… Ankstų liepos 5 d. rytą klegantis autobusas pajudėjo Juodosios jūros link. Pirmoji kelionės diena paprastai būna tokia pati – ilgas kelias per Lenkiją su trumpais „pasižvalgymais“ po degalines. Šįkart važiavome rytiniu Lenkijos pakraščiu, todėl ir pietauti sustojome visai kitoje vietoje – mažame Losicės miestelyje esančioje užeigoje „Gospoda u Olka“. Vėjas ir lietus daugumą suginė į vidų, o tie, kurie buvo nutarę naikinti savo maisto atsargas, netikėtai atrado nuostabią išpuoselėtą teritoriją su vandens telkiniais ir mažais atskirais sodeliais. Vaikštinėjant galėjai pasijusti net lyg Viduržemio jūros regione: baltos pergolės, suoleliai ir vazos, ore besimaišantys levandų, rožių ir katalpų kvapai. Atskirose kompozicijose – viendienės, hortenzijos, piliarožės ir lelijos, visų nesuminėsi – tikras botanikos sodas! Norėjosi pabūti ilgiau, bet kelias tolimas, o dar ir pasienio patikros punktas laukė. Vakare pasiekėme didžiausią Europos valstybę (neskaitant Rusijos) – Ukrainą. Iš šalyje gyvenančių 46,2 mln. gyventojų, 77,8 procentai yra etniniai ukrainiečiai, tad ukrainiečių kalba yra vienintelė valstybinė kalba, nors šalyje plačiai naudojama ir rusų kalba, kurią moka dauguma ukrainiečių. Šis faktas labai palankus keliaujančiai vyresniajai kartai, tačiau, man, nemokančiai rusų kalbos, buvo gana sudėtinga: šioje šalyje lengviau susikalbėti rusiškai nei angliškai, be to, net ir dabar, rašant šį straipsnį ir tikslinantis detales internete, susidūriau su informacijos anglų kalba stoka.
Pažintį su Ukraina pradėjome nuo Lucko – vieno seniausių šios šalies miestų, oficialiuose šaltiniuose paminėtu dar 1085 metais. Luckas yra labai susijęs su Lietuva – XIV a. lietuviams prijungus Lucką prie LDK, miestas suklestėjo. Mūrinė pilis buvo pastatyta Gedimino sūnaus Liubarto iniciatyva, o Vytautas Didysis pakvietė į miestą totorius, karaimus, armėnus ir žydus. Prabėgo daug amžių, Luckas ėjo iš rankų į rankas, o lietuviškų ženklų vis tiek išliko daug. Pasivaikščiojome po miestą, pasmalsavome vaistinėje – Farmacijos muziejuje, apžiūrėjome Šv. Petro ir Pauliaus katedrą, o nuo jos netoli ir Lucko arba Liubarto pilis. Neatsispyrėme pagundai „pasimatuoti“ kaldinto metalo karūną, kurią paslaugiai laiko ant infostendo sėdintis pilėnas. Kažkas spėjo pasidairyti po LDK patiekalus siūlantį restoraną „Korona Vitovta“. Valandėlę nuo pilies sienų pasižvalgę į apylinkes bei susipažinę su ekspozicijomis, tarp jų ir varpų kolekcija, trumpam nubėgome į žemiau pilies esantį turgų, juk smalsu, ką renkasi svečios šalies žmonės, o žiūrėk ir patys, kas su vaisiais, kas su uogom, kas su neįtikėtinai pigiais sendaikčiais savų kolekcijų papildymui grįžome, dar visokie mielučiai viščiukai, žąsiukai ir kiti gyvi sutvėrimai daug ką viliojo, bet juk nesiveši namo… Baigdami viešnagę nusileidome pro liuteronų bažnyčią Styrės upės link, aplankėme dar vieną objektą – Mykolo Golovano (nerimtai vadinamo Lucko „Antonio Gaudi“) kiemą, kuris nuolat keičiasi. Net sunku nupasakoti tą jausmą, kai pamatai tokį kūrinį! Mūrinis namas pamažu apauga akmenimis ir įvairiomis skulptūromis bei dekoratyviniais betono liejiniais, kuriuos šeimininkas čia pat ir gamina. Įvairiausių skulptūrų pilnas ir visas kiemas, liejiniais išpuoštos iš akmenų išmūrytos tvoros, o kiemo centre lyg pavėsinė be stogo su iš spalvoto stiklo butelių padarytais vitražiniais langais. Net galva sukasi nuo tokios gausos meninių detalių. Akivaizdu, kad fantazijos šeimininkui netrūksta, o ir darbo dar ilgam užteks.
Netoli nuo Lucko yra nedidelis Klevanės miestelis, kurio „Meilės tunelis“ yra žinomas įsimylėjėlių traukos objektas. Pats pavadinimas gal ir mažai ką sako, bet beveik neabejoju, kad dauguma esate jį matę internetu siuntinėtose prezentacijose – tai tas gražiai žalias, traukinio bėgius apgaubiantis tunelis. Vien dėl jo būtinai norėjau važiuoti į šią kelionę! Žinoma, fotografų įamžinti vaizdai gerokai skyrėsi nuo tų, kuriuos pamatėme gyvai, bet juk nepraėjome viso 5 km atstumo. Iš tiesų, tai pramoninio geležinkelio ruožas, kuriuo kasdien po kartą ar du pravažiuoja traukinys, o tunelis atsirado prieš kelis dešimtmečius dėl saugumo – slepiant traukinius karo atveju. Tam tikslui buvo surištos palei bėgius augančių medžių viršūnės iš jų suformuojant gyvąjį tunelį. Dabar tai tikrai susižavėjimą kelianti vieta, tiesa, užsibūti net ir karštą dieną ten ilgai nesinorėjo – lyg patrakę debesimis puolė uodai! Jie meilę supranta savaip…
Pakeliui į Kijevą dar stabtelėjome Žitomyre. Miestas įkurtas dar IX a., tačiau istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1240 metų. Kadangi kelionė dendrologinė, tad iškart patraukėme į botanikos sodą, kuris buvo įkurtas 1933 m. Čia auga daugiau nei penki šimtai sumedėjusių augalų rūšių, formų ir veislių bei daugiau nei 1000 žolinių augalų rūšių, tad pažiūrėti tikrai yra ką. Lydimi dviejų darbuotojų, kurios mus svetingai priėmė net šeštadienį – jų poilsio dieną, pavaikščiojome ūksmingomis alėjomis, susipažinome su augalų kolekcijomis, pasigėrėjome baisiai piktomis juodomis gulbėmis tvenkiniuose (gerai, kad buvo aptvertos!). Po poros valandų – vėl į kelią, nes turėjome spėti pasiekti Kijevą, kad lygiai 21 val. galėtume su viso pasaulio lietuviais sugiedoti Tautišką giesmę. Vos vos suspėjome ir pasičiupę kas vėliavėlę, kas dar kokios lietuviškos atributikos, iššokome iš autobuso ir puolėme ieškoti atokesnės nuo gatvės vietos, šįkart Lietuvos himnas skambėjo medžių apsupty daugiabučių kieme. Įsikūrę viešbutyje, būreliais nutarėme susipažinti su Ukrainos sostine – septintu pagal dydį Europos miestu, kuris buvo įkurtas 482 metais, tad jis yra ir vienas seniausių Rytų Europos miestų. Vakaro tikslas – Maidano arba Nepriklausomybės aikštė, kurią pasiekėme metro. Stotys marmurinės, puošnios, o eskalatoriaus pabaigos nė nesimatė! Gaila, nepavyko surasti iš kokio gylio kilome tas kelias minutes, beje, vėliau sužinojau, kad kita Kijevo metro stotis – „Arsenalna“ – yra giliausia pasaulyje – net 105,5 m po žeme! Šį objektą teko palikti kitam kartui. Maidano aikštė pasirodė graži: aukštyn stiebėsi Ukrainos nepriklausomybės kolona, greta jos – paminklas Kijevo įkūrėjams, laikrodis kalvoje, kitapus gatvės šalia geltonų vartų su arkangelu Mykolu viršuje, matėsi pagal muziką šokantys spalvoti fontanai, daug žmonių, vaizdas visai nepriminė to, per televizijas rodyto prieš kelerius metus, tačiau viduje man vis tiek norėjosi sprukti kuo toliau nuo čia, keistas jausmas. Apėję aikštę, užsukome paskanauti ukrainietiškų barščių ir atgal į viešbutį – ilsėtis prieš rimtą rytojaus pažintį su miestu.
Sekmadienis buvo šiltas ir puikus, tad pats tinkamiausias laikas aplankyti nacionalinį (M. Griško) botanikos sodą, kuris įkurtas 1936 metais. 120 ha teritorijoje auga apie 13 tūkst. skirtingų rūšių augalų. Sode tinkamai atkurti įvairių regionų, tokių kaip Karpatų, Ukrainos lygumų, Krymo, Kaukazo, Centrinės Azijos, Altajaus ir Vakarų Sibiro bei Tolimųjų Rytų, kraštovaizdžiai su jiems būdingais augalais ir net architektūros elementais. Japoniškų sodelių aplinkoje žmonės ankstų rytą užsiiminėjo joga, na, o mes stengėmės pamatyti kuo daugiau per mums skirtą laiką. Labai sužavėjo akmenų sodas, nuo kurio buvo galima plačiai pasižvalgyti, rožynas užbūrė savo spalvingomis ir itin kvapniomis rožėmis, o Viduržemio jūros regiono kampelis viliojo skaistminus (Vitex) aptūpusiais drugeliais. Kitoje sodo pusėje turėjome progos pasimėgauti medžių teikiamu pavėsiu ir pasidžiaugti vikriomis voverėmis. Nuo apžvalgos aikštelės atsivėrė Šv. Mykolo Vydubickio vyrų vienuolyno žali kupolai, o už jų tolėliau savo vandenis į Juodąją jūrą plukdė Dniepras. Dar už kelių posūkių keliukas vedė sodo teritorijoje esančio Šv. Trejybės vienuolyno link, o kadangi sekmadienis ir vyko pamaldos, pasisekė trumpam įkišti galvą ir pasidairyti, kaip jis atrodo iš vidaus. Labai mažutė, gražiai drožinėta, mėlynai dažyta medinė vienuolyno varpinė su dešimt skirtingo dydžio varpų taip pat kvietė stabtelti ja pasigrožėti. Vos spėjome pareiti į autobusą, prasidėjo lietus, tačiau kol pasiekėme A. V. Fomino botanikos sodą, vėl įsišvietė saulė. Šis botanikos sodas gerokai mažesnis už pirmiau lankytą ir apima vos 22,5 ha plotą, tačiau yra visu šimtmečiu senesnis (įkurtas 1839 m.) ir talpinantis net 8 tūkst. augalų rūšių, iš kurių apie 150 yra įrašytos į Ukrainos raudonąją knygą. Susipažinę su lauke augančių augalų įvairove, patraukėme į oranžeriją, kuri laikoma viena aukščiausių pasaulyje ir buvo pastatyta seniausioms ir didžiausioms palmėms šiaurinėje Eurazijoje. Įėjus į pastatą, už akių užkliuvo galybė medinių spintelių su užrašais (tikrai iš senų laikų), na, o už jų buvo įėjimas į oranžeriją, kurios aukštis tikrai padarė įspūdį. O jau palmių aukštumas, teko galvą užversti norint viršūnes pamatyti! Pasidžiaugę augalų įvairove, išvykome susipažinti su pačiu Kijevu. Gaila, nestabtelėjome prie kitąmet savo keturiasdešimtmetį minėsiančio Kijevo simbolio – 102 m aukščio paminklo Motina Tėvynė, pastatyto ant aukštos kalvos, tad gerai matomo iš toli. Pakeliui aplankėme paminklą Kijevo įkūrėjams – trims broliams Kyjui, Ščekui ir Choryvui, kurie pavaizduoti laivelyje, kartu su priekyje stovinčia jų seserimi Lybid. Skulptūra gražiai atrodo upės fone. Vieną po kitos pravažiavome aukso kupolais žėrinčias cerkves: Šv. Teodosijaus Pečoros šventovę, Šv. Sergejaus iš Radonežo pagerbimo šventyklą, Kijevo Pečorų laurą (dar 1051 m. įkurtą stačiatikių vienuolyną, kuris priskirtas vienam iš septynių Ukrainos stebuklų ir įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą), melsvą Šv. Mykolo aukso kupolų cerkvę ir vienuolyną (greta – Šv. Mykolo aikštėje – Užsienio reikalų ministerijos pastatas puoštas kolonomis), auksu apkraštuotais kupolais barokinę Šv. Andriejaus cerkvę, Šv. Sofijos soborą (šalia kurio Sofijos aikštėje – paminklas Bogdanui Chmelnickiui, o jo pašonėje – Lietuvos skveras). Pro autobuso langą sušmėžavo medžių apsupty iškilęs obeliskas – paminklas nežinomam kariui, pravažiavome Kijevo Aukso vartus iš medžio ir mūro (buvę nuo XI a., atstatyti 1982 m.), prasukome pro Nepriklausomybės aikštę, NATO 70-mečiui įrengtą gėlyną, XIX a. pabaigoje pastatytą puošnią Ukrainos nacionalinę filharmoniją, tik iš apačios pažvelgėme į vos prieš kelis mėnesius baigtą statyti „stiklinį“ pėsčiųjų ir dviratininkų tiltą (statinys tikrai įspūdingas, tik nėra jis jau toks stiklinis, kaip atrodytų iš pavadinimo). Pabaigę autobusinę ekskursiją, patraukėme Kontraktovos aikšte link pietų vietos, kurią rekomenduoja gidai – „Puzata Hata“. Šis restoranų tinklas pasižymi plačiu ukrainietiško maisto pasirinkimu, kai gali imti, kad ir visko po truputį bei palyginti nedidelėmis kainomis. O jau interjeras koks! Erdvios salės per kelis aukštus su vaizdu į miestą (matosi Šv. Andriejaus cerkvė), aikštę arba gali rinktis mini oranžerijos vaizdą. Papietavę patraukėme į viešbutį ruoštis vakarui.
Lankantis Kijeve būtina aplankyti Ukrainos nacionalinį operos ir baleto teatrą. 1896 m. sudegus senajam pastatui, vos per 5 metus buvo suprojektuotas, pastatytas ir 1901 m. atidarytas naujas neorenesansinis teatras. Interjeras priskiriamas klasikiniam stiliui ir pakeri prabanga. Pasigrožėję statiniu iš lauko ir iš vidaus, sugužėjome į salę, kur mūsų laukė sezono uždarymo koncertas su ištraukomis iš gražiausių arijų ir nuostabiausių baletų, tad išgirdome ir pamatėme kone visą teatro repertuarą, kai kas tą padarė vos už 3 eurus – tokios pigiausių bilietų kainos, tiesa, negarantuojančios gero scenos matomumo, o renginys tikrai buvo įspūdingas! Grįždami nutarėme pasigėrėti naktiniu miesto apšvietimu, tad nusileidę pro Pedagogikos muziejų, pasiekėme Taraso Ševčenkos bulvarą, o paskui patekome į pagrindinę miesto gatvę – Kreščiatiką, kuri savaitgaliais ir šventinėmis dienomis tampa tik pėsčiųjų zona, matyt užsibuvome ilgėliau, nes transportas ja jau važinėjo. Pavakaroję lauko kavinukėje, nuo vakar pažįstamu metro grįžome į viešbutį. Trumpos tos kelionių naktys…
Ketvirtąją kelionės dieną atsisveikinome su Kijevu aplankę jau trečią botanikos sodą – Nacionalinio gyvybės ir gamtos mokslų universiteto padalinį. Šis botanikos sodas pasirodė panašesnis į parką su alėjomis ir pilną gražių medinių skulptūrų, meniškų suoliukų, vandens telkinių bei mokomųjų aikštelių. Išvažiuodami iš miesto, kurį laiką laikėmės Dniepro upės, tad darsyk pasidairėme į tiltus, kurių čia tikrai nemažai. Vienas ypač už akių kliuvo: didžiulės arkos, bet sutvirtintos baisiais surūdijusiais pastoliais ar atramomis, vaizdas baisus. Tuojau atradome panašumų su garsiuoju Vilniaus „vamzdžiu“, bet paaiškėjo, kad čia labiau panašu į mūsų Nacionalinį stadioną! Tiltas niekaip nebaigiamas statyti nuo 1993 metų… Iš toliau atsivėrė vaizdas į jau anksčiau minėtą „stiklinį“ pėsčiųjų tiltą ir Tautų draugystės arką. Pusvalandį pavažiavę atsidūrėme visai kitokioje karalystėje, kur batonai auksiniai, želdynai begaliniai ir visur į akis krenta prabanga – taip, tai Mežigorija – buvusio Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus rezidencija. Per 1,5 val. jos nei apeiti, nei apvažiuoti… 136 ha plote 2002 m. buvo pradėtos didžiulės statybos: buvo pastatyta pagrindinė vila – Honka, sukurti dirbtiniai ežerai, kanalai, parkas, golfo aikštynas, sraigtasparnio nusileidimo aikštelė, muziejai, ir kiti pastatai bei zoologijos sodas. Skamba įspūdingai, o kadangi dabar visa tai atverta lankytojams, negaišdami laiko sušokome į specialias mašinytes ir išvykome į 45 min. trunkantį apžvalginį turą. Vairuotojai (tuo pačiu ir gidai) sustodavo ir leisdavo pasižvalgyti pagal pageidavimus. Lėkėm su vėjeliu asfaltuotais keliukais, kalnais ir pakalnėmis. Pirma stotelė prie galeono, laivo, kuriame Janukovyčius mėgo pietauti, kiek paėję, atsidūrėme upės pakrantėje, o kitas jos krantas toli, toli, vos matomas… Vėliau stabtelėjome prie svečių namelio, o senovinių automobilių kolekcijos, taupant laiką, nusprendėme nelankyti. Pravažiavome išdailintus golfo laukus, apvažiavome parką ir ties vilos pastatu nutarėme kelionę baigti ir vaikščioti pėsčiomis. Pamatyti vilos prabangą laiko jau neužteko, tad tik pasigrožėjome ja iš lauko, greta radome net „antikinį“ kampelį, pasigėrėjome kraštovaizdžiu ir išpuoselėtais želdiniais. Tilteliai, upeliai, kriokliai, tvenkiniai ir fontanai, kur bepasisuksi – visur išdailintas grožis, negali atsistebėti. Visko net nespėjome apžiūrėti… Beje, Janukovyčiaus laikais aptarnaujančio personalo buvo apie 2 tūkst., o dabar apsieinama vos su 150 žmonių!
