A.U. Ne kasdien nutinka tokia proga… laikyti rankose savo šimtąją knygą. Papasakokit apie ją.
S.P. Mano rankose, kaip sakoma – „dar šilta knyga“, kuri vadinasi „Su gamta kišenėje“. Ji šiek tiek kitokia, nes – šimtoji. Nuo pirmosios, parašytos septintoje klasėje ir išleistos man studijuojant, prabėgo daugiau kaip pusė amžiaus, taigi – laiko viskam buvo pakankamai. Kartais tarp knygų, ypač išleistų po 1990, skurdžiais blokados metais, būdavo keleto metų tarpas. Kitais metais išeidavo 5-6 knygos. Ilgainiui radosi tokia nemenka knygų rietuvė, liko tik jas suskaičiuoti… Taip ir gavosi 100.
A.U. Jūsų knygos dažniausiai vaikams ir – apie gamtą. Kodėl taip?
S.P. Apie gamtą rašau todėl, kad ji man svarbiausia, apie ją žinau daug ir iki pat šios dienos vis pildau savo žinias, atradinėju gamtos pasaulį. Mano žinioms tobulėti padeda ir dėstymas universitete, kur skaitau ornitologijos kursą. O rašyti vaikams būtina, nes, kaip visada sakau – „iš vaikų užauga žmonės, tai pati geriausia investicija…“
Būdamas vaikas labai pasigesdavau knygų apie gamtą – rūpėjo žinoti visus vabalus ir paukščius, augalus, o be jų to padaryti negalėjau. Tada burbėjau ir sakiau, kad užaugęs aš parašysiu knygas, kad vaikai galėtų patys viską sužinoti. Tada nežinojau, kaip tos knygos rašomos…
A.U. Jau minėjote, kad pirma knyga parašyta septintoje klasėje. Kaip tą padaryti kaimo vaikui?
S.P. Šiandien galiu pasakyti, kad buvimas kaimo vaiku man buvo viso gyvenimo privilegija, nes užaugau beveik gamtoje, be to – Sūduvoje (Suvalkijoje), kuri padovanojo įgimtas kalbos žinias ir klausą jai.
Pats sau rašinėti pradėjau gal trečioje klasėje, ilgainiui tai išaugo į kasdienį darbą. Tikrai, septintoje klasėje aš parašiau pluoštą pasakojimų apie gamtą, juos išsivežiau į Vilnių tapęs studentu – kažkur yra išlikęs toks užrišamas aplankas, ant kurio parašyta „Po žaliąja skraiste“. Tikras pirmosios knygos pavadinimas buvo kitas… bet visai nesvarbu, kur kas man svarbiau, kad tada, septintoje klasėje, aš pradėjau rimtai dirbti su paukščiais, gavau prof. T. Ivanausko laišką ir palinkėjimus… tada pirmą kartą sėkmingai dalyvavau respublikinėje jaunųjų biologų olimpiadoje…
A.U. Na, taip, po to baigėte Vilniaus universitetą, 40 metų dirbote gamtosaugos institucijose, rašėte straipsnius, fotografavote, vedėte radijo laidas ir rašėte knygas… O kas šioje, jau šimtojoje knygoje?
S.P. O joje yra mano, septintoko, pasaulio gabalėlis, prisiminimai – su gamta, šiek tiek – su žmonėmis. Knygą nuostabiai iliustravo dailininkė Reda Tomingas, už šį darbą esu jai be galo dėkingas. Tekstas… kas norės, jį paskaitys. Linkėčiau tą padaryti vaikams ir jaunimui. Nes taip jiems bus lengviau suprasti žmogų, kuriam gamta yra viskas: darbas, hobis, džiaugsmas, laimė ir visas gyvenimas.
A.U. Ar galite sakyti, kad tikslas pasiektas? Nes knygų – jau šimtas.
S.P Bet aš neturėjau tokio tikslo: parašyti šimtą knygų. Dabar iliustruojama, maketuojama, redaguojama dar bent ketvertas jau „antrojo šimto“ knygų… taigi – gyvenimas nesustoja, pasakoti, rašyti dar yra apie ką.
