2024 08 04 po sunkios ligos mirė gamtininkas ir politikas Sigutis Obelevičius. Paskutinį liepos savaitgalį per Anykščių miesto šventę Sigučiui Obelevičiui suteiktas Anykščių garbės piliečio vardas, tačiau šventėje dėl prastos sveikatos Sigutis jau nebedalyvavo.
Šis Felikso Žemulio rašinys parašytas 2011 metais.
***
Kas bendro tarp politikos ir botanikos?
„Tai nelyginami dalykai. Politika – tai pareiga, o botanika – malonumas“, – taip į šį klausimą atsako Anykščių rajono meras, gamtininkas Sigutis Obelevičius.
Anykščių rajono Traupio miestelio žmonės jau seniai įprato matyti savo kaimyną S. Obelevičių besidarbuojantį savajame botanikos sode prie mokyklos ar renkantį žoles apylinkių miškuose ir pievose. 1988 metais pradėjęs dirbti Traupio pagrindinėje mokykloje, biologijos mokytojas S. Obelevičius tuoj pradėjo prie jos veisti botanikos daržą ir sodą, o ilgainiui įsitraukė į politiką, vietos žmonių buvo išrinktas į rajono savivaldybės tarybą, ilgai buvo rajono vicemeru, meru. Net ir tapęs politiku, S. Obelevičius neatsisakė nei savo aistros botanikai, nei gyvenimo Traupyje – kasdien grįžta iš Anykščių į šį mažą miestuką, kur kartu su žmona, pradinių klasių mokytoja Alyte, kadaise nusipirko sovietinės statybos vadinamąjį Alytaus namuką. Meras tvirtina nenorįs kraustytis iš Traupio, kur užaugo jo ir Alytės vaikai – dvi dukterys ir du sūnūs.
Knygyne aptikau naują, bene dvyliktąją S. Obelevičiaus knygą apie augalus – žinyną „Kas po kojomis žaliuoja“.
„Kasdien abejingai praeiname pro šimtus augalų rūšių, kurias kartais net paniekinamai ar iš nežinojimo vadiname tiesiog žole ir nesusimąstome apie mūsų žaliuosius draugus. Stabtelėkite, pažvelkite po kojomis ir pamatysite kasdien vykstančius gamtos stebuklus“, – rašo šioje knygoje gamtininkas ir politikas Sigutis.
Tad ir paieškokime šių stebuklų S. Obelevičiaus retenybių sode, kurį pats įkūrėjas vadina kukliai – Traupio botanikos daržas.
Ne mano, o miestelio
„Kai atsikraustėm į Traupį, žmonės žiūrėjo į mane kaip į trenktą: nelengva jiems buvo suprasti, kodėl sodinu ne bulves, o laukines žoles. Bet dabar, kai mato, kiek daug atvažiuoja ekskursijų, net iš užsienio, – jau pradėjo didžiuotis. To ir norėjau: kad sodas būtų ne mano, o miestelio bendruomenės. Tada galima kad ir numirti, sodas išliks. O kai jis rūpi tik vienam žmogui – negerai“, – svarstė S. Obelevičius mums einant į sodą.
Ši galbūt vienintelė Lietuvoje mokyklinė botanikos kolekcija nėra aptverta, ateiti čia gali kas tik nori. Maždaug 2 ha plote tarpsta apie 6000 rūšių augalai, tarp jų keli šimtai – reti ir labai reti, įrašyti į Lietuvos ir kitų šalių raudonąsias knygas.
„Čia – visi mūsų vandens augalai“, – rodė pertvertą akmenų sienelėmis prūdelį botanikas. Ajerai, meldai, švendrai, nendrės ir daug kitų. Tarp jų yra retų, pavyzdžiui, vandeninė plaumuonė, kuri auga tik Nemuno žemupyje. Jos lapai kaip vandens lelijos, o žiedai – kaip agurko. Netoliese tarpsta nuodingoji nuokana, alavijinis aštrys, tik pajūryje aptinkamas pajūrinis liūnmeldis, Aukštaitijos pelkes pamėgusi šakotoji ratainytė ir daug kitų. Pasak Sigučio, bene gausiausia Baltijos šalyse vandens augalų kolekcija.
Greta jos – gabaliukai aukštapelkės ir žemapelkės su joms būdingais augalais – gegūnėmis, pupalaiškiais, purienomis, kiminais, net laplandiniu gluosniu ir, žinoma, švyliais. Kaip pavyksta išsaugoti drėgmę? „Paklojau ant žemės polietileno plėvelę, ant jos supyliau gruntą ir prisodinau augalų“, – atskleidė paslaptį S. Obelevičius.
