Ar tu kada nors pagalvojai, kas yra laimė, meilė? Kaip būti laimingu? Kaip sutikti savo antrąją puselę? Kaip pailsėti nuo visko ir pajausti save?
Klaipėdos r. Dovilų seniūnijos Gedminų kaime rinkosi žmonės ieškantys tam atsakymų. Sielos puselių šventė Lietuvoje buvo rengiama pirmą kartą (rugpjūčio 17-19 dienomis). Panašūs renginiai vyksta kaimyninėse šalyse ir duoda gerų rezultatų. Kai kurie šios šventės rengėjai svečiuose tokiose sambūriuose yra buvę, todėl kilo mintis kažką panašaus sukurti Lietuvoje. Šventės esmė – padėti žmonėms susitikti ramioje neutralioje aplinkoje, kūrybiškai atsiskleisti, susipažinti su naujais žmonėmis, geriau pažinti vienas kitą ir susimąstyti, kas žmogui yra laiminga šeima, kodėl ji reikalinga jam tokia.
Kyla klausimas: kas yra puselė? Rašytojas V. Megre apibrėžia taip: „tai žmogus, artimas siela, su kuriuo jauku bendrauti, traukiantis jus į save, galintis įkvėpti jus meilei“. Sielos puselė – tai žmogus, labai panašus į tave. Sutikti savo sielos puselę padeda žmogaus siekis, svajonė, virtusi gyvenimo tikslu, sutikti būtent ją. Juk meilės keliai nežinomi…
… Rinkosi žmonės iš visos Lietuvos, mylintys ir puoselėjantys gamtą. Jų tikslas – savaitgalį praleisti linksmai gamtoje, kai miegama palapinėse, vietoje gaminamas vikrių šeimininkių naminis gardus vegetariškas maistas.
Pirmiausia – šventės vietos paruošimas, papuošimas. Renginys prisipildė įdomių, gyvų pokalbių apie meilę gyvenimui, gamtai. Visas savaitgalis – smagūs žaidimai, šokiai, dainos, žygis į Gedminų piliakalnį.
… Rytas prasidėjo 6 val. saulės sutikimu. Edmundas Ščerbina pasakojo: kaip kurti savyje, gražius vaizdinius apie laimingas šeimas? Kūną išjudinom sveikatingumo Belojar mankštomis (su Evaldu Mažučiu). Maudynės gaiviame Minijos vandenyje. Šeštadienio susipažinimo žaidimus vedė Romanas Gudlekis, Aldona Matonytė. Žaidimų aikštelė prisipildė smagaus juoko, kuomet žaibiškai greitai reikėdavo pasakyti šalia stovinčio žmogaus vardą. Vyrų stiprybės žaidimus išradingai pravedė Tomas Gudėnas. Gera buvo stebėti, kaip vyrai parodė savo fizinę jėgą, ištvermę ir protą.
Žaidimų erdvę nuramino Aistė Diržytė – diskutavome, kaip įpročius nukreipti gražų gyvenimą kuriančia kryptimi. Buvo sukurti atskiri moterų ir vyrų pokalbių ratai apie laimingos šeimos kūrimą. Moterų ratą rengė Neringa Streikienė ir Ramunė Čiaučionienė. Kaip pasiruošti vaikelio atėjimui, pradėjimui, kaip pagimdyti be didelių skausmų ir pajausti gimdymo džiaugsmą?.. Savo patirtimi pasidalino Neringa, pagimdžiusi tris vaikelius be fizinio skausmo.
Kokią energiją žmogui teikia rūbai ir kaip juos siūti? Oleg Stanislavovič Titorenko, vyrų ratelio vedėjas, kalbėjo apie kalbą ir gyvybinę esmę užkoduotą joje, vyro gyvenimo tikruosius tikslus: įkurti jaukią sodybą giminei ir sąmoningai sukūrus šeimą, ją pratęsti gyvoje, darnioje erdvėje; per šią veiklą tobulėti ir auginti tikrąsias vyriškas savybes savyje.