Dienos plane – nuostabaus grožio parkas Umanėje – Sofijivka, o iki ten apie 3 val. kelio, tad reikėjo skubėti. Kelyje akis džiugino neaprėpiami žydinčių saulėgrąžų laukai bei žydras dangus, nenuostabu, kad iš karto kilo asociacija su Ukrainos vėliava. Vakarėjant pasiekėme Umanę – keturis šimtmečius skaičiuojantį miestą, išsidėsčiusį prie Umankos ir Kamiankos upių. Žvilgsnį patraukė ant postamento pastatytas tankas – paminklas Umanės išvaduotojams tankistams. Kad jau užsiminiau apie techniką, tai žandikaulius privertė atvipti aprūdiję autobusėliai su dujų balionais ant stogų, gal tik labai senuose filmuose matyti, o čia jie dar važiuojantys – maršrutiniai! Ir taip iš XXI a. per XX a. po truputį persikėlėme laiku į 1796 m., kai grafas Stanislovas Potockis savo graikei žmonai Sofijai gimtadienio proga padovanojo angliško tipo sodą, kuris vėliau buvo pavadintas jos vardu. Šiaurinėje miesto dalyje prie Kamiankos upės išsidėstęs parkas – arboretumas dabar priklauso Ukrainos nacionalinei mokslų akademijai ir yra patraukli rekreacinė vieta, per metus sulaukianti apie 0,5 mln. lankytojų. 156 ha plote auga apie 2000 skirtingų medžių ir krūmų rūšių, kurios čia suteikia namus net ir laukinei gyvūnijai. Dvi valandos tokiam parkui apžiūrėti buvo gerokai per mažai, norėjosi ilgiau pasigrožėti dirbtiniais tvenkiniais, kriokliais, fontanais, grotomis, pasigėrėti skulptūromis ir gėlynais, akmenų sodais, pavaikščioti ūksmingais miško takeliais ir atrasti, kas slypi už vingio ar proskynoje, juk parkas buvo kurtas iliustruoti Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, tad čia pilna tų laikų atributų. O jau ko verti vaizdai, atsiveriantys nuo aukštai iškilusių apžvalgos aikštelių! Nenuostabu, kad 2007 m. šis parkas buvo išrinktas kaip vienas iš septynių Ukrainos stebuklų. Būtų smagu čia grįžti rudenį, kai medžiai spalvinasi, tada parkas turėtų atrodyti dar labiau kerintis, pasigrožėti vaizdais plaukiojant laiveliu viename iš tvenkinių, aplankyti parko pakraštyje esančią Meilės salą (tiesa, į ją galima ir tiltu pėsčiomis nueiti). Bendrakeleiviai nebuvo labai punktualūs (ir tai nestebino), tad dar kelias minutes jų laukdami, galėjome pasižvalgyti po greta išėjimo esantį rožyną.
Toliau laukė beveik 300 km kelias link jūros ir prie jos įsikūrusio didžiausio Ukrainos uosto – Odesos. Įdomu tai, miestas keitė pavadinimus, kadaise, antikinės graikų civilizacijos metu, tose apylinkėse klestėjo Olbija, vėliau – XIV a. totoriai čia įkūrė Chadžibėjų, o kurį laiką besikeičiant šeimininkams, galiausiai miestą užkariavę rusai pervadino jį į Odesą, neteisingai manydami, kad šiose vietose anksčiau buvo taip pavadinta senovės graikų kolonija.
Penktosios dienos ryte pažadino kirų klykavimas – jūra šalia… Jūra visada kelia malonius jausmus ir jaudulį, bet iki pasimatymo su ja, dar buvo numatyta pažintis su botanikos sodu, iki kurio važiavome tramvajumi! Na, taip… Mažutėlis tramvajus nepritaikytas tokio dydžio grupei, net kai bandėme įlipti netoli nuo maršruto pradžios, o juk dar ir vietiniai važiuoti norėjo, tad teko dalintis į grupeles, netilpome kitaip. Dar didesnė sumaištis kilo bandant įsigyti bilietėlius, vairuotoja aiškiai buvo nepatenkinta, kad trukdome ir dar kažkokių bilietėlių reikalaujame… Žiūrėjo į mus kaip į kokius ateivius okupavusius tramvajų. Kitoje stotelėje supratome kodėl: išlipę iš tramvajaus keleiviai, ateidavo iki priekinių durų, parodydavo kažkokį (matyt leidžiantį nemokamai važiuoti) dokumentą arba įlipę per priekines duris, paduodavo pinigus vairuotojai į saują ir nueidavo sau… Viskas, taip veikia Odesos važiavimo tramvajumi sistema!
Šiaip ne taip susirinkę, kur reikėjo, patraukėme į botanikos sodą, kurį sudaro dvi atskiros teritorijos: senoji ir naujoji, pradėjome nuo senosios dalies. Botanikos sodas buvo įsteigtas 1820 m., o 16 ha teritorijoje auga apie 3000 augalų rūšių. Bendras vaizdas ganėtinai nykus, nes lietaus senokai bebūta ir viskas išdegę nuo kaitros, o nors nuo sodo pakraščio atsiveria gražus jūros vaizdas, iš tiesų čia apskritai labai trūksta vandens, Odesa net gėrimui vandenį ima iš Dniestro upės. Kita problema – sodas buvo labai suniokotas per Antrąjį pasaulinį karą ir, nors laiko praėjo daug, resursų atkūrimui buvo skirta mažai, be to, didžiulė personalo problema. Senosios botanikos sodo darbuotojos nuoširdžiai bei mielai mus vedžiojusios ir pasakojusios, kone su ašaromis akyse guodėsi, kad algos tokios mažos, jog niekas ir ypač jaunimas neina čia dirbti, tad likusios tik jos, dirbančios iš paskutinių jėgų ir pamainos laukiančios kaip stebuklo, kad sodas išliktų vėlesnėms kartoms. Pasiklausę pasakojimų po seniausiu botanikos sodo medžiu, apžiūrėję kolekcijas ir pasigėrėję nuostabiai išpieštomis pastatų sienomis, patraukėme į už kelių šimtų metrų įkurtą naująją dalį. Čia tvarkos pastebimai buvo daugiau, trinkelėmis išklotas parteris, išravėti gėlynai, tiesa, giliau – išdegusios pievos takai ir keistą įspūdį darantys iškart už botanikos sodo tvoros dygstantys daugiaaukščiai, į kuriuos bežiūrint norėjosi susigūžti, tokie svetimkūniai atrodė.
