Vytautas LEŠČINSKAS

Skrajūnai atsidėkos

Šventės metu...

Tokios pavasariškai malonios Gandrinės, kuriomis baigiasi maždaug mėnesį trunkantis paukščių į Lietuvą parskridimo metas, kaip 2015 m. kovo 25-oji, kai netrūko ir saulės, ir šilumos bei visur mėlynuojančių žibučių, pasitaiko anaiptol ne dažnai. Štai pernai, tuo pačiu metu miškuose dar bolavo sniegas… Tad į Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos mišką Balsio ežero pakrantėje susirinkusiems dideliems ir mažiems Gandrinių šventės dalyviams gražiame atbudusios gamtos kampelyje pabūti atrodė labai smagu. Tuo labiau, jog tą popietę planuota atlikti ir įdomų bei svarbų darbą – kabinti paukšteliams inkilus.

 

Kad sparnuočiai gyventų patogiai

 

Į šventę atvyko net keturi Seimo Aplinkos apsaugos komiteto atstovai: pirmininkas Algimantas Salamakinas ir trys kiti nariai – Arūnas Dudėnas, Raimondas Paliukas, Dalius Ulickas. Dalyvavo taip pat aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas bei ministro pavaduotojas Linas Jonauskas, generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis.

Šventę rengė Vilniaus miškų urėdo Artūro Nanartavičiaus bei vyriausiojo miškininko Algio Vaitkevičiaus vadovaujamas nemažas būrys miškininkų, jiems talkininkavo taip pat Verkių regioninio parko darbuotojai.

O štai iš Baltupių progimnazijos į šventę atvyko mokytojos Romanos Nausėdienės vadovaujamas būrys jaunųjų miško bičiulių. Jie ir porą dainų sudainavo, už ką buvo etnologės Gražinos Kadžytės, ir kitų suaugusiųjų šventės dalyvių ypač pagirti. G. Kadžytė taip pat labai įdomiai pasakojo apie paukščių ir žmonių abipusiškai naudingą sugyvenimą nuo senųjų laikų iki mūsų dienų, pasekė ir vieną kitą pasaką, susijusią su sparnuočiais.

„Ši inkilėlių šventė vyksta labai gražiu laiku: tai Velykų metas. Jaunieji miško bičiuliai – ypatingi vaikai. O paukštelių gyvenimas irgi yra labai įdomus, taigi žmonėms reikia paukštelius arčiau savo namų kviestis, jiems inkilėlius kabinti“, – kalbėjo etnologė.

 

Naujasis inkilų „kvartalas“

 

Apie būtinumą saugoti paukščius, kurių nemaža rūšių jau yra nykstančios, kalbėjo ir Seimo nariai, kiti šventės dalyviai.

„Džiaugiamės, kad matome parskridusius paukščius, jie padės mums saugoti ir daržus, ir miškus, les kenksmingus kirminus“, – dėkodamas visiems už dalyvavimą šventėje sakė Vilniaus miškų urėdas Artūras Nanartavičius.

Na, o miškininkams už pagalbą tvarkant Verkių regioninio parko teritoriją nuoširdžiai dėkojo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorė Vida Petiukonienė bei Verkių seniūnijos seniūnas Vaclovas Gulbinovičius.

Inkilų kabinimo darbas vyko sklandžiai, tad gana greitai dalyviai, pasiskirstę nedidelėmis grupelėmis, padedami miškininkų, pakabino jų apie šimtą. Sunku pasakyti, kuris iš kabintojų suspėjo įkelti į medžius naujų būstų sparnuočiams daugiausia: vienas su kitu lenktyniavo ir Seimo nariai, ir aplinkos ministras su generaliniu miškų urėdu, aišku, ir patys miškininkai… Bet laimėtojo niekas nė neieškojo, nes, gerą darbą padarę, laimėjo juk visi.

 

Turime atlikti savo pareigą

 

„Labai gerai, jog kas metai vykdome inkilų kėlimo akciją, – džiaugėsi nuveiktu darbu Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas. – Ir mums, Seimo nariams, tai ypač malonus dalykas, nes yra proga, nuo visų rūpesčių, nuo komiteto posėdžių Seime ir kitų reikalų šiek tiek atsitolinti ir atidžiau į gamtą, mūsų gyvenamąją aplinką pažvelgti. Tikrai gera širdyje pakabinus tą inkilėlį, nes jautiesi, jog esi kažką konkrečiai nuveikęs gamtos labui. Taigi ypač tokią dieną kiekvienas turime šį tą padaryti, kad savo aplinkoje pasijustume geriau, kaip galės pasijusti ir paukšteliai, mūsų pastangomis, turėdami galimybę pasirinkti patogius gyventi būstus. Man nesuprantama, kai žmonės beatodairiškai naudoja žemės gelmių ir kitus išteklius. Tad vis primenu: nežaiskime su gamta, nes ji atkeršys. Tai štai galiu pasidžiaugti, kad tarp mūsų yra jaunų žmonių ir vaikų, atėjusių į šią šventę, nes jau žinau, kad jie užaugę nedarys bloga nei paukščiams, nei kitai gyvajai gamtai, kuriai tikrai reikia mūsų pagalbos. Juk nuolat kažką šiame pasaulyje prarandame, žinome, jog nyksta įvairios gyvūnų ir augalų rūšys, o tai jau blogai. Lietuva turi saugoti paukščius, saugoti gamtą, kad kitoms mūsų šalies gyvūnų rūšims nenutiktų taip, kaip taurams, kurie visai išnyko, liko tik jų atvaizdai paveikslėliuose. Kartais man atrodo keista, kai žmonės panaudoja savo jėgą, protą ne siekdami pagelbėti gyvūnams, o juos nuskriausti. Bet  paukšteliai, tie mažieji mūsų draugai, taip pat turi rasti vietą šioje žemėje ir jaustis joje patogiai. Palikim po savęs gražesnį pasaulį ir švaresnę aplinką… Man malonu, kad šioje šventėje dalyvauja ir kai kurie mano kolegos, Seimo aplinkos apsaugos komiteto nariai, kiti valdžios atstovai, kad šiemet visi drauge kabiname inkilus. Ir tai, sakyčiau, yra labai geras bendravimas, nes šiaip tai vis esama politinių skirtumų, partijų požiūrių nesutapimų, o čia – tarp sprendžiamosios ir vykdomosios valdžios nėra nesutarimų, visi bendradarbiaujame labai draugiškai. Aš labai skatinu siekį dažniau pabūti neformalioje aplinkoje, gamtoje, o tada ir susikalbėti, pasirodo, lengviau… Pernai mes, Seimo nariai, tokią pačią dieną lankėmės Ukmergės miškų urėdijoje, ten kabinome inkilus, tai buvo gana daug sniego, o dabar štai čia – graži, pavasariška diena. Šiemet pavasaris labai ankstyvas, jau senokai žydi žibutės. Kaip bežiūrėtum, reikia pripažinti, kad gamta keičiasi – ar dėl žmogaus poveikio, ar dėl ko kita, bet kad taip yra, tiesiog matyti. Štai šiemet iš esmės Lietuvoje nė žiemos nebuvo. Aišku, žmogui gal ir gerai, kai šilta, bet ar gamtai tai naudinga, suabejočiau“.

Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos