Sausio pradžioje, gausiai prikritus puraus sniego, mūsų mikrorajono vaikus ištiko kūrybinis įkvėpimas. Daugybė jų – nuo pačių mažiausių, vos vos didesnių už ritinamą sniego rutulį, iki beveik jau suaugusių – pasivertė skulptoriais ir puolė lipdyti senius besmegenius. Kai pavakary išėjau pasivaikščioti, apstulbau nuo senių gausos ir įvairovės. Labai išdailintų nebuvo, nes vaikai, ko gero, skubėjo, nusižiūrėję į visą aplinkui skubantį pasaulį; bet senių parodą apžiūrėti buvo visai įdomu, nes visi jie buvo saviti, nepasikartojantys. Suskaičiavau – maždaug 0,3 kv. km plote buvo 16 senių besmegenių. O jei kiek tiksliau – 15 senių ir viena besmegenė – juk ir vaikai nenori atsilikti nuo laikmečio madų.
Puoliau fotografuoti senius ir pati save bariau: ir ko aš čia fotografuoju, tokioj prietemoj, geriau gal rytoj ateiti, kai bus šviesu. Bet ką gali žinoti, kas bus rytoj…
Rytoj – nieko nebebuvo. Plynas laukas, tik vienintelis senis, užsilikęs dėl to, kad užslėptas krūmuose, tad ir nesuniokotas besmegenių, kurie tikrai buvo ne seniai, nes tokiam dideliam žygdarbiui reikėjo daug jaunatviškos jėgos ir energijos. Visi kiti sunaikinti besmegenių (o kaip kitaip pavadinti „didvyrius“, kurių smegenys džiaugiasi, naikindamos kitų kūrinius?), kurie turbūt niekada nieko nekūrė, nes nebuvo mokyti ką nors sukurti – tikriausiai buvo ujami, barami, nemylimi…
Vakare pro langą pastebėjau žmogų, klūpantį sniege. Pamaniau, jog jis girtas ir negali atsikelti. Buvo jau tamsu ir amžiaus nustatyti negalėjau. Bet galop suvokiau – labai ištįsęs, suaugusį primenantis, paauglys. Ilgokai klūpėjo sniege, braukydamas delnais per sniegą, tarsi jį glostydamas, žaisdamas su juo lyg su smėliu žaidimų dėžėje. Mėtė sniegą aukštyn, pylė ant savęs – džiaugėsi juo, tarsi niekada nebūtų matęs tokio stebuklo. O gal ir nebuvo matęs – argi aš žinau, iš kokio krašto jis atsirado čia, po mūsų langais. Galop su plastmasine plokšte, skirta važinėjimui nuo kalno, pasėmė didžiulę krūvą sniego ir užsipylė sau ant galvos. Pašventino save su pirmuoju labai gražiu sniegu.
Pasaulinė sniego diena (Tarptautinė slidinėjimo federacija 2018-01-21 paskelbė, jog trečiasis sausio sekmadienis vadintinas Pasauline sniego diena) man visada sukeldavo šypseną, atrodydavo – lyg ir beprasmiška minėti tai, kas krinta iš dangaus. O dabar suvokiau: prasmė labai graži – pasidžiaugti ta dangaus dovana, kurią vis rečiau gauname, vis trumpiau galime ja gėrėtis. Dangaus dovana, kuri net mūsų varganą parkelį per vieną naktį pavertė Rojaus sodu.
Autorės nuotraukos
