdėje dvaro šeimininkai keitėsi keletą kartų. Nuo 1882 metų dvaras priklausė Ferdenando Sorevan šeimai. Tada prie dvaro buvo įveistas medelynas.

Baigiantis karui, 1944-ais partizanai 300 metų senumo dvarą užgrobė ir sudegino.

Po karo medelyną ir parką perėmė Liublianos universiteto Žemės ūkio ir miškininkystės fakultetas. Teritoriją paskelbė Nacionaline kultūros ir gamtos paveldo teritorija. Ji 1952-ais buvo atverta visuomenės lankymui. Nauji šeimininkai pasodino 12 ha parką.

Vėliau, nuo 1965-ųjų medelynas gavo nepriklausomo objekto statusą, o sukūrus nepriklausomą Slovėnijos valstybę unikali teritorija (1999-ais) tapo Kultūros ministerijos padaliniu.

Dabar toje teritorijoje – medelynas, botanikos sodas ir didelė vaikų žaidimo aikštelė. Esama apie 3,5 tūkst. augalų, atvežtų iš viso pasaulio. Vien medžių ir krūmų – apie 2500 rūšių.

2003-ais įsteigtas Volčji Potok institutas, kurio administracija valdo ne tik šią unikalią teritoriją, o atsakinga ir už kitų kultūros bei gamtos paveldo objektų priežiūrą, plėtrą.

Saugomojoje teritorijoje yra penki nedideli dirbtiniai ežerėliai, kurie sudaro išskirtines sąlygas augalams, gyvūnams –  veisiasi įvairios žuvys, vandens paukščiai.

Vandens telkiniai pagyvina medelyno ekspozicijas, augalų kolekcijos kuriamos kaip kraštovaizdžio parko elementai. Turtingos klevų, liepų, beržų, bukų kolekcijos. Įspūdingai atrodo sužydę laukiniai kaštonai, vėliau – liepos. Suformuoti rododendrų, rožių ir kitų žydinčių krūmų akcentai.

Erdvioje teritorijoje augalai grupuojami taip, kad bet kuriuo metų laiku atvykęs pamatytum vis kitas žydinčias gėles, krūmus. Dėl įvairių ekspozicijų gausos ši teritorija nūnai vadinama Botanikos parku.

Teigiama, jog kai kurios parko vietos yra energetiškai jautrios, todėl nutiesti takai. Vasarą veikia kavinė. Pasivaikščiojus galima pailsėti, pavalgyti slovėniškų patiekalų.

Dideli tulpių, narcizų plotai. Šios gėlės pradeda žydėti balandžio mėnesį. Tada ir prasideda masinis gėlių mėgėjų važiavimas į visokiausiomis spalvomis žydinčių tulpių laukelius. Tulpių pasodinama apie du milijonus daigų. Dar nebaigus tulpėms žydėti, gegužės mėnesį pražįsta rododendrai. Po to – rožės, kurių – 3000 krūmų. Bijūnai, jurginai ir kitų gėlių krūmai džiugina lankytojus. Didžiausias, įdomiausias gėlių žydėjimas – birželio mėnesį.

Kaktusams, orchidėjoms pastatyti šiltnamiai. Mūsų lankymo dieną buvo didelis įvairiausių žiedų margumynas. Viename šiltnamyje patraukė dėmęsį tarp žiedų skraidantys tropiniai drugeliai, dabar tampantys savotišku šiltnamių akcentu. Daug kaktusų ir lauko aikštelėje.

Pagal žymaus architekto Andriejaus Kemero projektą renovuota galerija.

Erdvioje vaikų žaidimo aikštelėje – gausybė visokios žaidimų įrangos: batutas, laipiojimo sienelės, natūralaus dydžio banginiai, rykliai, seniai išnykusių dinozaurų ekspozicija. Prisiartinus prie jų pradeda riaumoti, kraipyti galvas. Egzotiški gyvūnai sudomina ne tik vaikus…

Iš aukštesnės vietos atsiveria nuostabus Alpių kalnų vaizdas.

Iš tolesnių kraštų atvykusiems – viešbutis. Netoli įėjimo į arboretumą – didelė parduotuvė, skirta sodininkams ir daržininkams.

Tad gėlių, augalų mėgėjams verta aplankyti šią įdomią grožio oazę Slovėnijoje.

