Pažįstu Romą Kupčinską jau, ko gero, kelis dešimtmečius. Ir kaipo kraštietį, iš Veiviržėnų (Klaipėdos r.) atvykusį mokytojauti į Panevėžį, ir kaip itin darbštų pedagogą, taipogi ne prieš dešimtmetį vadovaujantį mokyklos jauniesiems miško bičiuliams, ir kaip „Žaliojo pasaulio“ bičiulį, visada parašantį savaitraščiui apie miško draugų geruosius darbus giriose ar greta jų. Pažymėtina, jog Romas Kupčinskas jaunuosius gamtos draugus sutelkia net ir vienai ar kitai socialinei akcijai. Pradžioje kreipiasi į miškininkus, kurie (bent anksčiau) visada padėjo gauti medienos inkilams daryti. Kai su vaikais sukala kokį 100 namelių paukščiams, keliauja į Panevėžio centrą, parduoda tuos inkilus, o gautas lėšas atiduoda kuriai nors progimnazijos moksleivio šeimai, kurią kamuoja sunkios ligos, nepriteklius, vargas. Inkilėliuose įsikuria giriai draugiški paukšteliai, o bėdos ar ligos kamuojamai šeimai (vienąkart – po avarijos besigydančiai moksleivei; kitąkart – sunkiai susirgus kurio moksleivio vieninteliam maitintojui, trečiąkart… ar galima išvardinti visas bėdas) dovanojamas vilties žiburėlis, tarsi pavasarinė paukštelio giesmė…
Tokia prieškalėdinė akcija, kiek žinau, jau tampa tradicija, papuošiančia ir miškininkus, ir jaunuosius miško bičiulius, ir inkilėlius perkančius bei aukojančius panevėžiečius, ir patį Romą Kupčinską, ir „Ąžuolo“ progimnaziją, ir…
Neseniai susitikus su Romu Marcinkonyse, Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos mokykloje surengtame seminare, skirtame šalies jaunųjų miško bičiulių būrelių vadovams, pašnekovas apie minėtą gerumo akciją, sutelkiančią ir vaikus, ir miškininkus, sakė taupiai ir žemaitiškai: „Šito reikia…“.
Sakau Romui, jog visada džiaugiuosi, kai pagerbiamas (ir tarp miškininkų, ir Aplinkos ministerijoje, ir…) jis ar jo vadovaujamo būrelio „Miško meistreliai“ nariai. Kur nesidžiaugsi, jei Romas jauniesiems miško bičiuliams mokykloje vadovauja jau bent 25 metelius.
„Pamenu, jog pirmoji iškyla sėdus ant dviračių – į girią. Etikos mokytoja rinko lapus, samanas ir kitokius elementus, skirtus floristiniams darbams, o aš su vaikais padarėme girioje stendą: „Čia – mūsų miškas. Saugokime jį“. Po tuo tekstu pasirašo autorius: briedis. Tarsi ir žaidimas, kuriuos vaikai mėgsta, tad liko tik urėdijoje įregistruoti jaunųjų miško bičiulių būrelį“, – pasakojo Romas Kupčinskas, pridurdamas, jog vaikai visada yra smalsūs, kūrybiški, tik pedagogas turi žinoti kaip vaiką reikia auginti, kaip bendrauti. Smagiausia, jei ir miškininkai nenusigręžia nuo tokios veiklos, nes turint jaunųjų miško draugų, kartu turime ir savotiškų girios globėjų, sargų.
Anksčiau, kai buvo vidurinė mokykla, Romo Kupčinsko draugais girios bičiulių veikloje buvo ir penktokai, ir dešimtokai, o dabar – 4-8 klasių moksleiviai.
„Dabar, atrodo, jog gyvenimas tapo greitesnis, nes greičiau moksleiviai atsisveikina su mūsų būreliu. Kita vertus, turiu pasidžiaugti, jog po valstybinių miškų valdymo reformos miškininkai nuo mūsų tikrai nenusigręžė, kviečia ir į renginius, kiek gali ir patalkina mums, nors kai kuriuos suvaržymus jaučiame… Džiaugiamės, jog visada mums draugiškas Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio Gegužinės girininkijos girininkas Dainius Medutis“, – kalbėjo Romas Kupčinskas, diegiantis auklėtiniams ne vien pagarbą giriai, jos gyventojams, o ir meistrystės (ypač – su medžiu) pagrindus. Tokia sintezė tarsi sutvirtinama kasmet Romui (jis – ne vien medžio meistras, o ir fotografas, į pasaulį, gamtą, girią pasižiūrinti ir pro vaizdo ieškiklį) ir jo kolegoms organizuojant kūrybines stovyklas prie Baltijos jūros, skirtas JMB būrelio „Miško meistreliai“ nariams. Įdomiausia, jog kartą pabuvę tokioje stovykloje, iš karto prašosi į panašią išvyką ir kitąmet.