Toliau stūkso alpinariumai. Ne mažos žemės ir akmenų krūsnelės, kokių tenka daug kur matyti, o – aukštokos dirbtinai supiltos kalvos, ant kurių kūpso rieduliai ir veši augalai. Per šias kalvas vingiuoja takai, kad galima būtų prieiti prie augalų. Paklaustas, kas supylė šias kalvas ir sunešė akmenis, S. Obelevičius prisipažino: „Aš pats karučiu suvežiau. Bet nesiskundžiu. Juk tai mano hobis“.
Tie alpinariumai – išsigelbėjimas daugeliui augalų, mat supylus kalveles tapo įmanoma „prisipratinti“ juos, sudaryti beveik natūralias gyvenimo sąlygas. Pradžioje S. Obelevičius augino retenybes paprastose lysvėse mokyklos darže prie mokyklos, bet netrukus įsitikino, jog kiekvienai reikia kitokios aplinkos – vienai pavėsio, kitai Saulės ir t.t.
„Čia – trys rūšys opuncijų, daug kas jas kaktusais vadina. Peržiemojo puikiai. O čia – stepių ašuotės. Labai gražiai žydi, o ir sėklos įdomios – turi grąžtelį ir per sausrą pamažu įsigręžia į žemę“, – pasakojo botanikas.
Greta žaliuoja kalnarūtė – jau labai retas Lietuvoje augalas. S. Obelevičius prieš keletą metų aptiko jį ant Traupio kapinių tvoros. Dabar kalnarūtė – oficialiame Traupio miestelio herbe. Netoliese kitas Raudonosios knygos augalas – aukštoji našlaitė. „Tik kartą gamtoje ją mačiau“, – sakė S. Obelevičius. Ne mažiau retos ir siūlinė vyrskydė, kryžminė kimbara, jautrioji kartenė, miškinė žiomenė, tik senuose parkuose aptinkamos plačialapė miglė bei paprastoji kartuolė. Pastaroji būdavo auginama vaistams.
Prijaukino retenybes
O čia – pajūrio augalų plotelis. Smėlio S. Obelevičius jiems atgabeno maišais iš pajūrio. Atrodo, tai patiko kalniniam laibeniui, pajūrinei gvaizdei, zundai ir kitiems čia įkurdintiems pajūrio augalams.
Alpinariume gera ir šalmuotajai gegužraibei – šis vienas gražiausių Lietuvos augalų išskleidė puikų žiedyną. „Pastebėjau, kad ji mėgsta šlaitus, tad ir pasodinau čia“, – sakė S. Obelevičius. Čia pat auga mažoji gegužraibė, dvilapė blandis ir kitos orchidėjos. Gamtininkai žino – „prikalbinti“ jas augti ne laukinėje gamtoje be galo sunku, visi gėlių mėgėjų bandymai išsikasti jas pievose ir pasisodinti savo darželiuose baigiasi nesėkme.
Čia pat auga ir kitos mūsų šalies floros retenybės – menturlapė baltašaknė, pražangiažiedė plunksnalapė, mažalapė lūgnė, gauruotasis gvazdikas, ratainytė, iečialapė kalpokė. Jos aptinkamos tik vienoje kitoje vietoje.
Alpinariume vietos atsirado ir vaistiniams augalams. Greta sachalininės vingiorykštės auga ženšenis, beje, panašus į mūsiškę garšvą, pietinė baptisija, himalajinis pėdlapis, žolinė aralija, eleutorokokas, akantopanaksas, virgininis hamamelis, vaistinė šunvyšnė, dėmėtoji mauda. Pastarieji augalai labai nuodingi, vartojami tik vaistams. Yra šioje kolekcijoje ir rodiolė, kuri dar vadinama auksine šaknimi. „Turėjau ir dovanotą mandragorą. Deja, nušalo“, – apgailestavo sodo kūrėjas.
Beje, apie hamamelius. Pasak S. Obelevičiaus, pirmasis tarp sodo augalų pražysta japoninis hamamelis – neretai dar vasarį. O vienas vėliausiai, spalį-lapkritį žydinčių, būna irgi hamamelis – minėtasis virgininis.
„O čia alūnių kolekcija. Labai mėgstu tas gėles“, – rodė S. Obelevičius. Netoliese įkurdinti kalnų augalai – edelveisai, tianšaninis šlamutis, kvepiantis kaip džiovintas baravykas.
