Šilų Dzūkija… Plačios girios, ramūs ežerai, sraunios upės, gūdūs raistai ir pelkės, tyliai almantys šaltiniai… Tik panirk į šio krašto žalią gelmę, pajusi, kad gaivumo, grožio čia tiek, jog nuo gausybės įspūdžių svaigsta galva. O jei dar keliauji su čionykštės gamtos vertybes puikiai pažįstančiais specialistais, – geresnės iškylos nė nesugalvosi.
Kaip tik tokia proga pasitaikė mūsų, žurnalistų, grupei 2018 m. liepos 24 d. viešint Dzūkijos nacionaliniame parke.
Praeities salelės dabartyje
Mums labai pasisekė, kad šiai išvykai vadovavo žinomas gamtininkas, rašytojas Selemonas Paltanavičius, dabar einantis Aplinkos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialisto pareigas, ir šio krašto žmonių gyvenimo būdą, papročius, tradicijas gerai pažįstanti etnologė, dabar – Saugomų teritorijų tarnybos Bendrųjų reikalų skyriaus vyr. specialistė – Onutė Drobelienė.
Išvykos tikslas – dalyviams susipažinti su aktyviai lankomais šio nacionalinio parko objektais – jau savaime žadėjo kupiną įdomybių dieną. Buvo numatyta aplankyti Zervynų ir Musteikos etnografinius kaimus, seną ir patį didžiausią Lietuvoje Marcinkonių kaimą su etnografine sodyba – muziejumi, na, ir, aišku, Čepkelių raistą (teisingiau – pelkę). O pabaigai – užsukti į garsųjį Margionių kaimą.
Beje, visi šie kaimai yra ypatingi, nes juose išliko daug jau iš nemenkai nuslinkusių praeitin laikų išlikusių pastatų, tiesa, dabar sutvarkytų naudojant ne vien „senovines“ medžiagas, bet vis tiek nepraradusių buvusio bendro vaizdo – daugelis dengti malksnomis, o pasitaiko net ir su šiaudų danga. Trobos, kluonai, svirnai ir svirneliai – gražu pažiūrėti. Ypač, kai šeimininkai pasistengia savo sodybas gražiai sutvarkyti. Tokių sodybų – Musteikoje, Zervynose, Margionyse – regėjome daug. Onutė Drobelienė sakė, kad šeimininkai, pastebėję, jog daugėja atvažiuojančiųjų pažiūrėti, kaip jie gyvena, pajunta reikalą kuo gražiau susitvarkyti. Ir tai tikra tiesa, toks jau dzūko būdas, kad bet kokio svečio laukdamas stengiasi kuo gražiau pasirodyti – idant jo sodyba nebūtų išpeikta, o, atvirkščiai, – pagirta.
Nepamiršta ir drevinė bitininkystė
Jei užklysi į Musteikos kaimą, tiesiog negali praeiti pro čionykštį bitininkystės muziejų, būtinai turi ten užkliūti. Jau vien kelminių avilių kolekcija nustebins. O visokie praėjusių ir dabartinių laikų bitininko reikmenys, išdėstyti dailiame svirnelyje, taip pat kiekvieną, aišku, sudomina. Tuo labiau, kad lankytojus svetingai pasitinka muziejininkas, teisingiau, bitininkas Romas Norkūnas.
Mums buvo didžiai įdomu, ar esama jo valdose dar gyvų drevių – ne muziejinių eksponatų, o tikrų, kuriose bitės gyvena. Romas šypteli ir sako, kad ne tik gyvena drevėse bitelės, bet ir medutį neša. O kad žodžiai atrodytų svaresni, pakviečia mus pačius įsitikinti, kad taip yra iš tikrųjų. Jis – šiame krašte yra žinomas bitininkas ir savo darbą išmano. Ir senųjų bitininkų tradicijas puoselėja. Tai iš karto pastebėjome, kai tik pasiėmė iš svirnelio geinį – tokią iš virvių išmoningai sudarytą priemonę, skirtą įlipti į medį ir, patogiai sėdint, ant prisirištos medinės lentelės, iškopti drevėje esantį medų.
