Natūralus žmogaus poreikis pabūti gamtinėje aplinkoje, ją stebėti, pažinti – tiesiog įgimtas. Privalu suvokti, kad tie poreikiai, gyvenamosios ir gamtinės aplinkos suvokimas yra pakankamai skirtingi, sakykime – individualūs. Tai kaip gi sukurti produktą, teikti paslaugas keliaujantiems ir poilsiaujantiems gamtinėje aplinkoje? Užduotis – ne iš lengvųjų. Dar anuometinėje santvarkoje, prieš gerą pusšimtį metų labai sparčiai plito mada važiuoti iš miestų į miškus, natūralius gamtinius objektus įvairiausiais tikslais: pabėgti nuo miesto triukšmo, pailsėti, jeigu grybų metas – tai grybų „šienauti“. Atsirado poreikis rekreacinei veiklai, nuo primityvių automobilių stovėjimo aikštelių miškuose iki stacionarių rekreacinių kompleksų.
Gražiu pavyzdžiu skambėjo per visą Lietuvą, net už jos ribų, Druskininkų apylinkėse naujai sukurtos pėsčiųjų pasivaikščiojimo, dviratininkų, o žiemos metu – slidininkams mėgėjams įrengtos specialios trasos, takai, aikštelės. Atsitiktinai ar dėsningai šioje srityje sutapo poreikis ir pasiūla. 2022-ųjų vasarą minėjome pėsčiųjų poilsio, pasivaikščiojimo „Saulės tako“ jau naudojimo bei funkcionavimo 50-metį. Augantis kurortas jau nebetilpo architektų užsibrėžtose ribose, takeliai mieste pasidarė per trumpi, ramių parkelių, net ir Nemuno pakrantėje, nebeužteko.
Anokia čia paslaptis, kad rimtą postūmį, tiksliau niuksą nuo aukščiausios valdžios į pašonę gavo kurortinio reabilitacinio gydymo vedliai. Druskininkuose ryškia asmenybe atmenamas gydomosios kūno kultūros specialistas Karolis Dineika. Jo iniciatyva sveikatos parkas ant Ratnyčėlės kranto tapo populiaria, mėgstama vieta poilsiaujantiems kurorte. Deja, ir jame darėsi ankštoka, mat sveikatinimo procedūrų gryname ore vis daugėjo.
Kurorto išskirtinis bruožas – žalių pušynų tyras oras, tai pačios gamtos dovana. Tik naudotis tokiais turtais sugebėti reikia. Naujam sumanymui, kryptingai rekreacinei veiklai buvo pakviesti miškininkai. Tai laikmetis, kai bendras įvairių sričių specialistų požiūris į gamtinę aplinką, sveikatingumą, kad ir per aktyvaus poilsio prizmę, sutapo. Kurorte dirbęs architektas R. Mickevičius, kūno kultūros specialistas K. Dineika suvokė to meto besikeičiančius visuomenės interesus, plėtojo naujausius sveikatinimo, fizinio aktyvumo darbo metodus. Tereikėjo specialisto, suvokiančio, išmanančio gamtinio kraštovaizdžio pritaikymą, suderinamą su žmogaus poreikiais gamtoje. Anuometinis miškų ūkio direktorius E. Nekrašas patikėjo Vytautui Urnevičiui išskirtinį, naujo laikmečio, pilniausia šio žodžio prasme, kūrybinį darbą. Objektas patikėtas, bet sprendimo niekas nepasiūlė. Tiksliau, tinkamo nesugebėjo pasiūlyti. Kibo, pasinėrė į darbą Vytautas keliems dešimtmečiams pats, su savo patyrimu, fantazija ir pavydėtina energija.
Vytautas Urnevičius, savo profesinį darbo kelią pradėjęs dar prieš pat karą, gerai pažino mišką ne tik kaip medienos resursų šaltinį, bet ir mišką, kaip išgyvenimo galimybę, mišką, kaip sveikatos šaltinį. Vytauto gyvenimo kelias labai vingiuotas, nužymėtas ne tik miško takeliais, bet ir gulagų, taigos barakų, kalėjimų kamerų ir karcerių siaubu. Tremtyje ir lageriuose patirtą nuolatinį alkį, nesibaigiantį badmetį apmarindavo tik ramus miško ošimas. Gal jau taigos miškuose susiformavo jo neeilinis bruožas, polinkis imti ir prisėsti akiai, gal ir širdžiai malonesnėje vietoje ne vien iš bado, gal iš alkio miško aplinkos suvokimo pažvelgti, pasiklausyti jo. Ši Vytauto savybė buvo puiki priemonė įvertinti kraštovaizdį, pastebėti esmines jo detales, kurių prašalaičio akis kažin ar greit pastebėtų. Sumanymas, idėja, kad pėstiesiems, kurorto svečiams ir vietos gyventojams pasivaikščiojimo takas vingiuotų šalia Ratnyčėlės, tiko. Jam primesti standartiniai, urbanizuotų miestų mažosios architektūros elementai šiurpą kėlė, jokių betoninių suolelių, jokių metalinių stulpelių kuriamame take.
