Jonas NEKRAŠIUS

Škotijoje: dagynų ir viržynų šalyje

Arba – draugystė su Robertu Burnsu ir škotais

Straipsnio autorius su škotų dūdmaišininku

Aš tąsyk Šiaurėn keliavau…

Robertas Burnsas

Humanitarų kelionė į Škotiją

Kiekviena kelionė yra prasminga tada, kai ji turi savo tikslą. Kasmet Šiaulių universiteto humanitarai vyksta į kelionę. Smalsumas ir žingeidumas – neabejotinai svarbus ir išskirtinis šių keliautojų bruožas. Kelionė – nuostabus tobulėjimo būdas.

Liepos mėnesį su Šiaulių universiteto keliautojais, kurių daugumą sudarė Humanitarinio fakulteto dėstytojai ir darbuotojai, autobusu keliavome į Škotiją. Šią šalį geriau pažinti padėjo ir škotų poeto Roberto Burnso (1759-1796) kūryba. Kelionės kodas: škotiškai švęskime Roberto Burnso gimtadienį. Kelionės moto: Tiek metų pralėkė ir štai / Aš vėl tave matau, / Už mūsų meilę vėl geriu / Ir spaudžiu ranką tau.

Senos baladės pagrindu R. Burnso sukurta populiari daina Kaip man jaunystės neminėt geriausiai atspindi škotų linksmą būdą, jų papročius ir tradicijas. Ji viena iš tų dainų (vertė Aleksas Churginas), kurios nors ir skamba lietuviškai, bet yra nelietuviškos. Ši Burnso daina tapo neatskiriama škotų tradicijos dalimi: dainuojama ir palydint senuosius ir sutinkant Naujuosius metus. Ją per įvairias šventes dainuoja ir lietuviai. Daina Kaip man jaunystės neminėt daugelį kartų lietuviškai skambėjo ir humanitarų kelionės metu, buvo šios išvykos himnas.

Iš Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, autobusu pasiekėme Olandiją. Kelias atvedė į ketvirtą pagal dydį šalies miestą – Utrechtą. Po apžvalginės ekskursijos išvykome į Eimeideno uostą prie Amsterdamo. Nakvynė kelte, plaukiančiame į Niukaslį (Newcastle) Anglijoje. Ryte keltui atplaukus į Niukaslio uostą, prasidėjo kelionė Škotijos link.

Keltų kraštas dvelkia istorija ir gamta

Škotija – keltų kraštas. Jos vietovardžio kilmė keltiška: šotai/škotai – keliautojų kraštas. Nuo 18 a. Škotija perkeltine ar poetine prasme kartais vadinama senoviniu romėnišku vardu Kaledonija. Škotija žavi didvyriška praeitimi, nuostabia gamta, jaukiais viešbučiais ir, žinoma, geru škotišku viskiu. Ji išsiskiria rūsčiu oru ir permainingais orais.

Šalis įsikūrusi Didžiosios Britanijos šiaurėje. Jai priklauso ir 790 salų, kurių peizažas – atšiaurūs akmenuoti paplūdimiai su reta augmenija. Škotiją simbolizuojantis gyvūnas – vienaragis.

Keletas Škotijos savitumų: Hailandas, kairiapusis eismas, dūdmaišininkai ir vyrai, dėvintys kiltą, nacionalinį škotų kalniečio drabužį.

Škotijoje dažnai būna rūkas, migla, nors oras šiltesnis negu Lietuvoje, tam talkina šiltoji Golfo srovė. Šalis pasižymi savitu kraštovaizdžiu, gamtos darna ir ypatinga atmosfera, kuri verčia susimąstyti, geriau pajusti laiko ir gyvenimo tėkmę. Roberto Burnso eilėraščio Aptingus migla žodžiais tariant: Aptingus migla nuo uolėtos kalvos / Atslinko ir tvyro virš upės vagos. / Kur akį užmesi, ten daros nyku, / Kai brenda į žiemą ruduo pamažu. / Ruduoja lanka, ištuštėjo miškai, / Jau vasaros grožio neliko visai. Taip traukia klajot, pamąstyt tylomis, kaip greit lekia Laikas, kaip skuba Lemtis!

Škotui įprastas žodis Hailandas reiškia ne tik kalvotą vietovę, bet ir išdidžių keltų bei karių žemę. Poetas R. Burnsas viename iš savo eilėraščių rašė: My heart’s in the Highlands, my heart is not here, my heart’s in the Highlands achasing the deer… Mano širdis yra Hailandas... Tai kraštas, apšlakstytas krauju nesuskaičiuojamose kovose su priešais. Su Škotija susijęs ir kito žymaus anglų poeto Džordžo Bairono (1788-1824) gyvenimas ir kūryba. Jis vaikystę praleido Škotijoje, motinos gimtinėje. Poetas noriai keliavo po Škotijos kaimus ir kalnus, pamilo jos puikią gamtą, paprastus žmones ir jų papročius, mielai klausėsi liaudies padavimų bei legendų apie Škotijos didvyrius ir jų kovą už nacionalinę nepriklausomybę. „Kiekviename slėnyje – po mūšį, kiekviename upelyje – po giesmę“, – rašė seras Valteris Skotas, kurio romanuose ir poemose aprašyta laukinė Škotija.

Hailande gimė ir palaidotas garsus Škotijos nacionalinis herojus Makas Gregoras Rob Rojus. Čia buvo filmuojami pasaulinio masto kino epai: Rob Rojus; Kalnietis, Drąsioji širdis, Haris Porteris ir kiti filmai. Jo vaizdai šmėžuoja ir paskutiniame filme apie slaptąjį agentą Džeimsą Bondą Operacija „Skyfall“.

Istorines Anglijos ir Škotijos žemes skiria Adriano siena (Hadriano). Ji aprašyta nuostabiojoje Margueritte Yourcenar knygoje Adriano memuarai. Apie 1223 m. Romos imperatorius Adrianas aplankė Britaniją ir įsakė pastatyti gynybinę 117 kilometrų sieną (Vallum Aelium), saugančią šiaurinę provincijos dalį nuo karingų škotų genčių išpuolių. Ji beveik 2,4 m pločio ir 3-5 m aukščio su 14-17 fortų. Ją statė per 18 tūkst. karių ir vergų. Manoma, kad ji taip pat galėjo sėkmingai tarnauti, kaip muitinės postai ar tiesiog atspindėti tuometinę Romos imperijos galybę ar žymėti demarkacinę liniją. Šiandien išlikę tik šios sienos fragmentai, pylimai ar neaukštos akmenų juostos, labiau primenančios avių laukų aptvarus nei gynybinius įrenginius. Ji driekiasi per gražius Anglijos kaimelius, kalnus, laukinės gamtos plotus. Ši siena yra UNESCO pasaulio paveldo objektas, o nuo 2005 m. ir Pasaulio paveldo objekto „Romos imperijos pasienis“ dalis. Adriano siena yra populiariausia lankytina vieta. Palei ją, įrengtais turistiniais maršrutais, galima keliauti pėsčiomis arba dviračiais

Pravažiavę Anglijos ir Škotijos valstybes skiriančią simbolinę sieną, radome ant kalno didelį akmenį. Iš vienos pusės jame buvo iškaltas užrašas: England, iš kitos – Schotland. Įsiamžinę šioje vietoje, vingiuotais kalnų keliais autobusu leidomės tolyn į Škotijos šiaurę. Siauri keliai čia vingiuoja kalnų perėjomis šalia ežerų, virš kurių iškyla debesyse paskendusios viršukalnės.

Škotijos peizažas kinta, judant nuo švelnesnio klimato pietų aukštumų šiaurės link, kur pakeliui gali užtikti seną pilį arba tvirtovę. Visa, ką sutiksi ir pamatysi, dvelkia istorija, apipinta legendomis ir mitais. Šiaurės vakarų Hailandas su jo raižyta pakrante, viena gražiausių Škotijos dalių. Dantytoje pakrantės linijoje, išraižytoje panašių į fiordus jūros įlankų, išsibarstę vėjo pustomi balto smėlio paplūdimiai ir grublėti kalnai, besidriekiantys nuo kranto linijos. Saulės šviesoje raibuliuojanti jūra, sodrios spalvos ir aiškiai matomi Hebridai.

Važiuojame siauru keliu, vingiuojančiu tarp bekraščių auksinių kviečių ir miežių laukų, tipiška Škotijos vietove: akmenų tvoros, akį verianti žalia sodri žolė, taikiai šią žolę kramsnojančios avys, ožiarožių ir viržių lankos, dagynai (dagys – Škotijos nacionalinis augalas), rūke skendintys kalnai, upeliai, akmeniniai tiltai, savitos architektūros škotų namai, primenantys mūsų dvarus ir dvarelius, pilys, ežerai ir įspūdingos Atlanto vandenyno skalaujamos pakrantės ir fiordai. Didelės ir mažos avių bandos, besiganančios ryškiaspalvėse pievose, aptvertose mažutėmis, iš akmenų suręstomis tvorelėmis.

Pirmasis sustojimas Melrouze, kuris garsėja Cicerciano ordino vienuolynu – seniausiu Škotijoje (1136 m.). Jis buvo įsteigtas tuometinio Škotijos karaliaus Davido I pageidavimu. Manoma, kad šiame senoviniame vienuolyne laikoma Škotijos karaliaus Roberto Burce balzamuota širdis. Šio vienuolyno belikę tik griuvėsiai. Škotai net neketina jų restauruoti ar atstatyti. Jų manymu, tai pakenktų ten tvyrančiai aurai. Paslaptingi vienuolyno kontūrai, nuo pailgų, gotiškų langų krintantys šešėliai, aptrupėjusios bokštų viršūnės ir šalia prisiglaudusios senovinės kapinaitės leidžia pasidžiaugti tyla, ramybe, tyru oru.

Toliau vykstame į Rosliną (už 6 mylių į pietus nuo Edinburgo), kurio paslaptingoji 15 a. koplyčia buvo siejama su masonais ir riteriais tamplieriais. Šią koplyčią Danas Brownas 2004 metais įtraukė į savo garsiąją knygą Da Vinčio kodas. Šioje koplyčioje buvo filmuojamos Da Vinčio kodo scenos. Nuo to laiko ši vieta tapo labai populiari ne tik Škotijoje. Nedidelė ir puikiai išsilaikiusi koplytėlė perpildyta lankytojų. Čia plūsta minios turistų iš viso pasaulio. Ir nenuostabu – Roslino koplyčia garsėja paslaptingais raižiniais, kurių prasmę jau daug metų bando išaiškinti pasaulio mokslininkai.

Kitas kelionės maršrutas mus atvedė į Škotijos sostinę Edinburgą.

Sostinė ant septynių kalvų

Edinburgas išsidėstęs ant pietinio Forto įlankos kranto Škotijos rytuose. 1437 metais miestas paskelbtas Škotijos sostine ir ja išliko iki šiol. Mieste mėgstama sakyti sakyti, kad jis, kaip ir Roma, išsidėstęs ant septynių kalvų. Aukščiausias taškas – 250 m kalva, vadinama Artūro sostas (Arthur‘s seat). Šis gerai žinomas Edinburgo orientyras yra užgesusio ugnikalnio liekanos. Nuo jo, kaip ant delno, matosi visas miestas ir jo apylinkės. Tai jo centras suskirstytas į dvi dalis: Senamiestį (Old Town), kuriame dominuoja įspūdinga Edinburgo pilis ir 18 a. pradėtą statyti Naujamiestį (New Town). Šias dvi sostinės dalis skiria plati juosta, kurioje įkurti Princų gatvės sodai (Princes Street Gardens).

Nuo seniausių laikų edinburgiečiai telkėsi apie viduramžišką Castle Rock pilį, didingai stūksančią ant įspūdingo uolos monolito. Šiandien joje veikia muziejus, kuriame eksponuojami ginklai, šarvai, karalių skeptrai, karūnos ir kitas istorinis palikimas. Pilyje taip pat saugoma speciali patranka, pagal kurios šūvius, kadaise škotai nusistatydavo laikrodžius. Ir dabar, kiekvieną dieną (išskyrus sekmadienius), lygiai 13.00 val. pilies sargybiniai iššauna vieną kartą iš šios patrankos, taip pagerbdami krašto ilgaamžę istoriją. Edinburgo miestas 1995 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Mūsų viešnagės metu, vyko garsusis Edinburgo festivalis. Kiekvienais metais, pradedant nuo 1947 m., Edinburge vyksta vienas prestižiškiausių pasaulyje festivalių. Meno gerbėjai iš viso pasaulio kasmet, nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pradžios suvažiuoja į Edinburgą. Škotijos sostinėje tuo metu vyksta apie 2000 renginių. Kulminacijos renginys – Military Tatoo su muzikinio škotų dūdmaišininkų ansamblio eitynėmis. Visur pilna žmonių, artistų, aktorių, turistų. Vyko Škotijos meno kolektyvų ir užsienio svečių pasirodymai. Gatvėse ir aikštėse sutikome škotų, pasipuošusių nacionaliniais drabužiais – kiltais, nemažai muzikantų, grojančių dūdmaišiais ir mušančių nedidelius būgnelius.

Ant 137 metrų aukščio juodų bazaltinių uolų puikuojasi pilis – Karališkieji rūmai (Castle Rock). Joje saugomos karališkosios brangenybės ir regalijos. Mažame pilies kambarėlyje škotų karalienė Marija Stiuart pagimdė sūnų, kuris kaip Jokūbas I, tapo ir Anglijos valdovu. Jis suvienijo Škotiją ir Angliją asmenine unija. Nuo 11 a. ši pilis – Škotijos karalių rezidencija ir tautos simbolis. Didžiąją pilies salę pastatė Džeimsas IV (1473-1513). Iki šių dienų kalėjimo požemiuose išliko 16 a. prancūzų kalinių ant sienų išraižyti užrašai. Pilis naktį atrodo fantastiškai, nušviesta spalvotų prožektorių.

Seniausioje Edinburgo gatvėje yra fontanas su paminklu, simbolizuojančiu, kad čia nuo 1480 metų buvo sudeginta 300 raganų. Edinburgas turi ir daugiau paslaptingų vietų, susijusių su raganomis ir vaiduokliais. Tai daugiaangis viadukas per slėnį, žinomas Pietų tilto pavadinimu, ir celės. Pietinio tilto 9-ojoje celėje, garsėjančioje vaiduokliais, galima pajusti kažką nepaprasto, keisto ir nepaaiškinamo. Gidas pasakojo, kad čia dažnai vaidenasi. Pasak mokslininkų, tai paslaptinga vieta, susijusi su paranormaliais reiškiniais.

Apžiūrine įspūdingą karališkąjį botanikos sodą, išsidėsčiusį 70 akrų plote, kuris įkurtas XVII amžiuje. Sodo pasididžiavimas – nepaprasto grožio alpinariumai, Himalajų ir didžiausios pasaulyje Kinijos laukinių augalų, augančių už savo kilmės šalies ribų, kolekcijos. Sode auga daugiau kaip 5000 Alpių augalų, gausios spygliuočių, rododendrų ir erikinių genties augalų kolekcijos, įspūdingo aukščio bukų gyvatvorės. Edinburge 2006 m. įkurtas karalienės Motinos atminimo sodas. Tai pasaulyje žinomas augalų mokslinių tyrimų ir visuomenės švietimo centras.

Sostinė yra škotų istorijos ir švietimo centras. Čia įsikūręs Edinburgo universitetas, Karališkoji draugija, Meno koledžas (1907), Škotijos nacionalinė galerija (1859) Roslino universitetas. 1996 m. Roslino institute, pasaulį išvydo avytė Dolly – pirmasis pasaulyje žinduolis, klonuotas iš pamatinės ląstelės. Iš 277 klonavimo bandymų pavyko tik šis vienas, bet jis įrodė, kad iš suaugusio organizmo ląstelės galima užauginti žinduolį. Ši garsiausia pasaulyje avis gyveno šiek tiek ilgiau nei šešeris metus ir per tą laiką atsivedė šešis palikuonis. Ji sirgo, todėl 2003 m. buvo užmigdyta.

Karališkoji mylia prasideda nuo Renesanso stiliaus pilies ir tęsiasi iki Holirudo (Holyrood) rūmų. Jos pėsčiųjų takas veda iš vakarų į rytus nuo Pilies kalvos iki High gatvės, kuri jungia šią istorinę kalvą su Holirudo rūmais. Šie rūmai yra oficiali škotų ir britų karalienės rezidencija. Oficiali karalienės Viktorijos rezidencija, gynybinės sienos liekanos, admirolo Nelsono paminklas, senovinis brigas Leito uoste, Vaterlo aikštė, Princo gatvė – daugybė senovinių ir dabartinių miesto vaizdų sudaro istorinį miesto stuburą. Likusioje Karališkosios mylios dalyje yra daug senų škotijos bajorijos pilių, tarp jų Huntle House. Dabar ši pilis – miesto muziejus. Netoli pilies yra įdomus Camera Obscura muziejus, nušviečiantis fotografijos istoriją ir jos technikos paslaptis. Šiek tiek nuošaliau įsikūręs literatūros muziejus, kur galima pamatyti R. L. Stevensono, V. Skoto ir kitų žymių Škotijos rašytojų atminimui ir jų kūrybai skirtų daiktų.

Su Edinburgu susijęs ir poetas Robertas Burnsas. Čia jis kurį laiką gyveno, rašė eiles, dalyvavo literatūriniame gyvenime. Sostinėje, nacionalinio poeto Burnso atminimui, 1831-1839 metais buvo pastatytas architekto Tomo Hamiltono sukurtas didingas monumentas. Edinburge, kaip ir visoje D. Britanijoje, šlovinama R. Burnso kūryba, skamba dainos, skaitomos jo eilės ir poemos.

Škotų nacionalinis poetas Robertas Burnsas

Robertas Burnsas (Robert Burns) gimė 1759 metais sausio 25 d. Alovėjuje (Alloway), netoli Ero (Airos) miesto, Vakarų Škotijoje, Viljamo Burnso, neturtingo ūkininko šeimoje. Jis buvo vienas iš septynių vaikų. Vaikystę praleido skurdžiai, tačiau tėvas pasirūpino, kad Robertas ir jo jaunesnysis brolis Gilbertas įgytų mokslo žinių pradmenis. Robertas kurį laiką lankė Kirkosvaldo mokyklą, ten pramoko skaityti ir rašyti ir nuo to laiko nesiskyrė su knyga. Bernsas mokėsi anglų kalbos, matematikos, prancūzų ir lotynų kalbų, skaitė Šekspyrą, 17 a. ir 18 a. poetų veikalus. Padėdavo tėvui dirbti laukų darbus, o po jo mirties, būdamas vyriausiasis sūnus, turėjo rūpintis visos šeimos išlaikymu. Pradėjo rašyti eilėraščius būdamas penkiolikos metų, tačiau nei jaunystėje, nei vėliau negalėjo atsidėti vien kūrybai. 1784 metais po tėvo mirties jis su broliu Gilbertu tęsė ūkio darbus Mosgielio fermoje. Jo žymiausi eilėraščiai parašyti dirbant laukuose arba naktimis po sunkių dienos darbų.

1786 m. Kilmanroke pasirodė pirmasis R. Burnso eilėraščių rinkinys Eilės, daugiausia škotų dialektu (papild. leid. 1787, 1793), atnešęs autoriui visuotinį pripažinimą. Jis buvo kviečiamas į Edinburgo literatūrinę ir aristokratų visuomenę. Į jį dėmesį atkreipė Edinburgo literatai, mokslininkai, aukštoji visuomenė, tačiau Burnsas prie jų nepritapo, jį traukė atgal į kaimą. Poetas viename iš savo eilėraščių Rudens pradžia rašė: Kiekvienas skirtingu būdu / Atranda savo laimę: / Į didmiestį veržiesi tu, / O man – smagu ir kaime. Išbuvęs 18 mėnesių Edinburge, Burnsas išsinuomojo nedidelę fermą Elislende, netoli Damfriso miesto ir čia apsigyveno. 1788 metais vedė Džeinę Armur, dirbo žemę ir rašė eiles. 1791 metais gavęs darbą Damfriso muitinėje, paliko fermą ir persikėlė gyventi į Damfrisą. Čia mirė 1796 m. liepos 21 d.

Burnsas, anksti susidomėjęs literatūra, pamilęs tautosaką, tapo škotų liaudies dainų populiarintoju. Nuo 1787 m. ligi gyvenimo pabaigos poetas rašė, perdirbinėjo ir rengė spaudai škotų liaudies dainas. Burnsas sukūrė apie 350 dainų. Jis pats rinko dainas, buvo net keturis kartus išvykęs pakeliauti po Škotiją, norėdamas geriau išstudijuoti folklorą. Daugelis Burnso kūrinių virto populiariomis liaudies dainomis. Burnso daina Auld Lang Syne (Už mūsų jaunas dieneles) populiari ir kitose šalyse.

Burnso kūryba persmelkta tikėjimu gamta, tampriai susijusi su tautosaka, joje skamba folkloro ritmai ir melodingumas, liaudiškas humoras ir išmintis. Škotų nacionalinis poetas R. Burnsas panašus į lietuvių tautinės literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį (1714-1780) ir valstietiška kilme, ir liaudišku, realistiniu kūrybos braižu. R. Burnsas, kaip ir K. Donelaitis reiškia tikėjimą valstiečiais, paprastais žmonėmis, žavisi jų tradicijomis, papročiais, spalvingai perteikia jų pažiūras ir mintis į gamtą, gyvenimą ir visuomenę. Vienoje žinomiausių Burnso poemų Meilė ir laisvė (1785), dažniausiai vadinamoje Linksmieji valkatos, kaip ir K. Donelaičio poemos Metai herojai – vargšai žmonės iš liaudies – pasakoja apie savo žemiškus rūpesčius ir džiaugsmus.

Škotų papročiai ir prietarai gyvai vaizduojami R. Burnso poemose: Du šunes (1785), Tamas O’Šanteris (1791), Sodiečio subatvakaris (1795-1796) ir kt. Didžioji dalis Burnso poezijos parašyta tautinės baladės ketureiliais. Jis pakaitomis rašė škotų ir anglų kalbomis, bet angliškai parašytas eiles išmargindavo škotiškomis tarmybėmis. Burnso kūryba anuomet buvo vienas paskutinių mėginimų išgelbėti benykstančią škotų kalbą.

Apie Burnso populiarumą Škotijoje kalba ir toks faktas, kad jo gimimo dieną, sausio 25 d., škotai kasmet švenčia Roberto Burnso gimtadienį – šis vakaras dar vadinamas Burnso vakaras (Burns Night). Šventės metu įprasta garsiai skaityti Burnso sukurtą odę Apie haggį, patiekus šį tradicinį škotišką patiekalą. Šis poetas įamžintas ne tik paminkluose, bet 1956 m. ir pašto ženkle, jam skirtos knygos ir dramos kūriniai.

Šios kelionės metu keliautojai iš Lietuvos taip pat atidavė pagarbą škotų poetui R. Burnsui ir jo apdainuotam hagiui. Buvo surengtas literatūrinis vakaras. Visi pasipuošė škotiškais tautiniais drabužiais, ypač tai pasakytina apie keliautojus vyrus. Jie buvo apsivilkę sijonais, kurie iš tolo priminė škotų kiltą. O vienos šiauliečių keliautojų poros sūnus, besimokantis Glazge, specialiai atvyko į vakarą aplankyti savo tėvų. Jis buvo pasidabinęs tikrais škotų tautiniais rūbais, atsivežė vaišėms paruoštą tradicinį patiekalą – hagį. Vakaro metu skambėjo dūdmaišių muzika, buvo deklamuojamos poeto R. Burnso eilės ir baladės, traukiamos jo dainos, liejosi pasakojimai apie legendomis apipinto škotų bardo gyvenimą ir kūrybą. Iškilmių neatsiejama dalis – tradiciniai tostai, šlovinantys R. Burnso literatūrinį talentą, jo humorą ir silpnybę dailiajai lyčiai ir „gyvenimo vandeniui“. Ant stalo buvo padėtas hagis ir vyriausiasis kelionės dalyvis mokytojas Petras perskaitė Burnso parašytą odę Apie hagį (To a Haggis), kurios atlikimas buvo svarbiausia vakaro kulminacija.