Saulei persiritus į antrą dienos pusę ir gavę laisvo laiko, iškeliavome prie jūros. Besileidžiant gatve, stebino aikštelėse greta stovintys „Žiguliai“ ir prabangios naujos mašinos – kontrastų šalis. Tiesa, visą kelionę vis augęs nekantrumas įšokti į Juodąją jūrą, dingo vos ją pasiekus, jei mieste buvo virš 25 laipsnių šilumos, tai nuo jūros pučiantis šaltas vėjas skatino ieškoti megztuko ar dar kažko šilčiau! Teko apsiriboti pabraidymu… Deja, pasivaikščioti paplūdimiu čia taip pat nėra galimybės – pilna visokių aklinų užtvarų, tad teko eiti atokiau esančia gatve ir pėsčiųjų taku. Ruošiantis į kelionę, Odesa mane ypač viliojo galimybe pamatyti delfinus, juk ir Lietuvoje esantys delfinai – Juodosios jūros afalinos, tad tikėjausi galų gale stebėti juos laisvėje. Visgi suspėti per kelias valandas įgyvendinti net dvi svajones nemokant rusų kalbos pasirodė per didelis užmojis, tad iš dviejų norų stipresnis ir labiau užtikrintas buvo paplaukioti su šiais nepaprastais gyvūnais delfinariume. Iš tiesų aš tikrai manau, kad delfinų vieta yra plačios jūros, o ne ankšti baseinai, kad ir kokie dideli jie bebūtų, bet kol kas kitaip nėra, o su delfinais patirtas jausmas ir emocijos – nenusakomos žodžiais… Beje, kaip vėliau išsišnekėjome, dalis bendrakeleivių buvo išplaukę į atvirą jūrą laiveliais, sakė, kad bent iš toli matė plaukiojančių delfinų nugaras. Na, turbūt dar reikia pasilikti svajonių ir ateičiai… Su gausia mano svajonės palaikymo komanda pavakaroję kavinukėje grįžome į viešbutį laukti naujos dienos ir platesnės pažinties su Odesa.
Šeštąją kelionės dieną pradėjome pažintimi su Odesos katakombomis. Atvykome į geltonose klintyse iškastą aikštelę, kurios sienos puikiai tinkamos geologijos pamokoms, o jos pakraščiuose, paramstyti geltonų plytų kolonomis, auga abrikosai. Ieškodami pavėsio po medžiais, netikėtai atradome, kad ir kaulavaisiai jau sunokę bei labai skanūs. Besižvalgant aplink, tikrai nepagalvotum, kas slypi po kojomis ir aplinkui. Katakombos atsirado XIX a. kasant klintis namų statyboms ir tik vos keli procentai yra natūralios kilmės ertmių arba iškastos kanalizacijos tikslais. Vėliau kasyklos buvo apleistos, o ten įsikūrę vietiniai kontrabandininkai tunelius praplatino ir pailgino. Sklando legendos, kad esą ten paslėpti didžiuliai jų turtai. Šiais laikais statant namus nemažai tunelių, esančių po miestu, buvo užpilti smėliu ar betonu, tačiau katakombos išlieka vienomis didžiausių pasaulyje, kurių koridorių ilgis gali siekti iki 2,5 tūkst. kilometrų, o trijų aukštų tunelių sistemos leidžiasi net 60 m žemiau jūros lygio. Toks įrenginys po miestu puikiai tarnavo žmonėms kaip saugus prieglobstis karų metu, būtent su šia katakombų paskirtimi mes ir buvome supažindinti. Tuneliuose įrengtas muziejus, kuriame pavaizduotos tų laikų gyvenamosios patalpos, sandėliai, vadavietės ir net mokykla! Žinoma, mus vedžiojo specialiai turistams pritaikyta tunelių dalimi, tačiau įspėjo, kad net nebandytume atsilikti ar kur į šoną nuklysti, nes paklysti galima vos už dviejų posūkių užėjus, o kad įspėjimas būtų įtaigesnis, dar ir šviesą išjungė. Aklinoje tamsoje toli nenueisi… Tiesa, dar ne taip seniai buvo žinoma daugiau nei tūkstantis įėjimų į katakombas, tad nenuostabu, kad atsiranda nuotykių ieškotojų nelegaliai patenkančių į tunelius ir ne visada sėkmingai iš jų ištrūkstančių. Net ir šiuo metu dar ne visi tuneliai yra sužymėti žemėlapiuose, tad ir paieškų grupėms tenka sudėtinga užduotis surasti tokius paklydėlius. Pabaigę ekskursiją tuneliuose, patekome į šiuolaikinę Partizanų šlovės muziejaus dalį, o išėję į lauką dar galėjome apžiūrėti karinės technikos ekspoziciją.
Grįžome į pačią Odesą, kur pro autobuso langą pasižvalgę į platanais apsodintas gatves ir gausiai lipdiniais dekoruotus pastatus, išsiruošėme susipažinti su miestu pėsčiomis. Ekskursiją pradėjome prie pirmosios ir svarbiausios Ukrainos stačiatikių bažnyčios Odesoje – Atsimainymo katedros, pastatytos 1794 m., greta jos – paminklas kunigaikščiui Voroncovui, kuris 1837 m. savo mylimai žmonai padovanojo netradicinę dovaną – net 800 tūkst. rublių kainavusius medinius laiptus link jūros. Netrukus pasiekėme viešbutį „Pasažas“, jau iš lauko nuo jo sunku atitraukti akis, bet užėjus į vidų, architektūra atima žadą, tai, ko gero, vienas puošniausių matytų pastatų, na, o po stikliniu stogu, pirmame aukšte įsikūrę prekybininkai, tad ir žmonių čia netrūksta. Ekskursiją pratęsėme miesto sode prie besikeičiančio būrio žmonių apsuptos bronzinės kėdės – paminklo „12 kėdžių“. Atokiau, kitoje ilgo gėlyno pusėje, ant suolelio greta prisėsti kviečia žymaus dainininko ir aktoriaus Leonido Utiosovo figūra. Praėję dar keletą skulptūrų ir skulptūrėlių, patekome prie pirmojo Ukrainos teatro, kuris buvo pastatytas 1810 m., tačiau po gaisro dabartinę barokinio stiliaus išvaizdą Odesos nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras įgavo 1887 m. Salė pasižymi puikia akustika – galima girdėti net menkiausią šnabždesį. Teatro aplinką puošia fontanai ir rožynai. Netoliese žvilgsnį patraukia ir Archeologijos muziejaus pastatas, o greta jo – kolonomis pasipuošusi miesto rotušė. Pajūrio bulvaro parko medžių šešėlyje pasislėpęs paminklas Aleksandrui Puškinui, o nuo skardžio atsiveria