Vytautas ŽEMAITIS
Senieji Trakai

Širdyje – su gimtinės gamta

Fotomenininką, gamtos bičiulį ir sąjūdietį Alfredą Girdziušą (1948 06 05 - 2015 03 18) menant

Alfredas Girdziušas

Su šiuo iškiliu aukštaičių krašto sūnumi, fotomenininku, žurnalistu buvome pažįstami daugiau kaip 30 metų. Jau penkerius metus jo nėra šalia mūsų, tačiau prisiminimai atminty gyvi.

Susipažinome neatsitiktinai, baigiantis sovietiniams laikams, tuometinėje Trakų rajono „Spartuolio“ laikraščio redakcijoje, kur jis dirbo fotoreporteriu. Bene daugiausiai jis rengdavo fotoreportažus iš Lentvario bei Grigiškių, čia esančių įmonių, įstaigų, gamyklų. Be to, jis duodavo savo meninių nuotraukų į kas ketvirtį leidžiamą literatūrinį puslapį „Galvės vėjas“. O aš šiame laikraštyje tuomet dirbau neetatiniu korespondentu ir rašiau straipsnius iš tuometinės Trakų nerūdinių statybinių medžiagų gamyklos, rajone vykusių sportinių varžybų bei teikiau nuotraukas.

Kiek pamenu šį malonų žmogų, jis visuomet vilkėdavo pilkos spalvos berankovę liemenę, kurioje buvo daug kišenių, nes jam buvo reikalinga susidėti fotojuostas, objektyvus, atsargines fotopriemones, rašiklius… Jaučiau – jis mėgo šią neryškią, ramią pilką spalvą, lyg norėdamas atkreipti dėmesį ne į save, o į savo kūrybą.

Mėgo jis fotografuoti Lentvarį, jo neprižiūrimą ir nykstantį kultūros paveldą – architektūros paminklus, parką. Taip pat ir Trakų krašto gamtą. Bet kuriuo metų laiku, nes buvo tikras gamtos vaikas. Labai mylėjo gimtojo Ignalinos rajono Mielagėnų seniūnijos Paliesiaus kaimą, jo žmones. Dėl šių priežasčių vėliau, dirbdamas ar talkininkaudamas „Trakų žemėje“, „Vorutoje“ ir kituose leidiniuose, jis dažnai pasirašinėdavo Paliesiaus pseudonimu.

Jis taip pat dirbo dar viename Trakų rajono leidinyje – laikraštyje „Trakiečių rūpesčiai“.  Kaip dabar mena vienas iš šio savaitraščio redaktorių K. Petkūnas, Alfredas buvo labai drąsus ir produktyvus žurnalistas – pateikdavo daug naudingos ir svarbios medžiagos apie Lentvarį, Grigiškes, Trakus.

Vilniuje, Lvovo gatvėje, Alfredas buvo įsirengęs fotostudiją, kurioje daug fotografuodavo. Pas jį lankydavosi daug žymių žmonių, ypač menininkų. Čia ir man teko pabuvoti. Kadangi nuo seno taip pat domėjausi fotografija, jis man padovanojo 1985 m. žurnalo „Sovetskoje foto“ komplektą, kurį turiu iki šiol, bei skaitmeninio fotoaparato kortelę, kurią naudoju dar ir šiandien. Dabar ši Alfredo dovana tapo man brangia relikvija, nešančia sėkmę, nes būtent Alfredas mane padrąsino ir pastūmėjo žengti fotomeno keliu, kažkada pasakęs: „Vytuk, žiūrėk į savo darbus rimčiau“. Su Alfredu buvo malonu bendrauti. Jis visuomet mane vadino švelniai: Vytuk, Vyteli.

Alfredo dėka man teko susipažinti su vienu žymiausių Lietuvos fotomenininku ir jo darbais – Vitalijumi Butyrinu, tuomet gyvenusiu Olandų gatvėje. V. Butyrinas mums – Vytautui Suslavičiui ir man – parodė savo kūrybinius darbus, padovanojo fotografijos albumų.

Alfredas nemėgo netiesos, buvo atsidavęs Sąjūdžiui. Tais audringais 1989 – 1991 metais mes su juo susitikdavome barikadose prie Seimo. Vėliau už dalyvavimą šio ypatingo laikotarpio įvykiuose, už jų fiksavimą ir reportažus bei fotografijų publikavimą įvairiose knygose Alfredas Lietuvos prezidento buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Prisimenu vieną linksmą nutikimą, kurį „išsiaiškinau“ vienoje Alfredo parodoje. Vaikščiodamas Trakų ežerų pakrantėmis dažnai sutikdavau žvejojantį pagyvenusį vyriškį. Daug metų susitikę pasišnekėdavome, ir visada lenkiškai, nes aš maniau, kad tas žmogus yra lenkas. Tą patį žmogus galvojo apie mane. Kai sutikau tą vyriškį Vilniaus Rotušėje, Alfredo parodos atidaryme, išsiaiškinome, kad jis yra Alfredo uošvis Jonas Gruzdzevičius, ir mes abu esame tikri lietuviai, ir vos ne žemiečiai…

Daug pas Alfredą apsilankiusių menininkų, kolegų buvo surengę aktų parodas, dar daugiau ateidavo to pasimokyti, nes Alfredas fotoobjektyvo „akimi“ mokėjo ypatingai žvelgti į paslaptingą, įdomų ir gražų moters pasaulį. Menininko akimis, įvairiais rakursais, įvairiais apšvietimais. Juk moteris, anot Alfredo, yra gražiausias meno kūrinys ir gamtos šedevras, ir mums, fotografams, leista tai įamžinti. Fotografija buvo jo sielos kūryba, svarbiau už viską…

Dažnai jį sutikdavau Trakuose, visuomet kur nors skubantį. Nors jaunystėje ir aš eidavau sportiniu žingsniu, tačiau su Alfredu ne visuomet suspėdavau. Jis, per petį persimetęs šokolado spalvos fotokrepšį, visuomet skubėjo. Skubėjo gyventi ir fotografuoti. Nes norėjo dar daug visko užfiksuoti…

Paskutinį sykį su juo buvau susitikęs 2014 m., pažymint Trakų savivaldybėje Spaudos dieną. Tada „rinkau“ žurnalistų portretus, tad ant laiptų pastebėjęs Alfredą iš arti nuspaudžiau savo „Nikono“ mygtuką. Tai pastebėjęs Alfredas man ištarė: „Turbūt ruoši portretą mano pakasynoms? Aš tave kitam pasauly vis tiek sutiksiu ir atsiskaitysiu!“. Žinojau, kad Alfredas turi humoro jausmą, tad tuo metu į tai nekreipiau dėmesio. Nė nenujaučiau, kokie pranašiški buvo tie jo žodžiai – nepraėjus nė metams ta nuotrauka, Alfredui išėjus Anapilin, pateko į spaudą. Kaip tyčia – prie nekrologo…

Tad ilsėkis Amžinybėje, mielas kolega ir Mokytojau. Gal kada nors tikrai susitiksime Dievo sode, fotografuosime baltas obelis, kurių pražystant paskutinį pavasarį Tu nesulaukei…

Girdziušų šeimos archyvo nuotraukos