Nuomonių išsiskyrimų su kolegomis būta. Aptariamuose, ginčytinuose objektuose Vytautas sugebėdavo apginti, įrodyti savo sumanymo pagrįstumą. Puikus pušies, ąžuolo, beržo, liepos biologinių, techninių, estetinių medžio savybių pažinimas, žinojimas, sumanytuose rekreaciniuose objektuose buvo naudojant tik medieną, visiškai atsisakant gelžbetonio ir kitų miesto statybose būdingų medžiagų.
Nesidrovėkime pasakyti, kad ypatingas žavesys pėsčiųjų pasivaikščiojimo „Saulės tako“, ar dviratininkams įrengtuose takuose natūraliame planavime ir atlikime jaučiamas laisvumas, nepažeidžiantis natūralios aplinkos. Vytautas gebėjo pagrindiniuose kraštovaizdžio elementuose įkomponuoti sumanytus mažosios architektūros elementus. Atvirose erdvėse numatė stambesnių formų, storesnės medienos statinukus. Upelio vingius, vandens atspindį puikiai išnaudojo lieptelių, tiltelių montavimui (bet ne tiesimui) iš kreivuolių. Gerai pažinodamas miško ardų, rūšinės sudėties įvairovę raiškiame reljefe, krantų paaukštėjimuose, praėjęs ankstų rytą, kai dar ūkanos sklando, vidudienį ar vakare ramiai pražingsniuodavo, vis prisėsdamas, atsiremdamas į palinkusį pušies kamieną ir pasinerdavo į fantazijų pasaulį. Kompozicinio sprendimo asimetrija, dinamiškumas, jo išraiška stebuklingose plastinėse formose, kurias sąlygojo upelio vingiai ir krantai – pagrindinė naujo požiūrio, suvokimo, išraiškos pagrindas mažosios architektūros darbuose. Gamtinių elementų sąskambis iš esmės visiškai savalaikis, bet kartu juose nevalia nepajausti, nesuvokti kuriamo originalaus pasaulio matymo. Jį išryškinti Vytautas sugebėjo gerai žinodamas savitą nacionalinę lietuvių liaudies kultūrą, į kurią kažkada įėjo saulės kultas, medžiai, vanduo, metamorfinis gamtos supratimas, jos išraiškų priėmimas. Vytautas atidžiai nagrinėjo P. Galaunės, K. Galaunienės, K. Šešelgio, K. Čerbulėno menotyrinius darbus, aprašymus, albumus lietuvių liaudies meno medžio puošybos darbuose, rėmėsi Igno ir Algirdo Končių metodika, patarimais.
Vytautas labai reikliai ieškojo medžiagos (žaliavos) būsimiems įrenginiams, juos ruošė išimtinai atsargiai, įžvalgiai. Pasirinktose vietose suoleliui, pavėsinei, liepteliui ieškojo optimalios regos, stebėjimo horizonto, derindamas, vis labiau pabrėždamas skirtingais apšvietimo efektais. Pats suvokė ir kolegoms rodė kaip mediena gali išsaugoti tą taurųjį koloritą, atspindžius pačiose netikėčiausiose ir originaliausiose mažosios architektūros formose.
Vytauto darbuose, sumanytuose originaliuose rekreaciniuose mažosios architektūros statinukuose, objektuose netikėtų vingių gausu. Gal juose galima įžiūrėti išgyventus skaudžius, prieš jo valią patirtus įvykius, kurių jam gyvenime netrūko. Labai svarbu yra tai, kad naujai sukurtų rekreacinių darbų meninis sprendimas yra vertingas kraštovaizdžio architektūroje.
Vytautas kruopščiai rinko rašytinę medžiagą įvairiausioje spaudoje, kurią ruošė ir publikavo pastabūs lankytojai, profesionalūs žurnalistai, menotyrininkai, mokslo srities specialistai.
Tokia Vytauto draugų, kolegų, buvusių bendradarbių atsiminimų popietė vasarą vyko „Girios aide“. Renginio metu buvo pristatoma, aptariama dokumentinė ir vaizdinė medžiaga, Vytauto asmeniniai daiktai – nuo tremtinio lagamino iki darbo įrankių, naudotų kuriant „Saulės taką“.
Autoriaus archyvo nuotraukos