gražus vaizdas į jūrą ir Stambulo parką. Ties bulvaro viduriu – paminklas kunigaikščiui de Rišelje, žvelgiančiam tolyn į jūrą. Ekskursiją pabaigėme ties garsiaisiais Potiomkino laiptais. Šis jau minėtas Odesos simbolis pastatytas XIX a. gerinant susisiekimą tarp miesto ir uosto, o pasižvalgę nuo 24 m aukščio atsivėrusios jūros panoramos ir, patingėję skaičiuoti ar tikrai žemyn veda 192 laipteliai, tiesa, jau ne mediniai, o granitiniai, kas sau išsiskirstėme gautu laisvu laiku pasirūpinti lauktuvėmis artimiesiems. Laiko gerokai per mažai, tad užteko tik grįžimui atgal ir sėkmingam pasisukiojimui po turgelį prie Atsimainymo katedros, ten galima rasti įvairiausių dalykų! Liūdna, bet teko pripažinti, kad Odesos likome beveik nepamatę. Dalis grupės veržėsi kuo greičiau važiuoti į Umanę, kur žadėjo dar kartą aplankyti Sofijivką, kiti buvo realistai ir suprato, kad sutrumpinę laiką Odesoje, jo tikrai nelaimėsime Umanėje, nes kelias tolimas ir bus gana vėlu, kai atvyksime, deja, būtent taip ir įvyko. Pakeliui stabtelėjome šalikelės vaisių „turgelyje“ ir jau matytais keliais vakare grįžome į Umanę, kur apsistojome miesto centre. Pro viešbučio langą matėsi tik ką sutvarkyta aikštė su suoliukais ir naujai sodintais medeliais, už jos – gražus Meno muziejaus pastatas. Įvertinę likusį kelionės laiką ir galimybes įsigyti atsargų, pasklidome po aplinkinius prekybos centrus, kuriuose stebino atvirai didelėse ir niekuo neuždengtose dėžėse parduodami birūs maisto produktai, semk kiek reikia… Išėjus iš parduotuvės pasitiko prietema, bet dar vis tiek norėjosi pereiti centrinį parką, kuriame džiugino dieną visai neišvaizdus spalvotas fontanas, įdomūs suoliukai, pakraščiuose – atrakcionai ir žaidimų aikštelės vaikams. Vakaro sutemose didžiausią įspūdį paliko iš aikštės grindinio pakilę spalvoti fontanai! Gražus vaizdas pritraukė ne tik užklydusius turistus, bet ir vietinius, leidžiančius šiltą vasaros vakarą lauke, o tingintys išeiti į lauką galėjo reginiu mėgautis ir pro viešbučio langą.
Septintoji diena prasidėjo neplanuotu objektu – kelionės vadovės smalsumo dėka aplankėme Umanės žydų kvartalą ir rabino Nachmano iš Breslovo kapą, kuriame, pasirodo, iš tiesų jo nėra, bet vis tiek kasmet čia plūsta dešimtys tūkstančių piligrimų ir smalsuolių. Umanės žydų istorija labai liūdna, jie čia buvo išžudyti net du kartus: 1749 m. ir 1940 m., tačiau dabar žydų hasidų bendruomenė vėl atsikūrusi ir klesti. Pavaikščioję kvartalo gatvelėmis, pasijutome tarsi ne Ukrainoje, užrašai visur žydiški, suvenyrai, maisto produktai – taip pat. Aplankę suvenyrų kioskelius ir žvilgtelėję į parduotuvę, pasiekėme rabino kapą. Iš išorės pastatas niekuo neišsiskiriantis, prie jo prižiūrėtojai mus išskirstė į mažesnes grupeles ir atskirais vyrams ir moterims praėjimais palydėjo į vidų, kur pamatėme tik iš sienos kyšantį akmeninį sarkofagą: dalis jo vyrų pusėje, dalis – moterų pusėje. Keista, bet įdomi patirtis. Palikę Umanę, patraukėme link Vinycios, bet pakeliui neatsispyrėme galimybei stabtelėti šalia saulėgrąžų lauko ir pasidaryti nuotraukų – tokių vaizdų Lietuvoje nepamatysi!
Vinycia, išsidėsčiusi prie Pietinio Bugo, rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1363 m. kaip lietuvių tvirtovė. Į miestą pasidairę pro autobuso langą, sustojome aplankyti karo chirurgijos pradininko, gydytojo ir pedagogo Nikolajaus Pirogovo muziejaus-sodybos. Didelėje teritorijoje žavi ūksmingos medžių alėjos, spalvingi gėlynai bei gražūs sodybos pastatai, o vienoje aikštelių – paminklas sodybos šeimininkui. Valandėlę pavaikštinėję ir šiek tiek suliję, išvykome į Podolės Kamenecą, įsikūrusį prie Smotryčiaus upės. Mūsų lankytinas objektas – XIV a. Karijoto Gediminaičio pradėta statyti ir nuo XVI a. beveik nepakitusi, viduramžiais labai svarbi tvirtovė Abiejų Tautų Respublikos pietuose, gynusi Lietuvą nuo totorių ir turkų antpuolių. Įvažiavus į miestą, nuo tilto atsivėrė gražus upės, įrėmintos aukštais uolėtais skardžiais, vaizdas, o palikę autobusą aikštėje, pro bažnyčią patraukėme gatve žemyn ir netrukus netekome žado! Nenuostabu, kad Podolės Kameneco tvirtovė pripažinta vienu iš septynių Ukrainos stebuklų: kiek žemiau už kelių šimtų metrų ant uolėto skardžio stūkso akmeninė vienuolikabokštė pilis, į kurią veda 9 m pločio tiltas. Kol prie pilies vartų klausėmės gidės pasakojimo, mus gerokai išprausė lietus – tikrai švarūs įžengėme į vidų. Kiemas nemažas, o prie sienų įsikūrę atskiri muziejukai vaizdžiai pasakojo pilies gyvenimo subtilybes, visų net nespėjome aplankyti iki uždarant ekspozicijas, o juk dar reikėjo ir iš bokštų apylinkes apžvelgti – vienoje pusėje laukuose didžiulis kryžius stūkso, miesto pusėje bokštas lyg minaretas kyšo greta Šv. Petro ir Pauliaus katedros, o jau Šv. Jurgio cerkvės bokštų mėlynumas – net dangų lenkia! Horizonte visų besistiebiančių bokštelių nė nesužiūrėsi… Lyg „dūšelės be vietos“ paslankiojome siaurais pilies koridoriais, bandydami pasislėpti nišose ir išgąsdinti bendrakeleivius – nerimta, bet smagu. Dalis kolegų spėjo net pilies lauko virtuvę išbandyti. Dar truputį pasižvalgėme po gražų senamiestį, kuris kartu su tvirtove sudaro Nacionalinį Kameneco istorijos ir architektūros rezervatą ir išvykome į nakvynės vietą Černivciuose.
Černivciuose ekskursija nebuvo numatyta, tad dar prieš pusryčius daug kas savarankiškai išėjo pasižvalgyti aplinkui. Miestas dar tik budo, žmonių vos vienas kitas, tad vaikščioti buvo labai gera. Čia tikrai yra kuo pasigrožėti – akį traukia puošni architektūra, tačiau pasirodė, kad pastatai šiek tiek apleisti ir aptriušę, ypač kiek toliau nuo centrinių gatvių. Mūsų „Kijevo“ viešbutis neatrodė kažkoks labai išskirtinis, tačiau nuėjus pusryčiauti pribloškė senovinė salės prabanga: raudonas sienas paįvairino balti intarpai, veidrodžiais dengtos kolonos su neva lubas laikančiomis „paauksuotomis“ pusnuogių moterų (o gal deivių ar nimfų?) skulptūromis, klostėtos sunkios užuolaidos ir galbūt net krištoliniai sietynai! Smalsumo pagauti pašmirinėjome ir po kitas sales, panašu, kad atsidūrėme XIX a. rūmuose. Po pusryčių išvykome į botanikos sodą, o pakeliui praėjome centriniu parku, kuriame žavėjo įmantrūs suoliukai, skulptūros, fontanai bei tiltukai. 1877 m. įkurtas botanikos sodas pasirodė visai mažutis – vos 3,5 ha, tačiau, kaip ir kitur Ukrainoje, darbuotojos mielai pavedžiojo ir pasidalino turimomis žiniomis, tad ekskursija čia užtruko, o ir akis buvo į ką paganyti: seni medžiai, gražios augalų kompozicijos. Išvykstant iš botanikos sodo, kelionės vadovė pasiūlė aplankyti dar vieną nenumatytą objektą – Jurijaus Fedkovycho Černivcių nacionalinį universitetą, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Planuotos keliolika minučių pavirto į valandos ekskursiją su vietiniu gidu ir tai labai, labai skubant. Universiteto kompleksą sudaro septyniolika pastatų, kurių bendras plotas beveik 111 tūkst. kv. m! Bukovinos ir Dalmatijos metropolijos rezidencija Černivciuose buvo pastatyta 1864 – 1882 metais pagal čekų architekto Josefo Hlávkos projektą, kuriame suderintas vietinis, bizantiškasis, gotikinis ir barokinis stiliai. Architekto įkvėpimo šaltinis – Alhambros tvirtovė Granadoje (Ispanijoje). Universitetas buvo atidarytas 1875 m. kaip Černivcių aukštesnioji teologijos mokykla greta vyskupo rezidencijos, kuri dabar ir yra pagrindinis universiteto pastatas, iš trijų pusių juosiantis gražų 0,7 ha parkelį priešais didžiuosius vartus. Pasigrožėję parku ir pastatų išore, sugužėjome į vidų, pabandydami įsivaizduoti, kaip reikėtų susikaupti ir mokytis tokiuose rūmuose, kur kiekvienas pastato elementas traukia akį ir stebina puošnumu. Salės viena gražesnė už kitą, aplankėme Marmurinę salę, papuoštą įmantriomis, dviejų aukštų kolonadomis ir pasakiško grožio išdažytomis lubomis; buvusi biblioteka, dabar Mėlynoji salė atrodė gerokai kukliau – joje tautinio meno darbų ekspozicija, o štai Raudonoji salė pasižymi įspūdingomis medinėmis lubomis. Koridorių lubos taip pat gražiai išdažytos, užsižiūrėjus nesunku ir nuo laiptų nukristi ar į kokią skulptūrą atsitrenkti. Trumpam užsukome į kompleksui priklausančią bažnyčią, kurioje kaip tik tuokėsi jauna pora. Gidas minėjo, kad čia vestuvių ceremonija rengiama tik šio universiteto darbuotojams ir studentams. Po šios netikėtos ekskursijos buvome labai dėkingi mūsų kelionės vadovei Audronei.
Po gerų trijų valandų, smarkiai pasikeitus kraštovaizdžiui, pasiekėme Jaremčės nacionalinį parką ir jo įžymybę – Pruto upės krioklį Probiy. Išlipus iš autobuso mus pasitiko lietus ir galybė medinių vietinių amatininkų kioskelių – puiki vieta papildyti lauktuvių ir suvenyrų atsargas. Slidinėdami ant šlapių takų, patekome ant tilto, nuo kurio galima grožėtis kriokliu. Pagal aprašymus, jis yra 8 m aukščio ir pripažįstamas kaip vienas galingiausių krioklių Ukrainos Karpatuose, tačiau kaip ten kas skaičiuoja jo aukštį, bent jau aš nesupratau – atrodė gerokai žemesnis, tačiau vis vien įspūdingas ir, nenuostabu, kad labai mėgstamas plaustininkų ir baidarininkų. Kitas objektas – Dovbušo uolos – buvo praleistos dėl netinkamų oro sąlygų, tad išvykome į nakvynės vietą – Bukovelį – tik 2001 m. pradėtą statyti pirmąjį Ukrainoje europinės klasės kalnų slidinėjimo kurortą. Žinoma, vasarą žmonių čia gerokai mažiau, tačiau keltuvai veikia ir galėjome pasidairyti po Karpatų kalnų apylinkes iš 850 – 1372 m aukščio virš jūros lygio. Iš aukštai puikiai matosi kaip intensyviai vystoma infrastruktūra, statomi nauji sporto objektai ir viešbučiai, kai kurie net primena statinius iš fantastinių filmų vaikams.