„Tikrai nuoširdžiai dirbame, miegame palapinėse, patys gaminame ir valgį, tad didesnio komforto kaip ir neturime (beje, turime už palapines ir kitokią paramą padėkoti pasieniečiams). Gaila, jog pratęsiant mokslo metus į vasaros gilumą, viltys apie tokią stovyklą taipogi yra stumiamos – į nežinią. Gaila, jei vaikai nebegalės džiaugtis nuoširdžiai visą dieną kuriantys… Juk stovyklai kiekvienas pasirengia tam tikrus ruošinius (dažniausiai darome Lietuvos miestelių herbus, tarkime, pagal tematiką „Miško paukštis“; Lietuvos 100-čiui padarysime 100 herbų), man tik reikia patarinėti, kiek patalkinti. Nors apie 40-ies vaikų būriui labiau padėti ir galimybių nebeturiu. Vyresnieji padeda jaunesniems, o kolegė politikos mokytoja Daiva Baubonienė dirba su mergaitėmis – kuria įvairius koliažus iš gamtinės medžiagos“, – pasakojo „Miško meistrelių“ vadovas, turintis vilčių, jog visuomenė galėtų vaikų sukurtuosius herbus pamatyti gražiai atsinaujinusioje Panevėžio gamtos mokykloje. Beje, joje Romas Kupčinskas taipogi „įdarbintas“, nes vadovauja būreliui „Medžio mozaika“ (gaila, jog tik vienas 2 valandų trukmės užsiėmimas kas savaitę), kuriame pusė – jaunieji miško bičiuliai.
… Iš Panevėžio į Marcinkonis Romas atvyko savo automobiliu, tad už tokią kelionę tenka mokėti iš savosios kišenės. Ji nūnai pedagogui „vis lengvėja“…
„Dabar dėl to etatinio atlyginimo – vien šurmulys virš pedagogo galvos… Už papildomą darbą gali ir nieko negauti… Nes lėšų jei nėra, tai nėra. Tarkime, kai einu į mišką su vaikais, tam reikia mažiausiai 4-5 valandų. Kas apmokės, jei tam nėra kokio limito… Vadovauju „Miško meistreliams“, už tai kas savaitę yra atlyginama kaip už dvi darbo valandas. Dabar, kaip mokytojas metodininkas, turiu 0,75 etato, tad išeinant į pensiją paaiškės, jog ne vienerius metus dirbau, o tik 0,75, t.y. dirbu 10 metų, o teturiu darbo stažo tik 7,5 metų… Dirbu kiek galiu, tačiau… Visa tai prasidėjo, kai įvedė pedagogui vadinamąjį „etatinį apmokėjimą“. Anksčiau etatas – 18 valandų, o dabar mokytojas (ir turėdamas 24 valandas) pilno etato dar ir negauna… Tokios permainos, kurių švietimo ministrė tarsi nesuvokia… Mūsų progimnazijoje etatą turi tik gal dvi pedagogės. Kaip pedagogas, kaip mokytojas metodininkas esu tiesiog žlugdomas. Skaudžiausia, jog pedagogas mūsų valstybėje valdžios dar siejamas su prestižine specialybe. Tikras pasityčiojimas…“, – kalbėjo darbštusis Romas Kupčinskas.
Sakau pašnekovui, jog istoriją atspindinčiuose raštuose dažnai įraityta: darė valstybei gražius darbus, o gyvenimo saulėlydis – skurde. Tačiau pasiūliau vėl grįžti vilties žemių link, nes Romas – nepataisomas entuziastas, dar turintis ir „auksines rankas“. Daugelis panevėžiečių tuo puikiai įsitikino. Neatsitiktinai prieš keletą metų buvo išrinktas ir „Metų panevėžiečiu“, o pernai išrinktas Panevėžyje „Metų mokytoju“.
„Esu skolingas ir Panevėžiui, ir mokyklos vadovybei, ir vaikams, kurie lanko ir jaunųjų miško bičiulių būrelį „Miško meistreliai“. Dirbti mokykloje su vaikais man tikrai yra įdomu. Manau, jog visko pinigais ir neįvertinsi. Džiaugiuosi, kad galiu kažką keisti ir savo, ir vaikų gyvenime (kaip nesidžiaugsiu šauniais aštuntokais Justu Palioniu ir Edvinu Račiu, dvynukėmis Greta ir Lina Morkūnaitėmis, septintokais Emiliu Žemguliu, Edgaru Žioba), kad galiu būti naudingas ir miškui, ir žmogui“, – sakė atsisveikinant Romas Kupčinskas.
Augusto Uktverio nuotrauka