Liubliana

Liubliana 2016 metais buvo išrinkta Europos žaliąja sostine. Liublianoje gyventojų esama 330 tūkst., atrodo labai ramus, gražus miestas. Todėl pasigrožėti miestu atvyksta daug turistų. Neseniai konstatuota, jog Liubliana patenka į europietiškų miestų trejetuką, po Berlyno ir Stokholmo. Matyt todėl, kad centrinėje miesto dalyje uždraustas motorinis transportas. Senamiestis su siauromis gatvelėmis išlikęs nuo XI amžiaus. Tiesa, Liubliana buvo gerokai nukentėjusi nuo stiprių žemės drebėjimų. Sugriauti namai perstatyti, papildyti priestatais, tačiau išlaikytas autentiškumo vaizdas. Siaurų gatvelių pastatuose gausu įvairių kavinių, barų, restoranų, naktinių klubų. Todėl Liublianos naktinis gyvenimas labai įdomus. Daugiau laisvės jausmams. Beje, neseniai Vilniuje, paskaitos apie šeimas metu, psichologė pasakojo, jog pagal Eurostato atliktus tyrimus slovėnai neįformina šeimų – sueina ir gyvena. Iš 1000 gyventojų tik 3,1 proc. sukūrę tradicines šeimas. O Lietuva pagal santuokų įforminimo rodiklį ES užima pirmą vietą. Nuo mūsų nedaug atsilieka Rumunija, Kipras, Latvija. Todėl ir skelbiama, jog lietuviai užima pirmą vietą pagal skyrybas…

… Miesto grožį labiausiai pajunti užlipęs ant aukštos kalvos, kurios viršuje – miesto simbolis pilis (Gradas). Ji pradėta statyti devintame amžiuje. Mes į pilį pakilome serpentinu, nors nenorinčius eiti pakelia funikulierius., o vėliau kitu taku nusileisti buvo dar smagiau… Nuo pilies viršaus pamatėme miesto raudonais stogais panoramą. Miesto planuotojai, architektai griežtai laikosi vientisumo išraiškos. Liublianos teritorija 164 km2.

Pavaikščiojome Liublianicos pakrante. Plauko laivai. Miestą išraižė aštuonios upės, Tivoli parkas, didžiausia Liublianos žalia erdvė, besitęsianti iki miesto centro. Parko centre – Tivoli rūmai, o parko pakraštyje – rekreacijos ir sporto centras. Greta – oranžerija ir tvenkinys.

Liublianos botanikos sodas po arboretumo Volčji Potok labai didelio įspūdžio nepadarė, nors Liublianos universiteto botanikos sode yra labai didelė kaktusų kolekcija. Dabar visuose botanikos soduose pasidarė madinga įrengti širšėms ir kitiems vabzdžiams namelius, matosi, jog gyvūnėliai paslauga naudojasi, gyvenimas ten vyksta.

Dar vieną išskirtinį bruožą pastebėjau Liublianoje: tarp daugiaaukščių pastatų palikti gal 100 metrų pločio neužstatyti ruožai, kuriuose gyventojai įsirengę darželius. Matėsi nokstantys pamodorai, augantys agurkėliai, prieskoninės daržovės. Panašų vaizdą esu matęs ir Anglijoje, Peteboro mieste. Tiesa, ten – gyvenamųjų namų kvartalo pakraštyje. Abiejuose miestuose daržai aptverti, kad svetimi nelandžiotų.

Škocjano urvai

Slovėnijoje žinomi įvairaus dydžio 11138 urvai. Pagal šį rodiklį –  5 vieta Europoje. Tačiau turistams vaikščioti įrengti tik 22 urvai. Musų kelionės maršruto rengėja Giedrė parinko Dinarų kalnyne Karsto plynaukštėje, prie Škocjano kaimo esančius, įvardijamus kaip Slovėnijos pasididžiavimą, urvus. Be palydinčiojo gido ir brangoko bilietuko, įsigyto parko lankytojų centre, į urvą nepateksi. Urvas – daugiau nei 3 km ilgio požeminis tunelis, su labai įvairaus dydžio „salėmis“, tai besileidžiantis žemyn, tai kylantis į viršų. Urvas įrengtas taip, kad būtų patogu juo eiti (apšvietimas ir 500 laiptelių). Fotografuoti dradžiama, oro temperatūra pastovi, tik 12 laipsnių, drėgmė – apie 80 proc.

