Rasa GRAŽIENĖ
Anykščių regioninio parko vyr. specialistė

Šikšnosparnių naktis

Ji buvo surengta Anykščių regioniniame parke

Keliame inkilus šikšnosparniams

Šiltą gegužės 16-osios vakarą Anykščių regioninio parko lankytojų centro kiemelyje rinkosi ne tik anykštėnai, bet ir mokytojai bei mokiniai iš Anykščių rajono: Debeikių, Kavarsko, Troškūnų ir Anykščių A. Vienuolio progimnazijos bei Anykščių A. Baranausko pagrindinės, mokyklų. Visos devynios Anykščių miesto ir Anykščių rajono mokyklos dar minint Pasaulinę Žemės dieną, kovo 20-ąją pagamino po inkilą, skirtą šiksnosparniams. Visi inkilai gražiai išrikiuoti puikavosi direkcijos kiemelyje…

„Sveiki visi turbūt pirmą kartą savo gyvenime atvykę į Šikšnosparnių naktį! Mes, Anykščių regioninio parko direkcijos specialistai nusprendėme, kad jau atėjo laikas išsklaidyti visus mitus ir įsilieti į šių prietarais apipintų tamsos karalystės valdovų – šikšnosparnių gerbėjų gretas! Dėl savo unikalios išvaizdos ir gyvenimo būdo šie gyvūnai tapo bene ryškiausiu mistišku ir siaubą keliančiu akcentu fantastiniuose filmuose, apsakymuose bei žmonių pasąmonėje. Šikšnosparniai siejami su vampyrais, demonais, piktosiomis dvasiomis, kurios visomis išgalėmis bando įsivelti žmonėms į plaukus, kąsti ar netgi siurbti kraują… Bet vienintelis realus dalykas šiose istorijose: šikšnosparniai iš tiesų yra naktiniai gyvūnai. Kraujo nebus, bet tai, ką pamatysi ir išgirsi, prisiminsi dar ilgam. Todėl, kad šiandien kartu su mumis turbūt vienintelis iš keletos Lietuvoje šių skraidančių gyvūnų žinovas, tyrinėtojas ir gamtosaugos ekspertas Remigijus Karpuška“, – taip renginį pradėjo organizatoriai, Anykščių regioninio parko direkcijos specialistai.

Ir dar. Mes, anykštėnai, galime tik džiaugtis, kad turime retą įrašytą į Lietuvos raudonąją knygą ir ES saugomą šikšnosparnių rūšį – Kūdrinį pelėausį (Myotis dasycneme), kuris yra stebimas ir gyvena Rubikių hidrografiniame draustinyje, išskirtoje Natura 2000 teritorijoje.

Kol dar buvo šviesu Remigijus Karpuška daugiau nei valandą su užsidegimu pasakojo apie šikšnosparnių biologiją, gyvenimo būdą ir elgesį, dalinosi įvairiomis istorijomis, patirtomis ir sukauptomis per daugelį metų dirbant su šiais ne tik visuomenei, bet ir mokslininkams vis dar paslaptingais gyvūnais. Žmonių susidomėjimas šikšnosparniais buvo didelis, tad R. Karpuška viso vakaro metu atsakinėjo į įvairiausius klausimus. Bet turbūt pats aktualiausias ir visiems labai svarbus klausimas: „Ar tikrai šikšnosparniai veliasi žmonėms į plaukus“?

Vėliau, talkinant renginio dalyviams, buvo ištemptas specialus voratinklinis tinklas šikšnosparniams gaudyti. Čia visi galėjo paliesti ir palyginti tinklo storį su žmogaus plauku, sužinoti kaip mokslininkai gaudo, stebi, registruoja ir atpažįsta šikšnosparnius.

Šio reginio metu visi įsitikino, jog inkilai gaminami ne tik paukščiams. Čia pat, direkcijos lankytojų centro kiemelyje, visi drauge iškabinome 9 vienakamerius bei daugiakamerius Anykščių rajono mokyklų moksleivių pagamintus inkilus, skirtus šikšnosparniams! Negalėjome patikėti, kad į tokį nedidelį inkilą gali sutilpti 100 ir dar daugiau šikšnosparnių. Būdami naktiniai gyvūnai, šikšnosparniai turi nedaug natūralių priešų, bet pati svarbiausia priežastis, lemianti šikšnosparnių populiacijų ir rūšių įvairovės mažėjimą – jiems tinkamų slėptuvių ir buveinių išnykimas: senų, drevėtų medžių iškirtimas, požeminių buveinių (olų, tunelių, rūsių ir kt.) sandarinimas, senų pastatų griovimas, sunykimas. Todėl šikšnosparniams ir reikia kelti inkilus. R. Karpuška mielai patarinėjo ko reikėtų imtis, kad jūsų sodyboje apsigyventų saugomi Lietuvos šikšnosparniai. Beje, pasak specialisto, inkilus įsirengę žmonės teigia, jog įsikėlus šikšnosparniams uodų skaičius jų valdose sumažėjo ženkliai.

Bet įdomiausia renginio dalis?.. Visi kartu turėjome sulaukti saulės laidos, kad galėtume ne tik išgirsti, bet ir pamatyti skraidančius šikšnosparnius. Jų klausymui, registravimui bei rūšies atpažinimui yra naudojami prietaisai – ultragarso detektoriai, kurie kiekvieną kartą, pasigirdus spragsėjimui, reiškia, jog netoliese yra medžiojantis šikšnosparnis. Sužinojome, jog per naktį vienas šikšnosparnis sumedžioja iki vieno trečdalio savo kūno svorio vabzdžių. Todėl dažniausiai jų vienos nakties grobis skaičiuojamas tūkstančiais ar net šimtais tūkstančių vabzdžių. Mes galėjome pamatyti ir naudotis net 2 skirtingais ultragarso detektoriais.

Renginio metu girdėjome mažiausius ir didžiausius Lietuvos šikšnosparnius: mažiausi Lietuvoje tai šikšniukas nykštukas ir šikšniukas mažylis (tie, kurių kūnelis yra kaip pusė suaugusio žmogaus nykščio), o didžiausias – rudasis nakviša, grambuolių medžiotojas, kurio sparnų mostas (ilgis tarp sparnų galiukų) yra apie 36 cm. Kitos dvi rūšys dalijasi 2-3 vietas pagal dydį Lietuvos šikšnosparnių tarpe. Tai – dažnai žmonių kaimynystėje gyvenantys ir būna lengvai pastebimi – vėlyvasis šikšnys ir šiaurinis šikšnys. Tad patiems kantriausiems renginio dalyviams, beveik sulaukusiems vidurnakčio, pasisekė labiausiai – išgirsti ir pamatyti 5 šikšnosparnių rūšis, čia pat mieste, Anykščių regioninio parko lankytojų centro kiemelyje!

… Tikimės, jog renginio dalyviai išvyko ne tik daugiau sužinoję, bet ir tikėtina neabejingi šių vienintelių skraidančių žinduolių likimui.O gamtosaugos ekspertas Remigijus Karpuška mums pažadėjo dar atvykti ir anykštėnams papasakoti apie šiksnosparnius bei pristatyti jau kitas jų buveines!

Anykščių RP direkcijos archyvo nuotraukos