„Šitos retenybės ilgai ieškojau visoje Lietuvoje. Radau Prienų rajone, javų lauke. Tai dirvinė šerardija. Nedidukė, bet žiedai įdomūs“, – rodo gėlelę S. Obelevičius. Greta – iš Amerikos kilusi dvylikadeivė, magelaninė sidabražolė, keletas rūšių flioksų. „Man ypač patinka šis ylalapis flioksas. Nuostabus – gražiai ir ilgai žydi“, – aiškino botanikas.
Nykštukinis bambukas, kelios dešimtys rūšių perkūnropių, šlaitinė čiužutė, kamparinė katžolė, plaukuotojo ir karpotojo beržo hibridas (kamienas plaukuotojo beržo, o lapai karpuotojo), apie 100 rūšių ir veislių melsvės taip pat auga alpinariume.
Dabar – pats žydėjimas, tad Traupio botanikos sodas spindi įvairiomis spalvomis. Jo įkūrėjas „Žurnale apie gamtą“ yra išspausdinęs ciklą pasakojimų apie raudoną, geltoną, žalią ir kitas augalų spalvas. „Beveik parašiau ir knygą „Lietuvos gamtos spalvos“, belieka tik iliustruoti“, – prisipažino knygų „Miesto medžiai“, „Uogos“, „Nuostabus augalų pasaulis“, „Aš, Anykščių šilelis“, „Lietuvos giriose“, „Broli žaliašaki“ ir kitų autorius, už gamtosaugą apdovanotas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus premija. Jo planuose ir daugiau knygų apie gamtą, Lietuvos augalus ir grybus.
Oponentai sodo neniokoja
Greta alpinariumo – arboretumas, medžių ir krūmų karalystė. Vos pradėjęs dirbti Traupio mokykloje, S. Obelevičius prie jos pasodino visų rūšių Lietuvoje augančių medžių. Dabar jie jau dideli ir jų „draugiją“ papildė daug kitų, pavyzdžiui, Lausono puskiparisis, lizdinė eglaitė, korėjinis kėnis, uosialapis klevas „Flamingo“, japoninis klevas ir dar keliolika klevo rūšių, virgininė ieva, vengrinė ir margalapė alyvos, totorinis sausmedis, tibetinė neilija, kolchidinis lekėčius ir daug kitų.
Medžių paunksmėje įkurdinta retoji mūsų miškų puošmena – plačialapė klumpaitė, kurią jau nedažnai galima pamatyti mūsų krašto miškuose. Ji žydi po sachalinine klumpele – daug didesniu, net 3 metrų aukštį galinčiu pasiekti svetimžemiu augalu. Sutapimas? „Kai parsinešu ar gaunu naują augalą, ilgai vaikštau su juo po sodą, galvodamas, kur sodinti, kad jaustųsi kaip namie. Kiekvienas turi savo norų – vienam reikia rūgščios žemės, kitam priešingai“, – sakė S. Obelevičius.
Darže greta sodo, nuo kurio kadaise ir prasidėjo ši kolekcija – senovinių prieskoninių augalų kolekcija. Jų čia apie 300 rūšių. „Viskas valgoma“, – šypsojosi botanikas. Didysis, meškinis ir plačialapis (Sibire vadinamas čeremša) česnakai, raudonlapės rūgštynės, baltosios ir juodosios garstyčios, mėlynoji ir paprastoji ožragės, Reichenbacho, kamparinė, citrininė ir vengrinė katžolės, vaistinė balzamita.
„Kadaise balzamita būdavo auginama kiekviename darželyje, močiutės jų lapus dėdavo į madalknyges – kvepėdavo bažnyčios“, – priminė S. Obelevičius. Auga čia ir monardos – Lietuvoje gėlės, o anglai verda iš jų arbatą. Agurkais kvepia žemaičių mėgstamos kraujalakės. Be abejo, kolekcijoje yra nemažai ir mėtų rūšių. Gamtininkas nuskynė vienos jų lapelį ir patrynė – pasklido ananaso aromatas.
„O čia – gumbuotasis gurgždis. Kol Europoje nebuvo bulvių, mūsų protėviai augino ir valgė tuos augalus. Lietuvoje gurgždį radau tik dvarvietėje Pakruojo rajone. Matyt, kažkada buvo ten pasodintas“, – rodė išrovęs vieną šių augalų S. Obelevičius. Prieskoninių augalų kolekcijoje auga ir egzotų – tundrų salota, bolivinė balanda bei kiti.