… Vakaras prasidėjo šokiais, dainomis. Šokių ratelius vedė Ramunė Čiaučionienė, Neringa Streikienė, Edmundas Ščerbina. Buvo šokama rateliais ir poromis, džiugiam judesy kiekvienas vaikinas turėjo galimybę paliesti merginos rankas ir iš arti pažiūrėti jai į akis, slapta pamąstyti, gal jie vienas kitam skirti.
Sekmadienis buvo ypatingas paskaitomis. Psichoterapeutė Linga Švanienė kalbėjo apie „nepaprastą kelią iš berniuko į vyrą, iš mergaitės į moterį“. Šioje paskaitoje buvome supažindinti su augančio žmogaus psichologinės raidos dėsniais. Teisininkas Andrius Macenis skaitė pranešimą apie „šeimos santykių teisinį reglamentavimą“. Diskutavome, apie šeimos vietą ir svarbą mūsų valstybės teisinėje sistemoje, kaip tinkamiau įteisinti santykius.
Šventės paskutinės akimirkas sušildė nuoširdūs pasakojimai darnias šeimas sukūrusių žmonių. Gyvenimo patirtimi dalinosi Dmitrijus ir Valerija Nečiajavai, Arijus ir Rasa Skarbaliai, Dalius ir Jurgita Valančiauskai. Man įsiminė Daliaus ir Jurgitos pasakyti žodžiai: „Manau, visoje gausoje svarbiausia išmokti klausytis savo širdies. Jausti kas Tau tinka, o kas ne. Vieni mokosi tik iš asmeninių klaidų, o kitiems užtenka pasimokyti iš svetimų“. Tad nebijokime vienas kitam atsiverti.
… Šventės kūrybinį būrelį sudarė pašėlę žmonės, mokantys į gyvenimą pažiūrėti kaip į stebuklą o kaip gi be jo? Remdamiesi savo žiniomis ir vienas kito pagalba, sukūrė nemokamą renginį, kuriame buvo daug šypsenų ir juoko, linksmų ir rimtų žaidimų, judesio, rimtų temų ir lengvų pašnekesių grupelėse ir pavieniui. Žmonės neskubėjo išvažiuoti net ir šventei pasibaigus.
Štai ką sako keletas šventės rengėjų apie įspūdžius po gana sudėtingo darbo.
Aldona Matonytė teigė, jog tokios šventės jai padeda trumpam atjungti pavargusį protą ir prisiminti, jog galima pasijuokti tarsi iš nieko bei linksmai pasibūti draugų būryje. O ši šventė dar ir ypatinga, nes turėjo tikslą sukviesti žmones, norinčius sutikti vienas kitą.
Natalija Ščiupakova pakomentavo: „Aš čia suradau savo giminingą sielą, kuris šildo visą tave ir ateityje tikiuosi tapsime lyg skambančia dviejų širdžių melodija. Mūsų troškimai, siekiai panašūs“.
Pasak Alano Petrausko, kuris prisidėjo prie organizatorių, šventė – gera idėja, tradicija, kuri kasmet turėtų kartotis. Tokie renginiai padeda kūrybiškai atsiskleisti ir surasti savo antrąją puselę.
„Esu dalyvavęs panašiuose renginiuose Rusijoje. Ten tave iškart įveda į kūrybos procesą, turi greitai kažką sukurti, sugalvoti. Jei kažkas ne taip – nebijok apsikvailinti. Svarbu atsipalaiduoti ir būti lyg mažu vaiku. Nebijok išreikšti savo kūrybiškumą, mintis, balsą, drąsą, jėgą. Šioje šventėje irgi tai buvo stengiamasi padaryti, tik mažiau, nes mes esam kuklesni. Šios šventės tikslas buvo, kad žmonės kuo labiau su vienas kitu susipažintų ir atsivertų, kad jie tarsi susičiupinėtų ir suprastų: ar jie skirti vienas kitam?.. Tokios šventės – lyg dvasinė praktika“, – sakė Alanas.