Urvai formuojasi tūkstančius, dešimtis tūkstančių metų. Paviršinis vanduo, įsiskverbęs į tirpias uolienas, tirpdo jas. Taip atsiranda požeminiai urvai, moksliškai tariant, karstiniai reiškiniai. Ir mūsų urvo dugnu tekėjo vanduo. Upeliukas vadinamas Reka. Dar 1966 metais šiam regionui buvo suteiktas regioninio parko statusas. 1986-ais Škocjano urvai įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. 1999-ais – į Ramsaro konvencijos registrą, o nuo 2004-ųjų – dar ir į biosferos karstinių draustinių sąrašą. Tad įvardintas į visų galimų apsaugos priemonių sąrašus. Mūsų gidas iš karto perspėjo, jog nusilaužti stalagmitą ar stalaktitą draudžiama. Matėme, kad kai kuriose vietose nuo urvo aukštų lubų lašėjo vanduo. Tačiau per metus susiformuoja tik vieno milimetro stalaktitas. Verta pagalvoti: kiek turi nugurti metų, jog išaugtų bent piršto dydžio stalagmitas ar stalaktitas. O urve – tiek daug didelių ir gražių. Požemiu eiti – labai savotiškas jausmas, erdvės kaitaliojas nuo mažų iki labai didelių. Kai kur urvo plotis tik keli metrai, paėjus toliau atsiveria didelės salės su it vargonai sustingusiais stalagmitais ir stalaktitais. Pats didžiausias aukštis – 146 m. Įspūdingai atrodo. Gidas aiškino, jog priklausomai nuo oro sąlygų vandens debitas upėje gali keistis nuo 30 litrų /s iki 380 l/s. O 1965-ais vandens lygis, užsikišus ištekėjimo ertmei, požeminėje upėje pakilo 108 metrus. Buvo apsemta didelė urvo dalis. Prasiveržus vandeniui urvo apačioje, vanduo pridarė daug bėdų. Buvo sunaikinti anksčiau įrengti turistiniai takai. Po potvynio urvas sutvarkytas, įrengti nauji takai, apšvietimas – turistams atverti tik po dešimties metų.

Pietūs – kaimo sodyboje

Pasigrožėjus urvais, įdomiu kanjonu judėjome Adrijos jūros link. Pietų metas… Mūsų autobusas pasuko į Hrastovlje vienkiemį. Giedrė apie tai iš anksto neakcentavo, tačiau mūsų jau laukė staigmena. Kaimo turizmo sodyboje buvo užsakyti slovėniški pietūs. Didelėje salėje (matyt – slovėnų pasilinksminimų vieta), ant pietums skirtų stalų jau buvo išdėlioti vietinės gamybos vyno buteliai. Sodybos šeimininkas atnešė karštos sriubos (jota) dubenis. Tai slovėnų tradicinė šonkauliukų sriuba su kopūstais, bulvėmis, pupelėmis ir česnakais. Valgėme su duona ir degustavome vyną.

Prie Adrijos jūros

Slovėnija turi perpus trumpesnę jūros pakrantę negu Lietuva – tik 46 kilometrų ruožą, Mūsų nakvynė – tik 16 tūkst. gyventojų turinčiame senoviniam Izolos miestelyje. Anksčiau buvęs žvejų, dabar tapo turizmo centru. Miesto pavadinimas reiškia ,,sala“ nes anksčiau buvo apjuostas gynybine siena. Vėliau siena nugriauta. Adrijos jūros pakrantėje esantis miestelis priklausė Venecijos respublikai, vėliau – Austrijai. Po to ten šeimininkavo Napoleono armija. Tik po antrojo pasaulinio karo Izola tapo Slovėnijos dalimi (kartu – ir Jugoslavijos sudėtinė dalis). Jauku vaikščioti siauromis gatvelėmis su raudonų čerpių stogais.

Vandens mėgėjai nuėjo maudytis, nors Izolos paplūdimiai padengti žvyru tačiau, žymiai prastesni negu Lietuvos pajūris. Kiti žvalgėsi po miestelio išskirtinius kampelius.

Tik už 30 km nuo Izolos – Triestas, senas Italijos miestas, turintis ypatingą archtektūrinį stilių. Dabar jis – svarbus Viduržemio jūros baseino uostas. Kaip ir kiti pajūrio miestai buvo Italijos, Austrijos ir keletą mėnesių net ir Jugoslavijos miestu. Tad kitą dieną ir ten nuvykome.