Kaledonijos keliais: nuo Aberdino iki Sterlingo

 

Išvykę iš Edinburgo, trečią kelionės dieną atvykome į Dandį (Dundee). Tai jaukus Škotijos miestas prie Šiaurės jūros, įsikūręs Tay kairiajame krante. Trumpai po jį pasižvalgę, pastebėjome kelias spaustuves, miesto muziejų ir meno galeriją. Veikia universitetas (1881), keli meno, technologijų ir komercijos koledžai. Aplankėme Švč. Mergelės Marijos bažnyčią (14 a.), rotušę (18 a.). Nakvojome Dandyje, privačiame viešbutyje.

Kitos dienos ryte keliaujame iki Glamso pilies, kurioje vaikystę praleido karalienė Elžbieta (Karalienė motina) ir gimė princesė Margareta. Apžiūrime Bler Atolo pilį, kuri priklauso vienam iš svarbiausių škotų klanų – Murray. Šalia jos esančioje Dianos giraitėje auga kaliforninis kėnis, kuris laikomas antru pagal aukštį medžiu visoje D. Britanijoje (62,7 m). Kelionė autobusu driekiasi per kalnuotą Kerngormo nacionalinį parką (didžiausias D. Britanijoje). Apsilankome Balmoralo karališkoje rezidencijoje, kurią 1852 metais nusipirko karalienė Viktorija ir pavadino „Škotijos aukštikalnių rojumi“. Dėl išskirtinio grožio ir svarbos ši pilis vaizduojama ant škotiškų 100 svarų kupiūros, o 2006 m. čia buvo filmuojamas kino filmas Karalienė. Pakeliui užsukome į netoliese esantį Kirriemuir miestelį, kuriame stovi paminklas čia gimusio rašytojo J. M. Barrie (1860-1937) literatūriniam personažui Piteriui Penui. 1904 m. Londone scenoje pasirodžiusios pjesės, o 1911 m. prozinės istorijos pagrindinis veikėjas ir dabar yra mėgstančių skaityti vaikų mylimas herojus, kuris gyveno Niekados šalyje ir visai nenorėjo tapti suaugusiu. Nakvynė – Aberdine.

Aberdinas (Aberdeen) įsikūręs prie Dee ir Dono upių žiočių, svarbus prekybos ir žvejybos uostas. Čia veikia vienas didžiausių Škotijoje žuvų turgų. Miestą 6 a. įkūrė keltų misionieriai. 12 a.-14 a. 1 pusėje jis buvo Škotijos karalių rezidencija. 15 a. Aberdinui buvo suteiktos laisvojo miesto privilegijos Iš puikių miesto pastatų išsiskiria vienintelė D. Britanijoje granitinė Šv. Makaro bažnyčia su dviem bokštais (14 a.), dar Šv. Mikalojaus bažnyčia (18-19 a.), du tiltai (statyti 1320 ir 1527 metais), neogotikinis municipalitetas (1878). Mieste išliko 13-14 amžiuje nutiestų gatvių. Išskirtinas pastatas, buvęs mero namas – Provost Skene’s House (16 a.). Įsiminė Aberdino jūrų muziejus, įsikūręs istoriniame į uostą atgręžtame name. Jis supažindina su senomis jūrininkystės tradicijomis.

Kitos dieną vykstame į Elginą. Trumpai apžiūrime Elgino katedros griuvėsius ir 2 tūkst. pr. Kr. pastatytas akmenines bronzos amžiaus kapavietes (Clava Cairns). Škotijoje daug rūpestingai saugomų pilių, katedrų, šventyklų griuvėsių. Škotai laikosi nuomonės, kad sugriautus paminklus neatstatyti, o saugoti tokius, kokie jie išliko iki šių dienų. Vakare vykstame į Invernesą. Kelias į Invernesą vingiuoja pro idiliškus kaimelius ir miestelius, kuriuos dažnai apjuosia vandeningos upės.

Invernesas – miestas Škotijos šiaurėje, prie Neso upės ir Kaledonijos kanalo, Hailando srities centras. Tai tradicinis jaukus škotų miestas su sena architektūra bei per miesto centrą tekančiu Nesu. Nuo 12 a. Invernesas klestėjo kaip prekybos centras, jame stovėjo Škotijos karaliaus rezidencinė pilis. 1746 metais ją sudegino pretendento į Anglijos sostą Karolio Stiuarto šalininkai jakobitai. Netoli Inverneso tarp jakobitų ir Anglijos kariuomenės įvyko Cullodeno mūšis – paskutinis didelis mūšis Britanijos saloje. Visai šalia Inverneso yra Loch Neso ežeras. Aplink jį vingiuoja turistinis keliukas su specialiu mitinės būtybės Nesės ženklu pažymėtais stulpeliais ir stebėjimo aikštelių nuorodomis. Apžiūrime ant kalvos, iškilusios virš miesto, Inverneso pilį, Viktorijos epochos didingą pastatą iš raudono smiltainio. Žemiau pilies yra miesto muziejus ir dailės galerija. Su kilto istorija susipažinome Škotiškojo kilto muziejuje. Dar aplankėme katedrą ir į pietvakarius nuo Inverneso esantį, garsujį Loch Neso ežerą.

Nuo Inverneso iki Fort Augusto priešingame ežero gale – 40 kilometrų kelio. Miestelyje, pavadintame Jurgio II sūnaus Viljamo Augusto vardu, galima pamatyti kaip veikia Kaledonijos kanalas. Jį suprojektavo garsus škotų tiltų ir kanalų statytojas Tomas Telfordas (Thomas Telford’s). Kaledonijos kanalas buvo iškastas 1803-1822. Jo ilgis 95 km, iš jų 37 km iškasta, kitą dalį sudaro upės ir ežerai. Kaledonijos kanalas sujungė visus Didžiojo slėnio ežerus ir ežerėlius nuo Šiaurės jūros rytuose iki Atlanto vandenyno vakaruose. Jame išsiskiria 8 šliuzų sistema, vadinamą Neptūno laiptais. Šalia kanalo nutiestas Didžiojo Gleno kelias, einantis palei kanalą nuo Fort Viljamo iki Inverneso.

Pravažiuojame Glen Nevis vietovę, kur nepasisuksi – visur gražūs vaizdai. Atvykstame į Fort William. Prie Fort William yra aukščiausias kalnas Ben Nevis, iškylantis 1344 m virš jūros lygio. Jis vienas įspūdingiausių: didingas kolosas, reikalaujantis didelių pastangų iš visų, bandančių pasiekti jo pusmėnulio pavidalo viršūnę. Ben Nevio viršūnė pasidengusi sniegu ir beveik ištisus metus jį supa debesų skraistė. Kalnas traukia turistus ir alpinistus iš viso pasaulio. Škotijos kalnai, nors ir nėra labai aukšti, tačiau jų nuvertinti negalima. Nepastovūs ir gan atšiaurūs orai kartais padaro juos sunkiai prieinamais, ypač žiemą. Aukštesnės nei 914 m Škotijos viršukalnės vadinamos Munromis (Munros), taip jos pavadintos jas aprašiusio ir suskaičiavusio sero H. Munro vardu. Į aukščiausią viršukalnę Ben Nevis gali įlipti visi, bet geras vaizdas geru oru pasitaiko retai. Turistų patogumui: į Ben Nevį galima lengvai patekti, užsikeliant vadinamosiomis gondolomis. Jos turistus kelia net iki pat kalno viršaus ir po to galima nulipti specialiais gražiais laiptais. Šios vietovės klimato sąlygos labai palankios didžiulei gyvūnijos bei augalijos įvairovei. Apačioje kalno ošia puikūs vietinių pušų, ąžuolų ir beržų miškai, kurie kylant aukščiau, užleidžia vietą durpingiems šiliniams viržynams, kuriuose pasklidę mėlynės, samanos, čiobreliai ir paprastosios putokšlės. Artėjant prie viršūnės, augmenija pereina į alpinę – čia tik atspariausios kerpės bei samanos gali pakelti arktinę Lochabero žiemą. Ben Nevio šlaitai teikia prieglobstį daugumai vietinių Škotijos žinduolių, kurių tarpe reta ir nepagaunama laukinė katė, kalnų kiškis ir raudonasis elnias, danguje sklandantys kilnieji ereliai.

Po pietų iš Fort William – kelionė garinio garvežio traukiamu garsiuoju jakobitų maršrutu iš Fort Viljamo į žvejų miestelį Maleiga ir atgal (vienas žymiausių traukinių maršrutų pasaulyje). Keliaujant juo gėrimės giliausiu D. Britanijos gėlo vandens Loch Moraro ežeru, trumpiausia Moraro upe, dvidešimt veinos arkos Glenfinano viaduku. Būtent šioje geležinkelio atkarpoje buvo nufilmuoti filmo Haris Poteris epizodai.

Kelionės metu pasivažinėjome senoviniu garvežiu garsiuoju jakobitų maršrutu iš Fort Viljamo į žvejų miestelį Maleigą ir atgal. Kelionė garvežiu neprailgo. Kai kurios kelio atkarpos gniaužė kvapą, didžiają kelio dalį važiavome per miškus, senovines gyvenvietes, kalnuotas vietoves, kurias kirsdavo upės ir ežerai. Žvejų kaimelyje Maleigoje išplaukus į atvirą jūrą galima stebėti delfinus, mažus raukšlėtuosius banginius, didžiuosius banginius ir retus praskrendančius paukščius.

Vėliau kelionė tęsėsi autobusu per Škotijos aukštikalnes ir Kou slėnį. Nakvynė Folkerke (Falkirk). Jis įsikūręs prie Fortho ir Clyde’o kanalo (jungia Fortho upę su Clyde’o upe). Mieste aplankome 2002 m. pastatytą Folkerko ratą – unikalų laivams skirtą keltuvą. Pasikeliame juo ir pasiplaukiojame laiveliu. Iš Inverneso kelias vingiuoja pro Aviemore-Pertą Stirlingo link. Gamtovaizdžiai kerintys, horizontą dengia kalnų viršūnės, slėniuose išsidriekusios didžiulės avių ganyklos.

Sterlingas (Stirling) išaugo iš to paties pavadinimo pilies (12-16 a., rekonstruotas 1999, 2011), vienos svarbiausių Škotijos tvirtovių. Tai labai senas Škotijos miestas. 1130 m. gavo karališkojo karališkojo miesto teises. Nuo 1226 m. karalių rezidencijos (kai kurie jų čia karūnuoti ir palaidoti, Stiuartų dinastijos karaliai čia gyveno nuolat) vieta. Šis miestas laikomas vartais iš Škotijos aukštikalnių į žemumas. 1297 ir 1314 metais čia vyko škotų nuožmūs mūšiai su Anglijos kariuomenė. 1567 m. Sterlingo Šv. Kryžiaus bažnyčioje (1414 m.) buvo karūnuotas Škotijos karalius Džeimsas VI. Senamiestyje gražiai dera sena ir nauja, todėl be istorinių pastatų galima rasti ir daug modernių prekybos centrų, parduotuvių, kavinių ir restoranų. Siauros senamiesčio gatvės veda aukštyn į kalvos viršūnę. Nuo jos atsiveria įspūdinga miesto panorama Apžiūrime žymiausias miesto vietas: XV amžiaus Sterlingo pilį, puošnaus fasado Mar’s Wark, parapijinę bažnyčią, žymiam škotų kovotojui už nepriklausomybę serui Viljamui Volasui (Williamo Wallace’o) skirtą 67 m aukščio monumentą.