Ir pabaigai – Edmundo Ščerbinos žodžiai: „Viskas prasideda nuo mūsų minties, svajonės, o jos pildosi. Reikia gerai detalizuoti ir žinoti, ko iš tikro norime. Dažnai mums pateikiamos svetimos svajonės, kurios mus nuveda nuo paties svarbiausio dalyko gyvenime – šeimos. LR Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra valstybės pagrindas. Juk jei pasaulyje būtų vien laimingos šeimos, tai nebūtų jokių nusikaltimų, nelaimių, žmonės gyventų džiaugsmingai darnoje su gamta ir vienas kitu. Kodėl, užuot svajojus apie turtus ir šlovę, paprasčiausiai nepasvajojus apie savo laimingą šeimą. Juk nuo to, kokią mes šeimą sukursime, priklausys mūsų, mūsų vaikų ir būsimų kartų gyvenimas.
Kaip turėtų atrodyti laiminga šeima, koks jos vaizdinys? Nei mokykloje, nei universitetuose niekas nemoko ir neruošia kaip kurti laimę šeimoje. Mūsų pačių šeimos, kuriose užaugome, dažniausiai būna toli gražu ne idealios… Šiurpinanti skyrybų statistika ir rekordiškai mažas vaikų gimstamumas rodo, jog laimingos šeimos vaizdinys visuomenėje „pamestas“. Todėl, norint, kad tai atsinaujintų, reikia pirmiausia susigrąžinti suvokimą, kas tai yra.
Viktoro Megre knygoje „Skambantys Rusijos Kedrai“ pateikiamas senasis (ikikrikščioniškasis) mūsų protėvių požiūris į šeimą, kuriančios ir gyvenančios savo giminės sodybose. Būnančios gamtoje ir darnoje su ja, kuriančios savo meilės erdves. Meilė nusakoma kaip intelektuali gyva esybė, kuriai reikia gyvos erdvės, kad augtų, vešėtų. Todėl ankščiau per dviejų įsimylėjusių žmonių jungtuves, jų giminaičiai, artimieji padėdavo jiems pasodinti jų pačių suprojektuotą sodą, atsinešdami tam tikrus augalėlius (kurių jaunavedžiai paprašydavo). Metams bėgant sodyboje augo ir derėjo augalėliai, brangiausių žmonių pasodinti. Drauge augo pati meilė, kuri vėliau įsikūnydavo sodybos šeimininkų svajotuose vaikuose. Svajonė apie savus vaikus prasidėdavo dar prieš sueinant jaunuoliams į artimą santykį, kuriems buvo perduodamas laimingos šeimos vaizdinys. Paskui jį išdainuodavo per lopšines jau kūdikiui esant mamos įsčiose, o vėliau – jam gimus. Todėl ankščiau, tai jau buvo įgimta. Per svajonę ir lopšinę mergaitėms į pasąmonę jau buvo įdiegiamas moters – mamos vaizdinys (suvokimas: kas yra tikra moteris ir mama), o berniukams įdiegiamas vyro – tėčio vaizdinys (suvokimas: kas yra tikras vyras ir tėvas). Todėl mes, esantys čia ir dabar, bandome iš naujo atgaivinti prarastą laimingos šeimos vaizdinį per mūsų bendrą svajonę ir bendrą laimingų šeimų vaizdinio kūrimą.“
… Kaip gera pabėgti nuo miesto šurmulio į gėlių laukymę. Ten, kur žalia gamta, prie Minijos. Pačios motinos žemės natūraliai viskas sukurta.
Iš šios šventės išvažiavome laimingesni, pilni geros energijos, atviresni meilės kerams. Širdis prisipildė tyrų jausmų, atsirado pilnatvės jausmas. Mūsų šeimos svajonės įgavo skrydį eiti į prieki, į naujus tikslus. Draugų ratas padidėjo, gerai pailsėjome ir pasisėmėme gerų idėjų, gerų minčių. O kai kurie atradome savo antrąją puselę…
Autorės archyvo nuotraukos