Triestas pradėtas statyti ant kalvos, iškilusios šalia jūros. Tai 458 m aukštuma, kurios viršuje – Šv. Justo pilis ir to paties pavadinimo katedra. Kuri pastatyta pirmame mūsų eros amžiuje. Kalvos šlaituose – aukštuomenės namai. Paprasti žvejai gyveno apačioje, prie jūros. Aiškinama, kad Triestas yra Italijos kavos sostinė, todėl ir mes gėrėme kavą, valgėme ledus. Suprantama, senuose miestuose – daug įdomybių, tačiau per pusdienį visko nepamatysi, nes tą pačią dieną dar norėjome aplankyti ir dar vieną, regis, patį įdomiausią kurortą prie Adrijos jūros. Pirano įlankoje esantį Pirano miestą, kuriame nuolatinių gyventojų esama tik 4,2 tūkst., tačiau norinčių pabūti nuostabiame kampelyje, unikalioje aplinkoje buvo daug. Piranas – graikiškas vardas, reiškiantis ugnį. Dar prieš 1000 metų kyšulyje kūrendavo laužus. Laužai naktį buvo savotiški švyturiai naktį plaukiantiems žvejų laivams. Nuo laužų – ir gyvenvietės pavadinimas. Po Antrojo pasaulinio karo buvo laisvos teritorijos dalis. Dėl šio kyšulio buvo daug ginčių, tačiau 2017-ais Hagos arbitražo nuolatinis teismas priėmė sprendimą, jog įlanka su kyšuliu turi priklausyti Slovėnijai.
… Vaikščiojome tvirta miesto siena, žvelgėmė į jūros platybę, apžiūrėjome pakrantę. Autobusai į miesto centrą neįleidžiami, todėl buvo didesnė galimybė miklinti kojas.

Zagrebas

Zagrebas – šiek tiek mažesnės valstybės nei Lietuva (56,54 tūkst. km2) Kroatijos sostinė. Ji įsikurusi už 150 km nuo Adrijos jūros, Savos upės, apie kuria rašiau anksčiau, slėnyje. Sava – svarbiausia Kroatijos upė, 562 km ilgio jos teritorijoje. Šiaurinėje miesto pusėje – Medvedicos kalno papėdė.

Kroatijos istorija panaši į kitų to regiono valstybėlių istoriją. Buvo Austrijos – Vengrijos sudėtinė dalis. Beje, Kroatija yra 6-oji valstybė, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Rašoma, jog šiame vidurio Europos mieste žmonių gyventa dar neolito laikotarpiu. Slavų gentys pastatė tvirtovę ir pavadino Gradec. Jau 1242-ais Gradecas buvo paskelbtas Karališku miestu.

Apsigyvenome hostelyje beveik pačiame miesto centre, visai netoli Zagrebo katedros.

Zagrebo katedra – 108 m aukščio statinys, ilgą laiką buvo aukščiausia šalyje. Miesto puošmena. Bokštai matosi iš įvairių vietų.

Zagrebe esama 30 gražiai tvarkomų parkų, botanikos sodas, kuriam jau 130 metų. Botanikos sodas – miesto centre, nedidelis, jaukus, gyventojų mėgstama vieta. Jį pirmiausia apžiūrėjome. Augalų daug, reti ir egzotiniai: ginkmedis, palmės, bambukai, kiti medžiai… Erdvės formuojamos pagal geografines zonas. Vandens augalams – apvalios formos, dengti baseinai, kuriuose – lotosai, vandens lelijos, plaukioja vėžliai, įvairios žuvys…

Vaikštant po miestą labai patiko viena seniai įrengta gatvė, kurios vidurį skiriantis tarpas apsodintas medžiais, o tarp jų – vietos automobilių parkavimui. Gal kilometro ilgio. Puiku, iš toliau atvykęs pasistato po medžiu savo automobilį. Kodėl mūsų architektai, pavyzdžiui Pilaitėje, tuščiame lauke, sename kelyje suprojektavo pagrindinę gatvę taip, jog reikėjo iškirsti buvusios šalikelės gražių beržų alėją. Koks projektavusio architekto lygis? Labai dažnai mūsų šalies architektai pridaro nedovanotinų klaidų. Argi jie nemato gražių pavyzdžių. Juk, lyginant su kitomis šalimis, tiek daug erdvės Lietuvoje, tačiau įsigalėjusi kvailiausia užstatymo tankinimo problema.

Žemės ūkis – svarbi šalies veiklos sritis. Auginama daug pomidorų, agurkų, svogūnų, česnakų ir kitų maistui skirtų augalų, tačiau anksti ryte apsilankęs miesto centre esančiame turguje pastebėjau, jog kainos ten daugumoje aukštesnės negu pas mus, nors išauginti produkciją ten sąlygos daug geresnės…

Vėl važiuojame nakvoti į Ostravą. O iš ten ankstyvą rytą išvažiuojame į Vilnių…

Kęstučio Turonio nuotraukos