P.S. Kai buvo baigiamas spausdinti Lenkijoje šis „Žaliojo pasaulio“ numeris, Selemonas Paltanavičius Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatė gal ir ne visas 100 savo knygų, tačiau knygai „Su gamta kišenėje“ dėmesio nestokota.
Tekstas iš naujosios knygos „Su gamta kišenėje“
Kaimo sodyboje vapsvos, kai kada – ir širšės, buvo patys įprasčiausi gyventojai. Mūsų suvalkietiškame kluone prie stogo kybojo dešimtys ,,popierinių“ vapsvų lizdų. Vieni didesni, kiti pradėti ir kažkodėl palikti, jie buvo nepasiekiami. O taip norėjosi tyrinėti ir sužinoti, kiek sluoksnių dengia korius, kiek yra korių aukštų ir kas jų akutėse. Kartais į rankas pakliūdavo seni, vapsvų palikti lizdai, tačiau jie būdavo negyvi – koriuose nerasdavau jokių ženklų apie lervutes, lėliukes. Kaip čia viską sužinojus?
Pusbrolis Romas, daugelio mano tyrinėjimų dalyvis ir bendrininkas, prasitarė miške aptikęs labai gausią vapsvų šeimą. Ji įsikūrusi po kelmu. Todėl, jei mes galėtume kaip nors pakelti kelmą, viską pamatytume.
Pirmiausiai vyko žvalgyba. Lyg iš bičių avilio plaukianti vabzdžių srovė atrodė bauginančiai. Tačiau jei jau kartą pasiryžome… Sustoję tolėliau, visą savo operaciją aptarėme iki smulkmenų: štai tas landas užkemšame obuoliais, po to kirviu nukertame šaknis ir kastuvu pakeliame kelmą. Po to lieka pasiimti dalį korio savo tyrinėjimams. Ir viskas…
Kitą vidurdienį ekspedicija (taip pavadinome savo tyrinėjimą) dviračiais atvyko į vietą. Buvo karšta vasaros diena, bet mes apsirengėme striukėmis, megztiniais, užsimovėme bitininkų tinklelius. Štai obuoliai, kastuvas, kirvis… ekspedicija prasideda…
Vapsvos tikrai nesitikėjo tokio mūsų akibrokšto… Obuoliais užkimšus didžiąsias landas, apie jas susirinko sugrįžusios ir į namus patekti negalinčios vapsvos. Po to pratrūko jų srautas iš vidaus, nes buvo atvertos naujos atsarginės landos. Ore suko įniršusios vapsvos ir žvalgėsi įsibrovėlių. Kiek buvo? Gal 5, o gal 10 tūkstančių… Kas ten suskaičiuos.
Ko ieškojo, vapsvos surado – puolė mus tokiu tirštu debesiu, kad neliko nieko kito – tik sprukti. Aš nėriau į jaunų eglučių miškelį, pusbrolis nurūko priešingon pusėn. Bėgau ir jaučiau, kaip jų geluoniai sminga kiaurai pro storus rūbus ir gelia, gelia… Griuvau tarp papračių ir nurimau – tegul galvoja, kad manęs nėra. Tačiau vapsvos taip paprastai nenurimo – pro tinklelį mačiau jas, nervingai laipiojančias paparčiais, skraidančias. Po pusvalandžio pašokau ir pasileidau kuo toliau. Dabar vapsvų buvo daug mažiau. Miško pakrašty sutikau antrąjį ekspedicijos dalyvį, kuris išsisuko taip pat laimingai. Savo dviračius pasiėmėme tik naktį, kai vapsvos neskraido.
Pirmoji pažintis su vapsvų pasauliu naujų žinių davė nedaug. Nenorėdamos likti skolingos, vapsvos po keleto dienų sugėlė, kai šienaudamas dalgiu užkliudžiau jų namus. Po keleto valandų turėjau išvažiuoti į respublikinę jaunųjų biologų olimpiadą, todėl toks palydėjimas su ištinusia lūpa ir nosimi buvo labai reikšmingas. Ar tikrai?
Tais metais olimpiadoje klausimo apie vapsvas negavau. Bet tai nesutrukdė laimėti trečiąją vietą, o tai jau buvo derama paskata tolesniam gamtos tyrinėjimui. Vapsvų – taip pat.
Augusto Uktverio nuotraukoje: Selemonas PALTANAVIČIUS