Škotijos pilys ir tvirtovės

Škotijos peizažas nusėtas pilimis. Manoma, kad šalyje yra daugiau kaip keli tūkstančiai pilių ir įtvirtintų pastatų, neskaičiuojant daugybės viduramžių sarginių ir bokštų, kurie iki šiol iškyla virš Škotijos aukštumų ir žemumų. Daugiausia pilių yra Grampiano kalnuose, taip pavadintame pagal jų grandinę, kuri kerta šalies teritoriją pusiau.

Škotai – rūpestingi senovės saugotojai ir puoselėtojai. Kalbant apie šiuos senovinius įtvirtinimus stebina tai, kiek daug jų išliko iki šių dienų, o dar įstabiau, kad daugelyje jų iki šiol yra gyvenama arba veikia įkurti turtingi krašto istorijos ir karybos muziejai.

Viena geriausiai žinomų Škotijoje yra Balmoralės pilis (Balmoral Castle). Ji žavi ne tik turistus, bet ir pačius škotus. Išskirtinė tuo, kad vasarą čia apsistoja karališkoji šeima. Balmoralo karališkoji rezidencija, kuria karalienė Victoria nusipirko 1852 m., dabar vaizduojama ant 100 svarų kupiūros. Čia taip pat buvo filmuojama kino juosta Karalienė. Rezidencija išties įspūdinga. Sutvarkyta aplinka. Kitu metų laiku pilis atvira lankytojams – išpuoselėtas sodas, nuostabus kraštovaizdis ir ore tvyranti karališka atmosfera pateisina karalienės Viktorijos žodžius, kuriais ji apibūdino šią nuostabią vietą: Mano brangus rojus Aukštutinėje Škotijoje.

Šiems rūmams nenusileidžia paslaptinga Glamso pilis, kurioje vaikystę praleido karalienė Elizabeth (dar vadinama Karaliene Motina). Daugybė bokštų ir bokštelių, laiptų ir laiptelių, durų ir durelių ir slaptų langų. Šiuo metu Glamso pilis priklauso grafui Michaeliui Fergusui Bowes-Lyonui. Jis dažnai lankosi pilyje ir ten gyvena, o turistams rodoma tik jos dalis.

Trakveras, seniausia gyvenamoji Škotijos pilis. Įsikūrusi už Edinburgo, kalvotoje vietoje, ji buvo pastatyta 11 a. kaip medžioklės pastatas, vėliau išaugo į puikius rūmus, kuriuose lankėsi visi Britanijos monarchai. Muziejinėje pilies dalyje, kuri vasarą atvira pasaulio turistams, yra rečiausių relikvijų: Marijos Stiuart lova, kurioje miegodavusi, kai viešėjusi pilyje, jos vaiko lopšys. Išlikę karalienės maldaknygė, sidabrinis kryžius ir tamsaus gintaro rožančius. Sako, Trakvėras – vienintelė Britanijos pilis, neturinti savo vaiduoklio – čia niekada nebuvę smurto, prievartos, žudynių.

Išsiskiria savita architektūra ir grožiu Drumondo pilis. Ypač žavi šios pilies sodas, įkurtas prieš 500 metų. Čia vasarą galima pasigrožėti įspūdingomis terasomis, karpytų medžių skulptūromis, augalų formų ir spalvų ornamentais, dendrologine kolekcija, saulės laikrodžiu.

Prie Loch Neso ežero, šiauriniame jo krante ties Drumnadrochitu, stūkso senovinė Urguhart’o pilis. Tai vaizdingi didžiulės pilies, nuo 13 a. iki 17 a. pergyvenusios daugybę karų, griuvėsiai. Ji stovi kyšulyje, iš trijų pusių apsupta vandens, o nuo jos sienų atsiveria puiki Loch Neso panorama.

Apsilankėme ir labiausiai fotografuojamoje Škotijos viduramžių Eilean Donan pilyje, esančioje visai šalia Skajaus salos prie Loch Alsh. Pilis 1715 metais buvo sugriauta ir jau mūsų laikais atstatyta. Į ją veda nedidelis akmeninis tiltas. Pilis įspūdinga, tačiau ją fotografuoti geriausia ryte arba vakare, kai nesimato turistų. Ši pilis buvo naujai atstatyta iš griuvėsių. Pilies viduje gausu ekspozicijų, kurios pasakoja apie vietovės ir pilies gyventojų gyvenimą ir tradicijas. Čia buvo kuriamas filmas Nemirtingasis su Christopheriu Lambertu ir viena iš Džeimso Bondo serijų Ir viso pasaulio negana su Pierce’u Brosnanu.

Senovėje Škotijos pilys buvo statomos tam, kad apsaugotų nuo norvegų ir saksų antpuolių. Medinių, o vėliau mūrinių pilių architektūrą pasiekė viršūnę 13 amžiuje, kai storos dantytos sienos, apskriti bokštai, įtvirtinimus juosiantys grioviai, pakeliamieji tiltai ir nuleidžiamieji grotuoti vartai pavertė jas neprieinamomis citadelėmis.

Škotijos šiaurėje ir pietryčiuose aptinkama šešiasdešimt fortų ir tvirtovių, išlikusių iš akmens amžiaus. Jų sienos slepia paslaptis, kurių negali išaiškinti nei archeologai nei ekspertai. Šias dažniausiai ovalo formos tvirtoves ant kalnų arba ant skardžių kraštų pastatė keltai.

Keltai turėjo savitą, sudėtingą, tik jiems būdingą statymo techniką. Šių tvirtovių sienos apdirbtos vadinamuoju kristalizacijos būdu: atrinkti akmenys būdavo jungiami ugnimi. Kaitinant įvairūs mineralai pradeda tirpti ir akmenys tarpusavyje sukimba taip tvirtai, kad niekas jų negali išardyti. Tyrinėtojai ir archeologai teigia, kad Abernaty, Dun Lagaid, Konskferelio ir kitų Hailando tvirtovių sienos sustiprintos taikant savotišką lydymo procesą – kristalizaciją.

Ežerų krašte

Važiuojame Didžiuoju Leno keliu, kuris buvo pastatytas 1804 metais. Kelias vingiuoja ežerų krašto (Lake District) link. Škotiškai „Loch“ – nebūtinai ežeras, gali būti vandenyno dalis – fiordas, tikras ežeras arba šiaip vandens telkinys. Pro autobuso langus driekiasi tradicinis škotiškas peizažas: ežeras, kalva kitoje pakrantės pusėje su salyte ežero viduje.

Vis daugiau sutinkame ežerų, panašiais pavadinimais Loch Long, Loch Alsh, Loch Duich ir kt. Škotiški vietovių pavadinimai laužo liežuvį. Įvažiuojame į didelį nacionalinį parką, kuriame pasak kelio ženklų, galima sutikti elnių. Važiuojame ežero Loch Carron labai gražia pakrante. Po truputį risnoja lietus. Mus pasitinka vaizdingoji ledynų sustumta Loch Neso (Loch Ness) vietovė ir to paties pavadinimo ežeras. Ištiesę kaklus pro autobuso langus dairomės į priekį, norėdami nepražiopsoti šio ežero ir galbūt išvysti garsiąją šio ežero pabaisą – Nesę. Pravažiuojame šalia XIII a. romantiškos Urquhart’o pilies griuvėsių, dramatiškai dūlančių ant gamtinio kyšulio. Ši pilis mena praeities kovas su anglais. Netoli šios pilies Loch Neso ežere pirmą kartą, pasakojama, pastebėta plaukiojanti pabaisa.

Loch Nesas vienas iš didžiausių Škotijos ežerų, jis yra šiaurės Škotijoje, tarp Kaledonijos ir Grampiano kalnų, Glen More’o tektoninėje įduboje. netoli Inverneso. Jo plotas – 65 kv. km, ilgis – 36 km, plotis – 1,6 km, didžiausias gylis – 230 metrų. Ežeras tektoninės ir ledyninės kilmės. Neužšala. Iš jo išteka Nessas į Moray ilanką (Šiaurės jūra). Loch Nesas sudaro Kaledonijos kanalo vandens kelių sistemos dalį. Loch Nesas niekuo nesiskirtų nuo kitų ežerų, jei žmonės nemanytų, kad jo vandenyse tūno keistas gyvūnas. Pirmosios žinios apie šią mistinę vandens būtybę užfiksuotos 1450 metais, nors Nesės vardą ši pabaisa gavo tik 19 a. 1868 metais pasirodė pirmas oficialus pranešimas apie ežere pastebėtą „didžiulę žuvį“. Bene didžiausią dėmesį susilaukė pranešimas apie „milžinišką gyvį, panašų į gyvatę“, išspausdintas 1933 m. gegužės 2 d. laikraštyje Inverneso kurjeris. Šioje publikacijoje buvo rašoma, kad sutuoktinių pora Makei 1933 m. balandžio 14 d. važiuodama Loch Neso ežero pakrante staiga pastebėjo, kaip iš vandens išniro didžiulis gyvūnas. Tų pačių metų gegužės 8 d. kitame Inverneso laikraštyje Šiaurės kronika buvo išspausdintas straipsnis Loch Neso pabaisa, kuriame vėl buvo rašoma apie keistą gyvūną šiame ežere. Nuo to laiko ne tik vietos, bet ir viso pasaulio laikraščiai ir žurnalai spausdino įvairius pranešimus ir pasakojimus apie šią pabaisą, o tūkstančiai turistų kasmet plūdo prie ežero krantų norėdami jį pamatyti ar sugauti. Kad būtų apsaugotas šis ežero gyventojas, Inverneso komisaras buvo priverstas išleisti šią pabaisą saugantį nutarimą. Atsirado vis daugiau žmonių mačiusių ar girdėjusių šio gyvūno veriantį riksmą. Palaipsniui iš liudininkų pasakojimų buvo sudarytas šio gyvūno atvaizdas: jis turi roplio galvą, ilgą, virš vandens iškylantį kaklą ir blizgančias akis, nugarą puošia dvi ar net trys kupros, dideles bangas kelianti uodega – ilga. Daugelis ją mačiusiųjų, esą, teigia, kad pabaisa juda labai greitai.

Atsirado ir fotografų, kuriems ežere pavyko nufotografuoti šią pabaisą. 1933 m. Hju Grėjus pirmą kartą nufotografavo Loch Neso pabaisą, maždaug iš 800 metrų atstumo. Vėliau buvo padarytų ir daugiau šio gyvūno nuotraukų. Bene geriausiai tai pavyko padaryti 1934 m. balandžio 19 d. Londono gydytojui pulkininkui Robertui Kenetui Vilsonui. Kuris neva nufotografavo keistą būtybę ilgu kaklu ir maža galva. Paslapties šydą bandė praskleisti daugelis geologų ir mokslininkų. 1951 m. Miškų komisijos pasamdytas medkirtys Loklanas Stiuartas pirmą kartą nufotografavo iš vandens kyšančias Nesės keteras.

Yra ir priešininkų, tvirtinančių, kad jokios Nesės ežere nėra. Prieš keletą metų japonų specialistai su specialia aparatūra ištyrė visą šio ežero dugną, tačiau jokių pabaisos pėdsakų neužtiko.

Kaip ten bebūtų, septintojo dešimtmečio pradžioje buvo įkurtas Loch Neso fenomeno tyrimo biuras, kuris tiria paslaptingąjį gyvūną bei įvairius liudijimus apie jį, o turistai iš viso pasaulio, kaip ir anksčiau, plūsta prie šio ežero, tikėdamiesi pamatyti Loch Neso pabaisą. Vietiniams komersantams ir turizmo verslo atstovams tai padeda papildyti savo pajamas. Gaminamas viskis Loch Ness, kurio etiketę puošia Nesė, o vienas apsukrus verslininkas britas Brajanas Bolas pardavinėja Lochneso ežero, kuriame gyvena mitinė būtybė Nesė, vandenį. Iš Loch Neso lankymų centro jis gavo patentą, iš Sveikatos ministerijos – leidimą. Ji tik pageidavo, kad ant butelio būtinai būtų nurodyta: „Vidaus vartojimui netinka“. Beveik litro talpos butelį galima nusipirkti už 12 dolerių…

Mums nepavyko tiesiogiai šiame ežere pamatyti Loch Neso pabaisos, tačiau prie pat ežero Drumadrocho miestelyje esančiame muziejuje rodomas filmas apie šios pabaisos egzistavimą. Muziejaus kieme prie nedidelio tvenkinio galima pamatyti ir nufotografuoti virš vandens kyšančią Loch Neso ežero pabaisos skulptūrą.

Beje, 2014 metų pradžioje spaudoje teko skaityti, kad jau kurį laiką negaunama duomenų apie tai, kad pabaisa vis dar pasirodo. Tai pirmas kartais per 90 metų, kai nėra duomenų, kad ją kas nors būtų matęs. Ir nors kol kas nėra jokių mokslinių Loch Neso ežero pabaisos egzistavimo įrodymų, vis dėlto šimtmečius apie šį gyvūną sklandantys gandai kursto mintį, kad paslaptingame ežere „kažkas yra“.

Ir anekdotas apie tai sukurtas.

Vienas turistas prie Loch Neso ežero dairosi pabaisos Nesės. Galiausiai jis klausia vietinio: „Kada pabaisa pasirodo?“

„Paprastai… po penkių stiklų viskio.“

Viskio darykloje

 

Džonas Miežio Grūdas buvo didvyris narsus

Garbingo verslo,

Ir paragavus kraujo jo,

Drąsa užverda.

Robertas Bernsas

Roberto Burnso 1782 metais sukurta baladė Džonas Miežio Grūdas skirta valstiečio atsparumui, jo gyvybingumui, išaukštinti viskio salyklos kūrimą. Šios baladės paskutiniais posmais poetas pabrėžia visiems, koks yra svarbus salyklo darymas visai Škotijai, kviečia per amžius šlovinti Džoną Miežio Grūdą: Todėl pašlovinkime tostu Džoną Miežio Grūdą, / Iškelkime aukštyn taures, / Tegul šlovingi ainiai jo / Per amžius Škotijoj gyvens! (Prieiga prie interneto: http://webcache,googleusercontent.com/search?=cache:Gad3f_-0… Žiūrėta 2014.05.11.)

Visi žinome škotų viskio populiarumą visame pasaulyje. Viskis – tai grūdų degtinė, brandinta, kad įgautų ąžuolo skonį. Didžioji dalis pasaulyje parduodamo škotiško viskio – spirito iš miežių salyklo ir iš įvairių grūdų mišinys. Jis gaminamas tik iš tyro škotiško vandens ir iš miežių salyklo. Salyklui gaminti skirti miežiai daiginami, kad jų krakmolas, kurio negalima fermentuoti mielėmis, virstų cukrumi. Škotiško viskio į pasaulį išvežama nepaprastai daug. Jo paklausa pasaulyje milžiniška. Gal todėl šalyje tiek daug viskio daryklų. Kelionės metu šiaurės rytų Škotijos regione aplankėme Glenfidicho (Glenfiddich) viskio daryklą, kurią 1887 metais įkūrė V. Grantas. Ši viskio darykla veikianti, ji kartu yra ir kaip muziejus. Nusipirkus bilietus ekskursijai, mums pasiūlo paragauti viskio. Paragavimui, kiekvienam įpilta po 25 gramus. Toliau – pažintinė ekskursija po daryklos cechus su simpatiška škotų gide, kuri ekskursijos pradžioje perspėja, kad bus daug stiprių kvapų ir uždraudė naudotis foto ir vaizdo įranga. Pirmame ceche jokių kvapų nebuvo, tik didelis katilas, kuriame iš grūdų išvaro cukrų. Antrame ceche stovi šešios didžiulės bačkos, kurių kiekviena maždaug 6-7 metrų aukščio. Jose burbuliavo raugas (broga). Vos įžengus, nosį ima kutenti salsvas kvapas, panašiai kvepia karamelė, medus ir šilta duona. Kvapas, aišku, specifinis. Trečiame ceche stovėjo trys gigantiški distiliatoriai (su gyvatukais), kurie yra specifiniai kiekvienai viskio daryklai. Galėjome stebėti skirtingas Škotijoje populiaraus gėrimo gamybos stadijas – nuo salyklo apdorojimo iki paskutinio distiliavimo. Viskis yra varomas per du kartus. Iš pradžių per vienos rūšies distiliatorius, po to per kitus, kurie skiriasi nuo pirmų, dydžiu ir paprastesne konstrukcija. Kita patalpa – viskio išlaikymo sandėlys, kur statinės su viskiu laukia metų metus kol jį išpilstys į butelius. Gidas papasakojo, kad viskio gamyba beveik 100 proc. priklauso nuo vandens ir parodė į šalia daryklos tekantį vandens šaltinį – jei kas nors atsitiktų šiam šaltiniui, tai jiems tektų nutraukti viskio gamybą. Pabaigoje apsilankėme viename iš daugelio daryklos mūrinių sandėlių, kuriuose laikomos viskio statinės. Didelė dalis viskio ligi šiol brandinama ne naujose, o antrą kartą naudojamose ąžuolo statinėse, kuriose anksčiau buvo brandinamas amerikietiškas kukurūzų ar grūdų viskis arba saldus vynas iš ispanijos – cheresas. Viskis, brandintas statinėse, kuriose jau brendo kiti alkoholiniai gėrimai, įgauna įvairiapusiškesnį skonį ir aromatą, kurį labai vertina pirkėjai. Gidas paaiškino, kad kuo senesnis viskis, tuo brangesnis. Pasirodo, kad kuo ilgiau viskis išbūna statinėje, tuo mažiau jo lieka. Didžioji dalis išgaruoja, kita įsigeria į medį. Tą dalį, kuri tiesiog ištirpsta ore, škotai vadina angel’s share (liet. angelų dalis).

Ekskursijos metu vyko viskio reklaminė kompanija, mes buvome palydėti į daryklos parduotuvę. Čia buvo pasiūlyta įsigyti vietinio firminio Glenfiddich viskio, kurio kaina maždaug 50-60 litų. Neatsispyrę škotų vaisingumui ir jų pasiūlymams, parsivežėme šio „gyvenimo vandens“.

Kitas kelionės maršrutas – Skajaus ir Hebridų salų link. Vidinius ir išorinius Hebridus sudaro daugiau kaip 500 salų ir salelių. Jas dažnai gaubia miglos, skalauja lietūs ir beveik visada talžo smarkūs vėjai. Luiso, Hariso, Bernerėjaus, Stafos, Raudonojo Kulino, Sent Kildos ir kitos atšiaurios ir didingos salos žavi keliautojus savita laukine gamta. Daugelis tų salų negyvenamos, taip pat esama ir žmogaus neliestų vietų. Vieną iš Hebridų salų – Ramo salą UNESCO paskelbė biosferos draustiniu. 1986 m. įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Hebridų salos dabar priklauso paukščiams, sklandantiems ir nardantiems tarp stačių uolų, o drąsus ir smalsūs turistai čia užklysta tik retkarčiais. Iš jų išsiskiria Skajaus sala, kurią aplankėme šios vaizdingos kelionės metu.

Skajaus saloje

 

Kalnuos mano siela, aš visas kalnuos,

Išgąsdintą stirną kalnais aš vejuos,

Kur aš tik sustoju, kur aš tik einu,

Visur aš ilgiuosi snieguotų kalnų.

Robertas Burnsas

 

Atvykome į didžiausią Škotijos salą Skajų (Skye, verčiant į lietuvių kalbą – rūkų sala) – unikalų laukinės, nepaliestos gamtos kampelį, kuriame gyvena kilnieji ereliai, taurieji elniai, o pakrantėse – jūrinės lašišos. Skajaus sala yra didžiausia Vidinių Hebridų salyne. Žali kalnai, ryškiaspalviai violetiniai viržiai, apsamanoję akmenys, tyliai čiurlenantys upeliai. Ji žavi nepamirštamais peizažais, kupoliškomis kalvomis ir plačiais slėniais. Šlaituose ir viršūnėse – margi viržynai, slėniuose – visžolės pievos, sodrios ganyklos, reti miškai ir klampūs durpynai. Apsilankome spalvingame Portree uoste, kuriame stovi nedideli žvejų laivai, ištaikingos jachtos. Pakrantėje lygiomis eilėmis išrikiuoti tvarkingi žvejų nameliai, kuriuos papildo jaukios užeigos ir krautuvėlės. Ir visur, kur tik žvilgsnį mestum, kalvų atšlaitėse ganosi avys, avys, avys… Bežiūrint į šias ramiai ropšnojančiais būtybes į galvą atėjo anekdotas apie Škotijos avis. Inžinierius, fizikas praktikas, fizikas teoretikas ir filosofas keliavo po Škotijos kalnus. Jie pamatė pievoje besiganančią juodą avį.

„Žiūrėkite, Škotijoje visos avys juodos“, – pirmasis ištarė inžinierius.

„Galima sakyti, kad Škotijoje kai kurios avys yra juodos“, – pasakė fizikas praktikas.

„Tu norėjai pasakyti, kad bent viena avis Škotijoje yra juoda“, – patikslino fizikas teoretikas.

„Argi tai svarbu“, – pridūrė filosofas.

Skajaus saloje žvilgsnį traukia nuostabus kraštovaizdis, nepakartojama gamta, siauros jūros įlankos, horizonte – Kailino (Cuillin) kalnai (apie 990 m). Čia esančiame Troternišo pusiasalyje, virš Rasėjaus sąsiaurio stūkso įspūdingi bazalto bokštai. Tai laipiotojų rojus, nes viršūnės nors ir neaukštos, bet gana stačios. Kas nenori lipti į jas, gali grožėtis vaizdais iš slėnių. Juos supa didingi kalnai, nedidukai miesteliai su jaukiais, vienas į kitą panašiais tvarkingais namukais. Skajų, didžiausią iš vidinių Hebridų salų, galima pasiekti tiltu, jungiančiu Kail of Lochašą ir Kailiną. Salos krantai statūs, labai vingiuoti, išraižyti įspūdingų įlankų; kraštovaizdis papuoštas vaizdingais kalnais. Ši vieta per metus sulaukia daugiausia patyrusių lankytojų, mėgstančių pasivaikščioti po kalnus ir kopti į uolas. Kailino kalvos pasidabinusios 12 viršukalnių, aukštesnių nei 915 m, traukia laipiotojus iš įvairių šalių. Raudonojo Kailino granitinės, apvalios viršūnės sudaro ryškų kontrastą dantytam, grėsmingai stačiam Juodajam Kailinui.

Saloje mūsų laukė žygis į įmantrių formų Kailino kalnus. Tai buvo nelengva ir sunki išvyka. Tačiau patirti įspūdžiai ir matyti kalnų vaizdai pateisino keliautojų lūkesčius ir ketinimus. 3-4 valandų trukmės žygio šiaurinėje salos dalyje metu, atsiskleidė Škotijos kalnuotų pakrančių gamtovaizdžiai. Mes pėsčiomis praėjome vaizdingu Quiraing kalvų masyvu ir tęsėme žygį Trotternish kalnagūbriu į viršų. Visą laiką ėjome keliuku akmeningose vietose, po papelkėjusius viržynus ir kauburynus. Kopti teko vis aukštyn stačiomis uolomis ir siaurais kalnų takais, kol pagaliau pasiekėme viršūnę. Nuo jos atsivėrė didingas vaizdas. Apačioje mėlynavo jūra, slėniuose žaliavo pievos. Mūsų džiaugsmui nebuvo ribų, didinga viršukalnė širdyje kėlė virpulį ir euforiją. Nusileidus nuo kalnų išvargusius keliautojus atgaivino šaltas ir skaidrus kalnų upelis. Visi pasijuto žvalesni ir atsigavę po sunkaus ir ilgo nusileidimo sudėtingais kalnų keliais. Visą kelią lydėjo Škotijos pievų žaluma ir kalnų uolos, akį džiugino gausi ir spalvinga augmenija, avių ir ožkų kaimenės. Beje, avys, ožkos ir gauruotos, pasipuošusios įspūdingo dydžio ragais aukštikalnių karvės vaikštinėja kur užsigeidusios.

Skajaus salos pakrantėse patyrėme potvynių ir atoslūgių grožį. Sunku nuspėti kada vanduo pakyla ir nusileidžia. Kiekvienam Škotijos regionui yra sudaryti savi potvynių ir atoslūgių laiko grafikai. Nuslūgus vandeniui buvo įdomu tyrinėti atsiverusį jūros dugną, matėme moliuskus, dumblius, duobagyvius ir krabus. Ypač tas vaizdas gerai atsiskleidė atoslūgio metu Portree miestelio uoste ir palei įlanką. Palei krantą driekiasi spygliuočių miškai, uolų skardžiai ir smėlio kopos. Skajaus pakrantės linija – viena geriausių vietų Britanijoje, kur galima sutikti banginių: pilotų, šiaurinių storanosių, žudikų, Sowerbio snapuotųjų banginių, o taip pat ir mažesnių rūšių: baltųjų snapuotųjų, Risso, Atlanto vandenyno baltašonių banginių bei paprastųjų delfinų.

Saloje įkurtas unikalus draustinis – tikras rojus pėsčiųjų turizmo ir žvejybos mėgėjams. Neliesti pušynai, kadagių sąžalynai, viržynai, akmenų krūsnys ant miškingų šlaitų ir kalnų upės tarpekliuose puošia kraštovaizdį. Žvilgsnis paklysta salų, įlankų ir ežerų raizgalynėje, o kalnų upės kaskadomis garma žemyn. Į gamtos stebuklą harmoningai įsilieja žmogaus rankų statiniai – pilies griuvėsiai, apsamanojusios kalniečių trobelės ir nuo vėjų bei lietaus patamsėje šiuolaikiniai balti nameliai. Stačiais kalnų šlaitais galima pasiekti toliausius kalnų kampelius prie upių slenksčių, per kuriuos šokinėja galybė lašišų ir upėtakių. Keliautojus vargina nebent mašalai, kurių kiekis būna įspūdingas. Verta naudoti apsaugos nuo mašalų priemones arba permatomus tinklelius veido apsaugai.

Kelionė su Robertu Burnsu po Škotiją visų keliautojų nuomone pavyko visais aspektais. O prisilietimas prie Burnso kūrybos padėjo geriau suvokti Škotiją, jos istoriją, dvasią ir žmones.

Lietuvos keliautojai šiais susižavėjimo žodžiais įvertino kelionę į Škotiją: patiko, įspūdinga, nuostabi, super, atradimas, nereali, šventė, žydinti, maloni, nepakartojama, startas, atgaiva, rami, vasariška, kosminė, poilsis, svajonė, atsipalaidavimas, dovana, premjera, smagi, netikėtumas, kaledoniška, paslaptinga, viršūnė, išsipildymas, akademinė, turininga, humanitarinė, fantasmagoriška.

Ir dar. Apie Škotijos ypatumus ir savitumus

Gamta. Ją lydi lygumos, kalnai, slėniai, miškai, gausybė ežerų ir upių, Šiaurės ir Airijos jūros, Atlanto vandenynas, salos ir salelės. Ir išskirtinai graži augalija: ryškių spalvų gėlės, sodri žaluma. Tie augalai – viržiai, čiobreliai, ožrožės – tiesiog švyti intensyviai stipria spalva, pakelėse matyti ir rusmenių plotai. Škotijos orai labai permainingi – viena akimirka tvieskia saulė, o kitą jau pliaupia kaip iš kibiro. Taip pat čia dažnai tvyro rūkas, netrūksta lietaus. Kasdien pučia vėjai. Škotijoje nebūna šaltos žiemos, nebūna ir kaitrios vasaros. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra – 3-4 laipsniai, liepos – 15 laipsnių šilumos. Škotijos kraštovaizdis gniaužia kvapą – čia žėri ežerai, stūkso bauginantys kalnai, išsibarsčiusios vėjo gairinamos salos. Škotijoje tvyro kalnai, ežerai ir lygumos, jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, Šiaurės jūra. Šalies miškai užsodinti pušies ir eglių plantacijomis. Senųjų pušynų likučiai vadinami Kaledoniniais miškais (Caledonian pinewoods). Juose dominuoja senos išsikerojusia laja pušys, taip pat beržai, kadagiai ir šermukšniai. Yra kelioliką gamtos draustinių ir nacionalinių parkų. Loch Lomond ir Trossachs nacionalinis parkas – vienas gražiausių britų nacionalinių parkų, o taip pat vienas didžiausių, išsidriekusių 720 mylių nepaliestomis Škotijos vietovėmis. Tai keliautojų ir žygeivių rojus, kur galima gėrėtis skaidriais ežerais, dailiomis kalvomis ir žmogaus rankų nepaliestais peizažais. Didžioji Achanalto vandens saugykla dėl savo biosferos ypatumų taip pat paskelbta draustiniu. Didžiausias laukinės gamtos rezervatas Didžiojoje Britanijoje – Škotijos kalnai. Nacionaliniu gamtos rezervatu paskelbta beveik 260 kvadratinių kilometrų šios kalnuotos vietovės. Viename iš reliktinių miškų Glenmore miško parke, esančiame Kairngormo nacionaliniame gamtos rezervate, galima pasivaikščioti specialiai pažymėtais maršrutais. Šis nacionalinis parkas, įsteigtas Pertšyro grafystėje, siūlo pramogas kiekvienam – nuo pasivaikščiojimo Leanachano miške iki pasiplaukiojimo baidarėmis Loch Insho ežere ar žygio Insho pelkių draustinyje. Lankašyro grafystėje esantis Ežerų regiono nacionalinis parkas yra teisėtai laikomas aktyvų poilsį išpažįstančiųjų rojumi. Būtent čia susitelkę aukščiausi šalies kalnai, giliausi slėniai, ilgiausi ežerai. Tai paskutinio ledynmečio palikimas, dramatišku grožiu pranokstantis bet kurį iki šiol žmogaus sukurtą paminklą. Kesviko miestelis – su labiausiai išvystyta turizmo infrastruktūra, vienas iš tinkamiausių vietų pradėti pažintį su šiuo nacionaliniu parku. Pietvakariuose esantis Prembrokšyro nacionalinis parkas, vinguriuojantis šimtus kilometrų, žymi gražiausią britanijos pakrantę. Pilkos uolos su tolyn horizonto link besidriekiančiomis lygumomis bei Keltų jūra sudaro nepaprasto grožio reginį.

Apsilankius vasaros pradžioje, Škotijos kalnuose galima stebėti gausybę paukščių: šiaurinių audrošauklių, paprastųjų alkų, kuoduotojų kormoranų, silkinių kirų, pufinų ir sakalų-kelevių, kurie grumiasi tarpusavyje dėl vietos tarp stačių uolų. Laukuose tarp akmenų šviečia violetinės viržių ir į juos panašių augalų šakelės. Neveltui Škotijoje sakoma, kad ten, kur auga violetiniai viržiai, galima gyventi.

Škotijos nacionalinis augalas yra dagys. Legenda byloja, kad ši dygliuota piktžolė kadaise išgelbėjo škotus nuo netikėto naktinio vikingų užpuolimo. Užpuolikai, basi užlipę ant škotiškų dagių, pradėjo rėkti ir taip išsidavė. Škotijoje turbūt dėl klimato ypatingumo gamtos spalvos yra itin ryškios, tai dagys atrodo gana ryškiai. Dažnai šis augalas paliekamas net pjaunant žolę. Taip išryškėja jo savitas grožis.

Škotijoje auginamos avys, jų kerpama vilna naudojama megzti megztinius ir kitus vilnonius audinius. Škotų avių vilnos gerai žinomos visame pasaulyje.

Škotijos gamta tinkama įvairių pomėgių aistruoliams. Čia galima atvažiuoti gaudyti jūrinių upėtakių, upinių lašišų, medžioti elnio ar briedžio, rinkti grybus ar uogas. Gaudyti žuvį Škotijoje licencijos nereikia, tik reikia susimokėti už pasirinktą vietą žemės savininkui, kurio valdose įsikursite žvejoti. Atvykus žiemą Škotijos kalnuose galima puikiai paslidinėti, turi čia ką veikti kalnų turistai, alpinistai ir uolų laipiotojai.

Škotijos gamta tinkama įvairių pomėgių mėgėjams. Daugelis čia atvažiuoja gaudyti jūrinių upėtakių, upinių lašišų, medžioti raudonplaukių elnių, škotinių kurapkų, taip pat fazanų, žąsų, ančių ar zuikių.

Golfas. Škotija vadinama golfo tėvynė. Škotijos piemenys lazdomis akmenukus ridendavę į triušių urvelius. Šis škotų nacionalinis žaidimas, atsiradęs smėlingose ir kalvotose Šv. Andriaus (St. Andrews) apylinkėse. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose apie šį žaidimą paminėta 1457 m., karaliaus Jokūbo II dekrete. Pirmą kartą specialus golfo lazdų rinkinys minimas Škotijos karaliaus James IV užsakyme lazdų gamintojui 1502 metais. 1550 m. pirmą kartą dokumentuose minima, jog škotas Džonas Deilas žaidime naudojo medinius kamuoliukus. Vėliau pradėti naudoti odiniai plunksnomis iškimšti kamuoliukai. Pirmosios golfo žaidimo taisyklės buvo išspausdintos dar 1754 m. Škotijoje, tapo golfo žaidimo etalonu. 1826 metais škotas Robertas Forganas lazdos koto gamybai pradėjo naudoti brangesnį, iš Amerikos importuojamą hikori riešutmedį. Škotijos gaminamos golfo lazdos buvo parduodamos visam pasauliui.

Seniausias pasaulyje golfo aikštynas yra netoli Edinburgo. Jis vadinasi Šv. Andriaus karališkasis ir senovinis golfo klubas. Golfas – tai sportinis žaidimas su guminiu kamuoliuku ir lazdomis. Žaidžiama 5-20 ha dydžio plote (lauke, parke, miško aikštėje), kuriame paženklinta 9 arba 18 takų. Škotijoje gausybė gerai įrengtų golfo laukų, veikia daug šio puikaus žaidimo gerbėjų klubų. Šalyje puoselėjamos golfo žaidimo taisyklės, kasmet atvyksta tūkstančiai turistų ir šio žaidimo gerbėjų.

Kerlingas. Jo tėvynė – Škotija. Tai nacionalinis šios šalies žaidimas, paplitęs pasaulyje. Jam žaisti naudojamas apvalus akmuo su pritaisyta rankena, kuris slysta lygiu ledo paviršiumi. Škotijos Sterlingo miestelyje rastas seniausias kerlingo akmuo, datuotas 1511 metais. Nuo tų laikų Škotijos eilėraščiuose dažnai minimas keistas užsiėmimas, kuris verčiant iš anglų kalbos reiškia „sukimą“ (angl. – curl). Etnografiniai škotai kerlingo žaidimui iš namų imdavo paprastas šluotas, parinkdavo nusiritusius nuo kalnų panašaus svorio ir formos akmenis ir jais žaisdavo ant ledo. Tik XVIII a. pabaigoje pradėta gaminti apvalius akmenis su metalinėmis (dabar jau plastikinėmis) rankenomis.

Viskis. Neatskiriama Škotijos nacionalinio savitumo dalis – pagarsėjęs stiprusis gėrimas – viskis (Whisky – škotiškas, Whiskey – airiškas) gaminamas Spėjaus (Spey) upės slėnyje. Viskio pavadinimas kilęs iš senovinio škotų gališko žodžio, reiškiančio „gyvenimo vanduo“ (The water of life). Pirmą kartą viskis Škotijoje buvo pagamintas prieš 520 metų, 1494 metais. Škotiškasis viskis, populiariausias pasaulyje stiprusis gėrimas, yra gaminamas iš grūdų, vandens ir mielių, brandinamas ąžuolo statinėse ne mažiau kaip trejus metus ir vieną dieną. Pagal receptūros pobūdį gėrimas skirstomas į salyklinį, grūdinį ir maišytą. Daugelį amžių buvęs nelegaliu verslu, šiandien viskis skatinamas valdžios, nes gėrimo gamybos tradicijos populiarina tautinį savitumą, turizmo plėtrą bei ekonominę gerovę.

Visoje Škotijoje gausu viskio gamyklų: jose turistai turi galimybę stebėti šio gėrimo gaminimo procesą ir išgirsti paslapčių, kaip tinkamai mėgautis viskiu ir atrasti tikrąjį jo skonį.

Drabužis. Iki šiol Škotijoje išliko tradicinis vyrų kostiumo elementas – škotiškas kalniečio drabužis (languotas sijonas, pledas, megztos kojinės iki kelių) kiltas iš medžiagos, austos languotais raštais. Sijonai būdingi kalniečiams hailenderiams, o kelnes dėvi lygumų gyventojai – houlenderiai. Škotų vyrų sijonai vilnonio audinio, užpakalyje gausiai klostuoti, susisupami. Dar nuo XVII a. šie sijonai simbolizuoja Škotijos kalniečių klaną. Anksčiau po kiltais nebūdavo dėvimi apatiniai rūbai. Atseit, taip škotus kalniečius vertė daryti jų patarlė: Nieko nereikia dėvėti po kiltu, nes reikia būti visada pasiruošus veikti. Kilto ilgis taip parenkamas, kad konkrečiam asmeniui siektų kelius. Kiltams charakteringa languotas raštas, tartanas, pagal kurį, kaip pagal kokį herbą, galima nustatyti, kokiai šeimai priklauso kiekvienas škotas, ne vien kilmingieji. Skirtingi languoti raštai simbolizuoja vis kitą škotų didikų šeimą.

Šis vyriškas rūbas Škotijoje buvo pradėtas dėvėti jau X a. Jis populiarus nacionalinių sporto rungčių varžybose. Senoviniu apdaru kartais puošiasi muziejų darbuotojai, dūdmaišininkai. Dar šiais sijonais dėvima per vestuves. 90 proc. škotų jaunikių, laikydamiesi papročių, segasi tradicinį savo klano kiltą, siuvamą iš languoto vilnonio audinio. Pagal tradiciją, kiltas dėvimas kartu su kailiniu krepšiu, specialiais batais ir kartais su įkištu į kojinę durklu. Škotiški kiltai – labai įvairūs, būdingi tam tikram klanui arba genčiai. Skiriasi kiltai iš lengvos medžiagos, skirti kiekvienai dienai, nuo kiltų iš sunkios, aukštos kokybės medžiagos oficialioms progoms. Dabar įprasta, kad kiltus škotai dažniau dėvi užsienyje, nei pas save tėvynėje, tuo norėdami pabrėžti savo tautiškumą. Juos dažnai galima sutikti varžybų metu, kai škotų įvairios sporto komandos žaidžia užsienyje. Nieko nestebina sijonuoti škotų sirgaliai varžybose. Nors kiltas tradiciškai vyrų apdaras, bet moterys irgi dėvi į kiltus panašius sijonus, kurių ilgis nėra apibrėžtas kaip kad tikrųjų kiltų: jie gali būti ir ilgesni, ir trumpesni. Kiltą galima įsigyti beveik visose suvenyrų parduotuvėse. Tikri škotai kiltus siūdinasi ir už tai pakloja nemenką sumą.

Beje, dar 2007 m. pradžioje Škotijos parlamentas priėmė įstatymą, numatantį, kad škotai, norintys prie kilto nešioti kailinį krepšelį, turi gauti licenciją gaminiams iš retų gyvūnų kailio. Pats kiltas nėra kailinis, tačiau prie jo būtinai turi būti kailinis krepšelis. Kaip paaiškėjo, šis įstatymas taikomas barsukams bei ūdroms, iš kurių kailio itin dažnai siuvami krepšeliai – sporanai, nešiojami su škotiškais sijonais. Prieš gaudami licenciją gaminių iš tokių gyvūnų savininkai privalo įrodyti, kad gyvūnas buvo nužudytas teisėtai.

Maistas. Škotijoje verta paragauti nacionalinių patiekalų, visų pirma – haggis, šiek tiek primenančio vėdarus. Ne kiekvienas išdrįstu paragauti šio įdaryto avies skrandžio. Haggis gaminamas iš avių skrandžių, žarnokų, žalumynų ir prieskonių (Haggis – avies skrandis, kimštas smulkintais to paties gyvulio viduriais – maltomis kepenimis, plaučiais ir širdimis, kapotais svogūnais, avižom, taukais ir prieskoniais, patiekiamas su ropių ir bulvių košėmis, – ir dabar dažnas ant škotų pietų stalo.) Kartais haggis – tai košė – mėsos ir grūdų mišinys, kuris patiekiamas su virtomis bulvėmis ir moliūgais. Ši košė vandenyje verdama ne mažiau kaip tris valandas avies skrandyje. Jis prikemšamas mėsos, svogūnų, miltų, paskaninamas druska ir pipirais. Gan savotiškas skonis, gal tik per daug aštrus. Patys škotai tvirtina, jog haggis prototipas aptinkamas jau Homero Odisėjoje, ir pasiekė jų kraštus su romėnų legionieriais. Nacionalinis haggis buvo nepasiturinčiųjų škotų valgis, bet anais sunkiais laikais net ir jiems jis buvo nekasdienis, šventiškas patiekalas.

Haggis Škotijoje gaminamas ir parduodamas ištisus metus, tačiau yra metuose keletas dienų, kuomet šis patiekalas susilaukia ypatingo dėmesio. Tai Naujųjų išvakarės arba pirmoji Naujųjų metų dieną ir Bernso naktis (sausio 25 d.), kuomet minimas vieno garsiausių Škotijos poetų Roberto Bernso gimtadienis. Iškilmių priežastimi, o kartu ir dalimi yra šio poeto 1786 m. sukurtas eilėraštis Kreipimąsis į haggis (Address to A Haggis). Ceremonijos metu padavėjas, einantis paskui viskį nešantį padavėją, skambant dūdmaišiais atliekamai muzikai, patiekalą į valgomąjį įneša sidabrinėje, negilioje, pailgoje lėkštėje. Šventės šeimininkas pirmasis įpjauna patiekalą ilgu peiliu ir deklamuoja Roberto Burnso eilėraštį Apie hagį (To a Haggis), kurio atlikimas ir yra vakaro kulminacija. Škotai tiki, kad hagis – tai mitinė būtybė, gyvenanti miškuose. Šventės metu ne tik skaitomos eilės ir valgomas hagis. Susirinkę svečiai į haggio sveikatą kelia tostą, ne ko kito, o škotiško viskio dram’as – stiklo šio tauraus gėrimo, pripilto per du pirštus. Šventės nuotaiką praskaidrina dūdmaišių skambesys bei tradiciniai škotiški šokiai, vadinami ceilidh.

Škotijoje taip pat populiarūs škotiškos ėrienos kepsniai, švelni aviena su mėtų padažu. Kiaušinienė su šonine ar kumpiu pusryčiams – įprastas sekmadieninis valgis. Per pusryčius valgoma košė. Škotiška lašiša patiekiama su lengvu padažu ir daržovių garnyru. Tradicinė sriuba – sodrus sultinys, kuriame plaukioja įvairios daržovės ir perlinės kruopos. Pagrindinis valgymas yra prišpiečiai, tuomet arbata geriama maždaug 16 val., taip pat sumuštiniai, kiaušiniai ir saldumynai, o po jos, vakare, valgoma lengva vakarienė.

Kavinių ir alinių holas dažniau vadinamas salonu. Aludėje galima pigiai pavalgyti ir suprantama, išgerti. Kaip rašė Burnsas maldoje-toste The Selkirk Grace, kuriuo visada pradedama šventė „Burnso naktis“: Bet mes turime mėsos ir galime valgyti, taigi telieka už tai padėkoti Dievui. Beje, Lietuvoje, taip pat švenčiama Burnso naktis. Šiemet, sausio 23 d. Vilniaus rotušėje surengta jau šešioliktoji šio poeto naktis, kurios metu skambėjo škotiškos eilės, dūdmaišiai, buvo šokami šios šalies nacionaliniai šokiai. 

 

Muzika. Škotijoje populiarūs dūdmaišininkai ir dainos, susijusios su istorinėmis baladžių ir keltų herojiškų sakmių tradicijomis. Kasmet Edinburge vyksta garsūs muzikos ir meno festivaliai, kurio kulminacija – Military Tatoo su muzikinio škotų dūdmaišininkų ansamblio eitynėmis. Taip pat Fringle, alternatyvus festivalis, kurio metu miesto gatvėse ir parkuose vyksta artistų iš viso pasaulio vaidinimai, daininkų ir muzikantų pasirodymai.

Škotai tiesiogiai susiję su bardais. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose bardai minimi 1449 metais škotų gėlų kalboje, Škotijos žemumoje apibūdinant keliaujantį muzikantą. Vėliau šis žodis per škotų kalbą pateko į anglų bei kitas Europos kalbas.

Tie saviti ir nepaprasti škotai

Škotai – šilta ir draugiška tauta. Nors škotai dažnai save juokais laiko šykštuoliais, tačiau taip nėra: jie – viena iš dosniausių pasaulio tautų. Rašomoji mašinėlė, garo mašina, televizija, vaizdo magnetofonas, penicilinas – už šiuos ir kitus išradimus turėtume padėkoti škotų išradėjams! 1714 metais škotas Henry Millis išrado „mašinėlę ar metodą spausdinti arba nurašyti raides“. Škotų mechanikas Jamesas Wattas (1736-1819) 1769 metais užpatentavo naujo modelio žemo slėgio garo mašiną. 1775 m. J. Wattas su partneriu įkūrė pirmąjį garo mašinų fabriką. Netrukus jo išradimas buvo naudojamas kasyklose, tekstilės fabrikuose, laivuose, lokomotyvuose ir kt. 1880 m. škotas Henry Fauldsas pirmasis pasiūlė pirštų atspaudus naudoti nustatant žmogaus tapatybę. 1925 m. škotas Johnas Logie Bairdas (1888-1946) pateikė savo pirmuosius „televizijos vaizdus“. Jis ne tik pademonstravo pirmąją elektromechaninę televizijos sistemą, bet ir pristatė šį didįjį „technikos stebuklą“ Londone. 1928 metais škotų biologas ir farmakologas Alexanderis Flemingas (1881-1955) atrado peniciliną (Penicillium).

Tolerancija, lygios galimybės ir socialinis teisingumas yra svarbūs principai Škotijos žmonių bendruomenėse. Jų namai visur tvarkingi, interjeras užpildytas mielomis detalėmis. Kalba škotai su stipriu škotišku akcentu. Jie su pasididžiavimu pabrėžia: „Mes – ne anglai, mes – škotai“. Kalbant apie škotus, tradicinis vaizdas yra sijonuotas vyras saulės nubučiuotais plaukais, pučiantis dūdmaišį. Škotai yra linksmi, daug plepantys ir draugiški žmonės. Visada besisveikinantys ir noriai padedantys. Apie savo jausmus škotai gali kalbėti valandų valandas. Nesvarbu, ar tai būtų meilė moteriai, tėvynei ar futbolo klubui. Škotijos šiaurėje gyventojai ir jų elgesys išsiskiria kitoniškumu. Namai čia retai kur rakinami, dažnas automobilis per naktį paliekamas su rakteliais spynelėje. Žmonės čia pasitiki vieni kitais. Gal dėl to, kad yra nuo mažens pažįstami

Škotai kai kuriose gyvenvietėse labiau švenčia dieną prieš Naujuosius metus (angl. Hogmanay) negu šv. Kalėdas. Hogmanėjus (Hogmanay) pavadinimas kilo nuo avižų pyrago, kuris šią dieną išdalinamas vaikams. Nacionalinė ir tradicinė visos Škotijos ceremonija Hogmanay prasideda gruodžio 29-ąją ir tęsiasi iki sausio 1-osios. Ji Edinburge švenčiama namuose, kavinėse ir kaimo visuomeniniuose pastatuose. Tai grandioziškiausia gatvės šventė su eitynėmis, karnavalinėmis procesijomis, šokiais ir dainomis, netylančiomis iki pat ryto, turi stiprias tradicijas, neatsikiriamai susijusias su visuotinio džiaugsmo kultu ir linksmybėmis. Šios šventės metu, sutinkant Naujuosius metus dainuojama sena škotų daina Auld Lang Syne („Seni praėję metai“, arba „Seni geri laikai“). Tai sena škotų liaudies daina, tačiau moderniąją jos versiją parašė Robertas Burnsas. Ji buo paskelbta jau po jo mirties 1796 metais.

