Šiaudas žmogų lydėjo visą gyvenimą. Tai buvo čiužinys, ant kurio buvo minkščiau miegoti, ar paklotas gyvuliui tvarte. Bėgant metams pritaikytas rankdarbiuose: žaislai ant eglutės, sodai įvairiomis progomis, atvirukai ir paveikslai… Keitėsi kultūra, kai kurių tradicijų nebeliko, tačiau atsirado naujos – skulptūrų rišimas panaudojant šiaudus. Šis užsiėmimas suvilioja vis daugiau žmonių.
Rugpjūčio pabaigoje Nemuno kilpų regioninio parko direkcija visus kvietė dalyvauti Šiaudinių skulptūrų plenere mažojoje kultūros sostinėje Punioje. Kvietė patikrinti savo gebėjimus net ir su menu nieko bendro neturinčius žmonės, o kartu suburti draugėn savo draugus, artimuosius ar tiesiog pažįstamus.
Naujam iššūkiui besiregistruojančių buvo laukiama beveik visą mėnesį. Plenero tema „Gyvenimas dvare“ teikė dalyviams daugiau laisvės kūryboje. Juk dvaras – viskas: namai, gėlės, medžiai, gyvuliai, namų apyvokos daiktai, aplinka…
Pagaliau ta diena išaušo. Nuo ankstyvo ryto į Punios kultūros centro salę rinkosi meno pasiilgę žmonės. Daugelis šnabždėjosi, kad tai darys pirmą kartą, kiti džiaugėsi, kad plenero nuostatai padėjo pasiruošti skulptūros gamybai, o drąsos ir vilčių teikė būsima paskaita ir vadovo, kuris visą dieną stengsis padėti dalyviams, buvimas šalia. Paskaitą apie šiaudų panaudojimą skaitė ir savo darbus pristatė tautodailininkė iš Kėdainių rajono Josvainių miestelio Albina Mackevičienė. Sužinojome senąsias šiaudo tradicijas ir kaip bėgant amžiams jos keitėsi, kartu atsirado naujos.
Albina Mackevičienė pristatė savo sukurtas šiaudines skulptūras įvairiems renginiams, parodė kai kurių Lietuvos bendruomenių sugalvotus šiaudinius miestus, pristatė pasaulio patirtį kuriant šiaudines grožybes.
Po paskaitos susibūrusios komandos pradėjo darbą šalia Punios bažnyčios esančioje pievoje. Čia jau laukė Punios ūkininkų atvežti šiaudai. Komandos – iš „keturių žemių“: Alytaus, Kaišiadorių, Prienų rajonų ir Birštono savivaldybės. Plenere buvo galima sutikti moksleivius su mokytojais, kurie nusprendė taip atsisveikinti su vasara. Išvydome ir mėgstančius meną senjorus, bendruomenių narius. Visiems svarbu buvo ir susibūrus smagiai leisti laiką.
Tačiau visą dieną virė darbas. Visos idėjos buvo skirtingos ir pilnai įgyvendintos. Albina Mackevičienė vos spėjo patarti, padėti dirbančioms komandoms. Apie šešioliktą valandą prasidėjo gaminių bei kūrinių statymas. Čia ir prasidėjo dirbusių prie skulptūrų džiaugsmas, nes tai buvo neįtikėtina.
Prienų rajono Jiezno žmonių su negalia sąjungos nariai kartu su Nemajūnų socialinių paslaugų centru pagamino tikrą karališką sostą. Ant kalnelio įsitaisė ožys ir arklys, kuriuos pagamino Alytaus rajono Miroslavo pagrindinės mokyklos ir Kaišiadorių rajono Kruonio gimnazijos moksleiviai su mokytojais. Kaipgi dvaras bus be gėlių (jomis pasipuošė kalnelis), o jas gamino Alytaus rajono „Genių“ bendruomenė. Dvare būtinas sodas su jame giedančiais paukščiais! Šio darbo autoriai – iš Alytaus rajono Punios mokyklos-daugiafukcio centro. Didįjį paukštį sukūrė Prienų rajono bendruomenės „Vidupis“ nariai. Visada kieme turi būti puošmena – Punioje nutūpė pelėda. Jos autoriai – Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ nariai. Galvą iš po eglės iškišo apsidairyti vėžlys, kurį pagamino Nijolė Žiūkienė ir Violeta Cilčiūtė. Kiekviename dvare turi būti puošmena. Todėl prie seniūnijos visų laukė karališkasis gaidys, kurį gamino Vilma Klimavičienė (kartu su Alytaus rajono SOS vaikų kaimo komanda)…
Šiaudinių skulptūrų gamyba – nauja patirtis visiems plenero dalyviams. Renginio baigmę vainikavo Vytauto Trakymo koncertas ir komandų apdovanojimas rėmėjų įsteigtomis dovanomis. Šiaudinių skulptūrų plenerą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba (ji parėmė Nemuno kilpų regioninio parko projektą „Piliakalnių dvasia vakar, šiandien ir rytoj“). Dėkojame rėmusiems plenerą: „Birštono mineraliniams vandenims“, Birštono savivaldybės ūkininkams Balčiūnams ir Prienų kepyklėlės vadovei Bronei Kleinauskienei.
Autorės archyvo nuotraukos