„Manęs dažnai klausia: ar daug tavo mokinių pasirinko biologijos studijas? Bet man svarbiausia, kad nei Traupio vaikai, nei suaugusieji nesiaubia šio sodo. O pabandykit kur nors kitur prisodinti retų augalų ir neaptverti! Čia niekas nieko neskina, nerauna. Tiesa, kartą po ekskursijos pasigedau vištapienės, kurią buvau parsinešęs iš miško ir pasodinęs darže. Eilinis augalas, miške nedidelis, o mano darže subujojo – matyt, todėl kažką ir sudomino“, – sakė S. Obelevičius.
Sunkiausia – per sausrą
Šitaip apžiūrinėdami vis kitokius augalus apėjome aplink Traupio mokyklą, tapusią sodo oaze. Jos pabaigoje – egzotiškų medžių ir krūmų kolekcija: per žiemą žaliuojanti ugniadyglė, karčioji karija, kaukazinė pterokarija, Armando pušis ir net metasekvoja. Pastarąjį medį S. Obelevičius pasodino užpernai. Metasekvoja auga maždaug 1000 metų ir pasiekia įspūdingą storį, tad jei išgyvens – ilgai puoš Traupį.
„O čia, ko gero, gražiausia pušis pasaulyje – himalajinė. Jos kamienas žalias ir lygus, o spygliai švelnūs“, – glostė juos S. Obelevičius.
Japonijai skirtame kampelyje – japoniškas puošmedis, keleto rūšių magnolijos, kriptomerija, kerija, japoninis apynys, katalpa ir, žinoma, sakura – japoniška vyšnia.
Netoliese S. Obelevičius ketina veisti Amerikos ir Kaukazo augalų kolekcijas. Padaugės ir alpinariumų. „Kai kurių augalų galbūt niekas ir neaugintų, pavyzdžiui, juosvavarpio pašiaušėlio. Iš pirmo žvilgsnio tai eilinė žolė, tačiau – retenybė, draugas palei Žagarę aptiko ir sėklų atvežė. Neišvaizdžių, bet retų augalų čia yra daug. Pavyzdžiui, smulkiažiedė neužmirštuolė. Lietuvos florai negaliu atsispirti“, – neslėpė S. Obelevičius.
Patenka čia augalai įvairiais keliais. Vienus aptinka pats sodo įkūrėjas, turįs gamtos dovaną dar iš tolo pajusti retenybes ir tiesiai prie jų nužygiuoti. Šitaip jis rado musinį ofrį, kalnarūtę ir kai kuriuos kitus augalus, apie kuriuos manyta, jog jų Lietuvoje nėra. Parsineša sėklų ar augalo dalį ir įkurdina savo sode. Kai kuriuos jam padovanoja draugai botanikai, dalį parsisiunčia iš įvairių botanikos sodų, kolekcionierių.
Tiesiog mistiška, jog tos retenybės paklūsta sodo įkūrėjui – prigyja ir veši. Juk dauguma jų yra itin įnoringos, lepios. Tarsi šio sodo šeimininkas turėtų magiškos galios.
Sigutis Obelevičius tikino, jog yra daug paprasčiau. Esą darbas sode jo nevargina. „Čia atsipalaiduoju, pailsiu nuo rūpesčių. Sode niekas nesiginčija kaip savivaldybės taryboje… Sunku tik tuomet, kai stoja sausra. Tada net nežinai, kurio augalo gyvybę gelbėti pirmiausia“, – kalbėjo Anykščių rajono vadovas.
Vis dėlto, ko gero, tokiame sode net ravėti reikia specialisto – kai kuriuos augalus nesunku palaikyti piktžole ir išrauti.
Viskas prasideda nuo moters
Kaip šis gamtininkas, pedagogas ir politikas suspėja vadovauti rajonui, prižiūrėti retenybių sodą bei rašyti straipsnius ir knygas apie gamtą? „Sodui ir rašymui lieka tik vakarai ir dalis savaitgalių, kai nevyksta renginiai, kuriuose man tenka dalyvauti kaip merui. Tačiau tokių savaitgalių būna mažai“, – apgailestavo S. Obelevičius. Vis dėlto jis kasdien ne tik skuba į sodą, bet ir bent trumpam prisėda prie rankraščių.