Žiūrim, kraipom galvas: kaip čia su tomis ilgomis virvėmis bitininkas susitvarkys, o jis tuo metu jau apriša storą pušį taip, kad galėtų tarp tų virvių pėdą įkišti ir… vis naujai medį paraišiodamas, gana sparčiai pasiekia nežemai pušyje išurvintą drevę. Ji tikra, bičių šeimos apgyventa. Aišku, drevės įgula suūžia, išpuola lauk neprašyto svečio nubaidyti, bet Romas biteles dūlio dūmeliu apramina, atveria drevę ir atpjauna dalį pačių bičių pasidirbto korio – matyt, mums parodyti. Prireikus nulipti, tiesiog virve kaip voras žemėn nuslysta. Jam viskas atrodo įprasta ir paprasta. O mums… Nagi, žiūrėjome akis išpūtę, kad taip mikliai susitvarkė. Turbūt ne prasčiau už kokį senovinį bitininką. Ir atsiriektą korio gabalą iš pušies nusikėlė, medučio paragauti siūlė. O, tai buvo tikras medus, koks jis tik gali būti – natūraliausias, iš pačių bičių sulipdyto – ne pirktinio – korio!
Nuo Čepkelių iki Margionių
Šiame Dzūkijos kampelyje yra ypatinga vieta – Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas. Kaip sakė mus čia atlydėjęs žinomas ornitologas, biomedicinos mokslų daktaras Eugenijus Drobelis, Čepkeliai – tai aukštapelkė, kurioje nepaprastai gausu ne tik paukščių, bet ir kitų gyvūnų, nemaža jų yra Lietuvoje reti ar net labai reti. Bet čia jie jaučiasi saugiai, veisiasi. Tai tikrai džiugu.
Deja, šios pelkės likimas labai priklauso nuo daugelio veiksnių: vis didesnė jos dalis apauga medžiais, kaupiasi pūvančių augalų liekanos ir taip pelkę „sendina“. Anksčiau ar vėliau ji, kaip ir kiekviena pelkė, matyt, virs durpynu. Bet tai nutiks dar negreitai. Žinoma, daug lemia ir įvairi ūkinė veikla aplink pelkę. Svarbu, kad į šią vertingų augalų bei gyvūnų karaliją žmogus kuo mažiau kištųsi. Kadangi čia gausu spanguolių, visai suprantama, kad ją pamėgo ir spanguoliautojai.
O lankytojams yra įrengtas pažintinis mokomasis takas su apžvalgos aikštele, kurį, beje, jau reikia atnaujinti. Pamažu einant mediniu taku, atsiveria vaizdas į pelkės augalijos turtus. O bendrą įspūdį apie šį unikalų Lietuvos gamtos kampelį galima išsinešti pasidairius iš apžvalgos bokšto.
Atsisveikinti su Čepkeliais atrodė nelengva – labai jau malonu čia pabūti – nepaprastoje tyloje, kurią tik kartais sutrikdo kokio paukščio balsas, tarp savotiško grožio pušaičių, kurios turi tarsi šimtamečių pušų pavidalą, o tebėra mažos, dažnai ne ką aukštesnės už žmogų, tarp kvepiančių žolynų ir spanguolynų…
Paskutinis mūsų išvykos objektas – greta Margionių kaimo, kuriame, beje, įsikūrė, net naują namą, panašų į dailų istorinį dzūkišką svirnelį susirentė Onutė Drobelienė, – slėnyje almantis Bobos Daržo šaltinis – net ir sausiausią vasarą nestokojantis tyro vandens, kuris, vietos gyventojų nuomone, skanesnis už bet kurio šulinio vandenį. Ir tikrai. Ragavo, gyrė tą šaltą, skaidrų vandenį ir mūsų grupės nariai.
Beje, iš Bobos Daržo šaltinio išteka neilgas, bet pakeliui vis sraunėjantis Skroblaus upelis. Iš tiesų, kažin, ar kuriam iš mūsų buvo tekę kur nors kitur matyti upės ar bent upokšnio ištakas?
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
