Šimonių girios išsaugojimo iniciatyvinė grupė kviečia spalio 6 dieną, sekmadienį, 15 val. drauge susikibti į gyvą grandinę Šimonių girioje ant Mikierių-Inkūnų tilto Anykščių rajone.
Parodysime, kad mums rūpi girios ir Lietuvos likimas.
Kirtimai Šimonių girioje pastaraisiais metais primena apokaliptinių filmų scenas. Dieną ir naktį kertamas miškas vėliau pakelėse nugula kaip „kubiniai metrai“, o girios gyvūnai netenka senųjų buveinių. Taip beatodairiškai naikinamos Šimonių girios dar neteko matyti ne tik mums, bet ir ir mūsų tėvams.
Ši giria – biosferos poligonas ir Natura2000 teritorija, kurią valstybė įsipareigojo saugoti dėl čia gyvenančių retų gyvūnijos ir augmenijos rūšių. Jau anksčiau išplatinome peticiją, kurioje prašome valstybės institucijų apriboti kirtimus girioje ir ūkininkauti joje siekiant išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas: https://www.peticijos.lt/visos/75411/issaugokime-simoniu-giria/
Šimonių giria – mūsų bendras turtas, mūsų Senelių ir Tėvų kovos už laisvę paminklai, mūsų ir ateities kartų sveikatos ir tapatybės pamatas.
Sekmadienį parodysime savo vienybę su giria ir sukibę rankomis sujungsime Šventosios, kuri Šimonių girią dalija pusiau, krantus. Nuo Inkūnų tilto, vienoje upės pusėje, žmonių grandinė nusidrieks Mikierių kaimo link, o kitoje – Inkūnų bažnyčios link.
Prisiminkime, kad giria mus gindavo karų, sukilimų, nepriklausomybės kovų laikais. O dabar pagalbos reikia jai pačiai.
***
Iškilių Lietuvos kultūros veikėjų kreipimosi žodžiai
Šimonių girios išsaugojimo iniciatyvinės grupės nario,žinomo smuikininko, muzikos pedagogo Martyno Švėgždos von Bekker kreipimasis į visuomenę:
Dvi patarlės iš neatmenamos praeities atveria mums nedelsiamų veiksmų planą: „Nepjauk šakos, ant kurios sėdi“ bei „Kokia tauta, tokie ir karaliai“. Laukta buvo per ilgai – atėjo kovos metas ir trauktis nebeliko kur.
Visas Pasaulis, su paaugle švede Greta priešakyje, jau rėkia ir protestuoja prieš gamtos galutinį sunaikinimą. Visos Žemės jaunimas nebelanko penktadieniais mokyklų (fridays for future) kovodami už savo išlikimą, troškimą bent sulaukti orios senatvės, t.y. jie kalba apie vos poros dešimtmečių ateitį. Jie juk per jauni galvoti apie savus vaikus, anūkus ir mirtį. Paauglystėje to niekas dar neplanuoja, tačiau mes juos privertėme tai daryti.
Mūsų pačių rinkti ir patikėti politikai, valdininkai, pareigūnai ilgai nesirūpino ir melavo apie Lietuvos teritorijoje esamus ir saugomus, 30 proc. vastybės teritorijos užimančius miškų plotus. Iš jų – jau didžioji dalis tapo plikais kelmais. Tik trupinys iškirstų plotų užsodintas jaunuolynais. Jiems tapti giromis reikės poros šimtų metų.
Apytiksliai 8,3 proc. Lietuvos gyventojų priklauso apie 45 proc. visų Lietuvos miškų ir girių. Valstybės žinioje – likusi dalis, tad Lietuvos žmonių, neturinčių privačios miško valdos, yra didžioji dauguma – apie 91,7 proc.. Žinau, kad nėra nė vienos taisyklės ar įstatymo be išimčių ar galimybių jas reikalui esant keisti. Mes atsidūrėme ant globalios žmonijos išlikimo kryžkelės – savęs ir aplinkos sunaikinimo ribos arba paskutinės, kardinalios įvykių eigos keitimo galimybės.
Šiandienos Lietuvos istorijos – pradedant nuo baltų genčių ir jų antropologinės raidos, kalbos, visuomenės raidos, genetinio bei kultūrinio išlikimo, karų, marų, laisvės praradimų ir jos atkovojimų, tautinės tapatybės – galios pagrindas buvo ir liko Lietuvos žemė, teritorija su joje esančia gamta. Lietuvis be savo žemių, jūros, kopų, kalvų, upių, ežerų, girių, gojų, pelkių, žvėrių, paukščių, roplių, žuvų, pievų, vabzdžių ir meilės bei pagarbos gamtai – nebe lietuvis.
Mūsų tautos protėvių išmintis nuo neatmenamų laikų – kas yra patvirtinta mokslo – siekia keletą tūkstančių metų prieš mūsų erą.
Per pasaulėjautą ir pasaulėgirdą, tikėjimą, kalbą, dainas, patarles, mįsles, juokelius, prakeiksmus, užbūrimus, užkalbėjimus, gydimus, šventes, šokius, raudas, aukas ir dėkojimus, rezistencinius bei pogrindinius judėjimus, laiškanešius, partizanus, kovas ir maldas, verpimo ratelį ir auklėjimą – per visą tai – esame susieti meile Tėvynės gamtai, meile mūsų protėviu namams ir žemėms, ir girioms.
Lietuvoje, drauge kurdami taikią ateitį krikščionys ir pagonys, ateistai ir laisvamaniai, stačiatikiai ir musulmonai, kitų tikėjimų žmonės, siekiantys orios ateities savo vaikams, norėdami likti gyyais ir išlikti savimi savo valdose, neturime kitos išeities – atradus moralinį ir teisinį konsensusą – vienytis šiuo visus liečiančiu klausimu.
Šimonių giria, Punios šilas, Labanoro giria, Kuršių nerija… Tai – ir dalis žmonijos, mūsų protėvių galios vardai, mūsų bendras turtas, mūsų Senelių ir Tėvų kovos už laisvę paminklai, mūsų vaikaičių ir ateities kartų sveikatos ir tapatybės pamatas.
Parodykime sau ir pasauliui, kad esame bičiulių kraštas, kuriame kadaise karaliavo bitė – skaidrumo, tvarkos, pagarbos šeimai bei kaimynui ir gamtai Deivė. Spiečius – tai darbštumas, atsidavimas, kantrybė, priešo nesuvaldoma galia, gebanti žaibiškai telktis, perduoti informaciją, gintis, triuškinti esamą isibrovėlį
Neišduokime savo protėvių, iš kurių semiamės stiprybės! Jau baigiam XXI a. penktadalį ir bitė atneš mums dar tokio ateities medaus, kurio dar nesame ragavę ir net nesapnavę, jei tik paliksime jai jos vietą! „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.“
ESAME DRAUGE. SPIEČIUS – TAI GALIA!“
Algio Mickūno, Ohajo (JAV) universiteto profesoriaus, vieno iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų, tarptautiniu mastu pripažinto mokslininko, fenomenologo, Lietuvos mokslų akademijos nario žinutė Šimonių girios akcijai:
„Už jūrų marių, kur šlama ošia girios… “. Amerikoje dainavau šią dainelę savo anūkams. Jie svajoja sugrįžti į šią žalią šalį. Nenoriu būti melagis. Nenoriu, kad sugrįžę čia rastų kelmyną.
Fotografijų autorius: Gintaras Stalauskas
Leidimų kirsti žemėlapio šaltinis: Valstybinės miškų tarnybos internetinė svetainė