Ko gero, kai kurių S. Obelevičiaus pasiekimų nebūtų, jei ne jo žmona Alytė. Ši kantri moteris ne tik moko Traupio pradinukus, bet ir neša didžiąją šeimos rūpesčių naštą, kai vyras politikuoja, posėdžiauja, triūsia savajame sode ar sėdi prie raštų. Juk augo keturi vaikai… Laimė, jie jau dideli, tad gyventi tapo lengviau.
Mokytoja A. Obelevičienė neslepia – teko ir tenka pavargti. „Man kai kurios vietinės moterys pavydi, sako – tu dabar pirmoji rajono ponia. Na tai kas? Pamatytų jos, kiek dirbu“, – kalbėjo moteris. Ji jau seniai susitaikė su vyro pomėgiais, iškeliavusi į kokią nors ekskursiją dairosi, kokio augalo sėklų jam parvežti.
O S. Obelevičius tvirtino, jog darbas sode politikui praverčia labiausiai tuo, jog išmoko kantrybės. Jos politikoje neretai prireikia.
„Kita vertus, botanikoje viskas vyksta lėtai, o politikoje dažnai reikia greitų sprendimų. Kuo jie greitesni, tuo efektyvesni, priešingu atveju įsiveliama į bevaises diskusijas, apninka abejonės. Antai pernai nusprendėme padaryti mūsų rajone vienintelę Lietuvoje rogučių trasą – viens du padarėme.
Labai greitai pas mus buvo įkurtas ir Angelų muziejus – irgi vienintelis toks Lietuvoje. Pirmieji šalyje pradėjome rūšiuoti atliekas, užuot gabenę jas visas, kaip daugelis miestų ir rajonų, be atrankos į regioninį sąvartyną“, – vardijo S. Obelevičius.
Dabartiniai ekologiniai Anykščių savivaldybės planai – įrengti dviratininkų ir pėsčiųjų takus mieste prie Šventosios, medžių lajų taką Anykščių šilelyje, kuriuo einant būtų galima pasižvalgyti po gamtą iš aukštai.
„Savivaldybės kolegas ir visus anykštėnus raginu auginti daugiau gėlių. Kai pradėjau dirbti meru, su vicemeru ir administracijos direktoriumi įveisėme prie savivaldybės pastato nemažą gėlyną. Kasmet per Onines mūsų rajone rengiamas floristinių kilimų konkursas. Net sunku įsivaizduoti, kokių stebuklų sukuria paprasti kaimo žmonės. Anykščiai – vienas labiausiai gėlėtų Lietuvos miestų“, – tvirtino politikas ir gamtininkas.
Jo nuomone, žmonės galėtų iš augalijos pasaulio pasimokyti sutarimo, harmonijos: „Antai kiek daug kvadratiniame metre sutelpa augalų ir kaip jie pasiskirsto bei sutaria – vienam reikia daugiau šviesos, kitam mažiau ir t.t. Gamtos harmoniją sutrikdo tik žmogus“.
O ar galima būtų papirkti Anykščių merą, tarkim, labai retais augalais? „Bijau, kad tam neatsilaikyčiau“, – nusišypsojo politikas.
Pasak jo, kai kurie žmonės galvoja: jei biologas, tai „trenktas“ – laksto paskui drugelius ir panašiai. „Politiniai oponentai neretai bando žmonėms įteigti: ką botanikas gali išmanyti finansuose, ūkio reikaluose? Tačiau anykštėnai, matyt, galvoja kitaip, tuo labiau kad įsitikino – nepraskolinome rajono net per ekonominę krizę“, – svarstė S. Obelevičius.
Anot jo, ir gamtoje, ir žmonėse pilna lobių, tik reikia noro juos pastebėti ir įvertinti.
„Anksčiau vapsvavoris mūsų šalyje negyveno, o pernai mano sūnus Žygimantas fotografavo jį sode. Retųjų augalų pažinimo ir globos klubo „Medumėlė“, kuriam ir aš priklausau, narė Eimutė neseniai man pranešė radusi naują plukės formą. Lėksiu parsivežti ir padauginti sode. Pernai buvo šilta ir drėgna vasara – kiek retų grybų Anykščių miškuose radau! Kai prasideda grybų metas, pasiimu atostogų ir su jauniausiuoju sūnumi Žygimantu traukiame grybauti. Jis svajoja apie biologijos studijas“, – džiaugėsi pašnekovas.
Kai pagalvoji – argi ne stebuklas yra augalas? „Tarsi iš nieko, tik iš oro ir vandens, pagamina stiebą, lapus, žiedus, sėklas. Ir tokie stebuklai vyksta kiekvieną sekundę aplink mus“, – pritarė S. Obelevičius.