Škotijoje pagal tradiciją naujametę naktį uždegamos statinės, pilnos deguto, ir ridenamos gatvėmis. Tai atsisveikinimas su praeitimi. Škotai įsitikinę, jog svečio, kuris pirmasis aplankys jų namus, laukia sėkmė arba nesėkmė. Jų manymu, sėkmė pirmiausia suteikiama tamsiaplaukiui vyrui, atsinešusiam dovanų. Be to, palydint senuosius ir sutinkant Naujuosius metus čia atvertos visų namų durys. Svečias turi atnešti gabaliuką anglies ir įmesti jį į židinį su palinkėjimu, kad ugnis tuose namuose degtų ilgai.

Škotijoje rastos krūvelės kiaušinio formos amuletų, kai kurie mokslininkai teigia, kad tai priiklausė druidams. Nuo senų laikų Škotijoje, kaip ir Lietuvoje, yra tradicija Velykų Pirmadienį ridenti kiaušinius. Kietai virti kiaušiniai ridenami nuožulniu paviršiumi. Laimėtojas, priklausomai nuo susitarimo, yra tas, kurio kiaušinis nuriedėjo toliausiai, arba tas, kurio kiaušinis ilgiausiai išlieka nesudužęs, arba kuris nuridena arčiausiai pasirinkto taško.

Škotijoje iki šiol kasmet vyksta kasmetinės tradicinės stipruolių varžybos, kurių metu į toli metamas didžiulis akmuo. Ypač garsios Breimare (Braemar) vykstančios žaidynės, kuriose stipruoliai varžosi kūjo metimo ir akmens kėlimo rungtyse, o pagrindinis žaidynių įvykis yra karties metimo varžybos – bandoma kuo aukščiau išmesti 6 metrų ilgio medinį baslį, sveriantį per 60 kg. Taip pat vyksta įdomios kelmų mėtimo varžytuvės: atletai varžosi tarpusavyje, kuris pakels didesnį kelmą ir jį nusvies kuo toliau. Atvykusiems turistams siūlomos ir tradicinės rungtys – rasto vertimas, virvės traukimas ir dūdmaišininkų varžybos, žaidynės „Highland games“, įvairiose Škotijos regiono vietose vyksta nuo gegužės iki rugsėjo vidurio.

Kad gyvuliai nesirgtų ant jų kaklų ir tvarto sienų škotai kabina akmenis. Tikima, kad jūros pakrantėse rastas nugludintas akmuo su skylute viduryje atneša laimę. Tai laikoma ženklu, kad išsipildys radusiojo svajonės. Škotijoje yra akmeninių paminklų pragręžtomis skylutėmis, dažnai su runų įrašais. Pro skylę senuose akmenyse įsimylėjėliai spausdavo vienas kitam rankas, tikėdami, kad tuo ištikimybės pažadą jie padarė šventą visam laikui.

Škotijoje vestuvės ypatingos: pagal tradiciją tam, kad priimtų nuotaką į savo šeimą, jaunasis užmeta jai ant pečių skarą iš languotos savo klano spalvų medžiagos bei užsega ją nacionalinėmis sidabrinėmis segėmis. Taip vyras simboliškai priima į savo klaną naują narę. Po ceremonijos draugai plauna jaunųjų kojas, taip paruošdami juos naujajam gyvenimo keliui.

Kai kuriose Škotijos kaimuose iki šiol išliko tradicija apipilti nuotaką purvu. Ne vestuvių ceremonijos metu, žinoma, o likus kelioms dienoms iki jos. Šiam ritualui yra ruošiamas specialus mišinys, kurį sudaro kiaušiniai, padažas, sviestas, makaronai, morkos, surūgęs pienas ir kiti nemalonūs ingredientai. Apipilta šiuo mišiniu nuotaka yra išvaroma į miestą ir turi užsukti į visas pažįstamas kavines, kad visi galėtų įsitikinti, jog ritualas yra įvykdytas. Škotai tiki, kad po tokio pažeminimo visi vedybinio gyvenimo nesklandumai pasirodys menkniekiais.

Škotijoje populiarus žuvies simbolis. Kinkardinešyre yra nedidelė bažnytėlė, kur virš įėjimo pavaizduota žuvis.

Škotija ir Lietuva

Nemažai lietuvių gyvena Edinburge, Glazge, Belshilyje, Dandyje, Karfine. Škotijoje vasaros ir rudens metu viešbučiuose, restoranuose, kempinguose, laukuose dirba nemažai studentų ar šiaip jaunų žmonių, atvykusių iš Lietuvos. Kalbantis su jais išgirdome, kad jiems čia patinka, škotai gan nuoširdūs, sąžiningi žmonės.

Škotai jau nuo seno laikų lankėsi ir kūrėsi Lietuvoje. Nuo 17 a. pradžios nemažai škotų amatininkų ir pirklių pirmiausia įsikūrė Kėdainiuose. Čia jie apsigyveno ir įsteigė savo krautuvėles. Vienas pirmųjų škotų atvykėlių buvo Tomas Šafleris, Kėdainiuose prekiavęs midumi ir vynu. Škotai labai prisidėjo prie Kėdainių suklestėjimo. Per škotus Lietuvos ir Kėdainių jaunuoliai turėjo galimybės studijuoti Edinburgo ir Oksfordo universitetuose. 17 a. Kėdainiuose buvo įsikūrusi didžiausia škotų bendruomenė etnografinėje Lietuvoje. Manome, kad čia 17 a. – 18 a. galėjo gyventi iki 300 škotų. Jų daugiau buvo tik Klaipėdoje, kuri tuo metu priklausė vokiečiams. Nuo XVIII a. pradžios karo, bado bei maro epidemijos škotai ėmė trauktis iš Kėdainių. Jų išvykimą paspartino ir katalikų įsigalėjimas Kėdainiuose. Kėdainių škotai išvyko į Klaipėdą, Karaliaučių.

Jau nuo XVII a. škotų pirkliai lankydavosi Klaipėdoje. Ilgainiui jie su žmonomis ir vaikais pradėjo apsigyventi šiame mieste, čia vystė savo verslą. Klaipėdos liuteronų bažnyčios dekanato Krikšto ir jungtuvių 1616-1647 metų knygoje minimi škotai Hansas Litlsonas, Hansas Peslis, Georgas Veslis ir Jakobas Nekstlis. Pastarieji trys buvo, kaip nurodoma, kilę iš Aberdyno Škotijoje, o Jakobas Nekstlis iš Edinburgo. Kadangi škotai išpažino reformatų tikėjimą, tai jie lankėsi ir tuokėsi reformatų bažnyčioje Klaipėdoje. Mieste augo ir plėtėsi škotų bendruomenė. Tai buvo pirkliai, jūrininkai, laivų dailidės ir lynininkai. Čia jiems buvo pradėta suteikti miestiečių teises, prekybos patarėjų titulus, o kai kuriems buvo patikėtos ir burmistrų pareigos. Škotų namų pamokslininkas Johanas Vendelinas de Rodemas 1661 gavo Didžiojo Kurfiursto leidimą kas ketvirtį atvykti į Klaipėdą ir laikyti privačias pamaldas. 1667 m. škotų bendruomenė gavo krašto valdžios privilegiją pirkti privatų namą, kuriame pamokslininkas laikytų pamaldas.

Škotija visais laikais randa kelią į lietuvių širdis. 2000 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus „Arkos“ galerijoje buvo surengta paroda „Edinburgo paveikslas“, kurioje buvo eksponuojami istoriniai ir šiuolaikiniai Edinburgo vaizdai: litografijos, fotografijos, žemėlapiai ir piešiniai. Parodos lankytojai turėjo progos palyginti dabartinius Škotijos sostinės vaizdus su tais, kuriuos prieš 150-200 metų užfiksavo senieji graviūros meistrai ir karalienės Viktorijos laikų fotografas Tomas Vernonas Begbis (1840-1915). Atidesni žiūrovai galėjo pastebėti, kad škotai rūpestingi senovės saugotojai ir puoselėtojai. Daugelyje nuotraukų, kurias skiria pusantro šimtmečio intervalas, išlikę beveik identiški vaizdai.

ŠKOTŲ PATARLĖS (parinko Jonas Nekrašius)

Liūdni namai, kuriuose vištos gieda garsiau už gaidį.

Savo arkliams dosnūs tik tie, kurie jų neturi.

Tas įvertins arklio pranašumą, kam yra tekę jodinėti ant žąsies.

Laikantysis balnakilpes yra ne prastesnis už sėdintįjį balne.

Ereliai skraido po vieną, o avys buriasi draugėn.

Kas laiko ranką liūto nasruose, turi atrasti geriausią būdą, kaip ją ištraukti.

Niekas nesijaučia geriau už tuos, kurie tiki, kad jiems bus geriau.

Be prakaito nebus ir saldainių.

Patikėk viskuo, ką girdi, ir imsi valgyti viską, ką matai.

Alkis – puiki virtuvė šaltai bulvei.

Kas gali būti kvailiau nei srėbti rūgpienį su šakute.

Prieš šokdamas apsidairyk – ir geriau nusileisi.

Kieno durys žemos, tas privalo pasilenkti.

Verčiau maža ugnelė tau sušilti nei didžiulis laužas tau sudegti.

Pirksi, ko nereikia, paskui pardavinėsi, ko nesunaudosi.

Žinok kada išleisti, žinok, kada taupyti, žinok kada pirkti, ir niekad neliksi basa.

Neregio saiką pravartu gerai pamatuoti.

Nematai dugno – toli nebrisk.

Sklidiną taurę nešk atsargiai.

Vyne prigeria daugiau negu vandenyje.

Ką blaivus mąsto, tą girtas kalba.

Ateisi nekviestas – sėdėsi nevaišintas.

Laikykis geros draugijos, ir būsi palaikytas vienu iš jų.

Godūs žmonės – ilgos rankos.

Tas, kieno didelė nosis, mano, kad visi tik ir kalba apie ją.

Skurdas – tai skausmas, bet ne gėda.

Kieno kišenėse švilpauja vėjai, tas turguje ilgai neužsibūna.

Jei pargriuvai – pasistenk paimti ką nors nuo grindų, kol guli.

Geras dalykas yra gimimas, bet geresnis – išauklėjimas.

„Dera būti mandagiai“, – tarė sena moteriškė ir pamojo velniui prieiti.

Gerai, kad visos mūsų ydos neatsispindi veide.

Užmerk akis prieš menkas ydas, nes pats turi kur kas didesnių.

Vaikas plepa laukuose, ką išgirdęs namuose.

Nemeluok laukiantiems žinių.

Koks klausimas, toks ir atsakymas.

Tyra sąžinė – ramus miegas.

Netikusi ta kova, po kurios nugalėtojui tenka mažiausiai.

Matyt, tamsta esi kilęs iš ponų Ėmikų, o ne iš ponų Davikų giminės.

Sąžiningą žmogų siūleliu suriši, sukčiaus nė virve nesupančiosi.

Išmintingas tas, kas priešą gali paversti savo draugu.

Jono Nekrašiaus nuotraukos