Rytas kalnuose pasitiko su itin žema temperatūra, o tekančios saulės spindulius gėrė iš trobų, trobelių ir viešbučių kaminų kylantys dūmai. Išvykstant sulaukėme nelabai patikusios naujienos – praleidę Ivano Frankovską, keliausime tiesiai į Lvovą, tačiau paklaidžioję kažkokiais keliais, atvykome dar vėliau nei buvo planuota. Pažintį su Lvovu pradėjome nuo botanikos sodo, įkurto 1911 m. ir užimančio 104 ha plotą. Smarkiai nuketėjęs per Antrąjį pasaulinį karą, bėgant metams jis buvo atkurtas ir papildytas naujais augalais, tad šiuo metu auga daugiau nei 5 tūkst. rūšių, sodas ypač didžiuojasi savo jau šimtmetį skaičiuojančia rododendrų kolekcija. Botanikos sodą sudaro 5 moksliniai skyriai: tropinės ir subtropinės floros, dendrologijos, žolinės ir kultūrinės floros skyriai bei skyrius skirtas augalų fiziologijai ir biochemijai. Bevaikštant po sodą, labai patiko kanų ir viendienių kolekcijos, dar tebežydėjo keletas rododendrų, greta didelės oranžerijos apėjome baseiną su vandens augalų ekspozicija, na, o kadangi šeštadienis – tai dar ir vestuvininkų sutikome. Ekskursijai po patį Lvovą turėjome vos 1,5 val., ar tiek gali užtekti pažinti miestui, kurio senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – vargu. Lvovas įkurtas 1256 m. prie Poltvos upės. Autobusą palikę aikštelėje tarp Ukrainos graikų katalikams priklausančios Apsireiškimo bažnyčios ir Arkangelo Mykolo šventovės, nusileidę nuo kalnelio pro parako bokštą, ekskursiją pradėjome prie renesansinės Mergelės Marijos dangun ėmimo ortodoksų bažnyčios, kurios varpinė skaičiuoja jau keturis šimtmečius ir iškyla į 65 m aukštį. Kitas mūsų lankomas objektas – puošni Dominikonų bažnyčia, kurios kupolas yra elipsės formos, beje, po Antrojo pasaulinio karo, pabuvo ir sandėliu, ir ateizmo muziejumi. Gatvelėmis ir kiemeliais keliavome per senamiestį, kavinukės ir užeigos lankytojus viliojo keistai įdomiu interjeru bei visokiomis atrakcijomis, kaip vėliau pasakojo bendrakeleiviai, vienoje iš tų užeigų, prieš išeinant, barmenas atnešė bačkutę su dagčiu, kurį jis padegė ir po mažučio sprogimo, buvo galima išsiimti sąskaitą. Ekskursiją pratęsėme užsukę į Armėnų katedros, pastatytos dar XIV a., kiemelį, vėliau aplankėme klasicistinę Atsimainymo bažnyčią, puošniu barokiniu interjeru.
Ir štai pasiekėme savo galutinį tikslą – Lvovo nacionalinį akademinį operos ir baleto teatrą. Tarp pastato ir fontano dailiai įkomponuotos kelios balerinos, besiplaikstančiais vėjyje sijonais, o iš tiesų tai kažkieno geniali idėja paversti lauko kavinukės skėčius metalinių balerinų siluetų sijonais. Teatras, puoštas baroko ir renesanso stiliumi, buvo pastatytas XIX ir XX amžių sandūroje. Čia buvo pastatytos Rusijos caro uždraustos lietuviškos operos „Mindaugas, Lietuvos karalius“ ir „Pajauta“. Atsisveikinę su mus vedžiojusiais gidais, dar truputį gavome laisvo laiko, tad kas pavalgyti, kas į netoliese esantį sendaikčių turgelį pasižvalgyti, o paskui skubėti atgalios, kur prie autobuso jau tykojo vietiniai „verslininkai“ iš automobilių bagažinių pardavinėjantys saldainius. Saldi „oficialiosios“ kelionės dalies pabaiga, tačiau dar viena staigmena mūsų laukė vakare. Nakvynės vieta buvo numatyta už kelių dešimčių kilometrų nuo miesto, Strelki kaime, tad važiavome laukais ir staiga prieš akis pamatėme didžiulį baltą puošnų dvarą. Pirma mintis buvo, kad tikrai pataikėme ne čia, dar labiau taip pasirodė, kai pamatėme, kad tai penkių žvaigždučių viešbutis, o mes tokie pernelyg neišlaidaujantys keliautojai. Viduje – prabanga, meno kūriniai, minkštučiai kilimai, sugeriantys lagaminų ir kojų keliamą bildesį ir mes, pavargę, apsirengę tiesiog patogiais kelionės drabužiais ir visiškai nederantys prie šios vietos. Įsiregistravus teko spręsti rimtą dilemą – eiti apžiūrėti teritorijos, kol dar ne visai sutemę ar keliauti, pasimėgauti ir atsipalaiduoti SPA. Visgi nugalėjo pastarasis variantas, o kadangi išvykimas dėl pusryčių buvo atidėtas 1,5 val., tad dar turėjome viltį lauke pasižvalgyti iš ryto.
Paskutinis rytas išaušo niūrus ir lietingas, bet noras pamatyti supantį grožį buvo stipresnis už darganą. Pagal planą teritorijoje net 39 objektai, tad jokios galimybės visus apžiūrėti, juo labiau ežeriuką apeiti, pavaikštinėjau paežere skulptūromis puošta alėja, pasigrožėjau išpuoselėta aplinka ir meno kūriniais, tylu, tylu, tik gamta ir ramybė aplink. Bendrakeleiviai tik prieš pat laiką valgyti susirinko iš skirtingų pusių, dalijosi įspūdžiais kas kur spėjo apeiti ir ką pamatyti, o tada mūsų laukė net trijų patiekalų pusryčiai! Ech, puiki kelionės pabaiga! Tiesa, vienas dalykas gerokai nustebino, kai prieš paliekant kambarį žvilgtelėjau po lova, ar ko nepamečiau ir aptikau svetimą kojinę ir pragraužtą agurką. Pasirodo aptarnaujantis personalas patingi net ir tokio lygio viešbutyje…
Vakarop sustojome pavalgyti Palenkės Radzino miestelyje, o sekmadieniais, pasirodo, čia nelabai kas dirba… Kol visi ėjo ieškoti kur pavalgyti, nutariau apsižvalgyti aplinkui, nes netoliese pravažiuojant mačiau parką ir rūmus. XVIII a. pastatyti rokoko stiliaus Potockių rūmai 1915 m. buvo sugriauti, tačiau vėliau atstatyti. Rūmai „U“ raidės formos, pagrindiniai vartai atsiveria į pievas ir atokiau esančius tvenkinius, kitoje rūmų pusėje – parkas. Visur galima laisvai vaikščioti ir grožėtis pastato architektūra. Ant tvoros pastebėjau kažkokį rekonstrukcijos planą, rodos bandys atkurti barokinius gėlynus. Grįžusi į miestelio skverą pamačiau kelis stendus, pasirodo „euroremontai“ už ES pinigus ne tik Lietuvos medžiams skelbia karą ir skverus verčia betoninėmis aikštėmis… Aplūžinėjusios ir iškilotos šaligatvių plytelės tikrai prašosi perklojimo, tačiau kodėl plane nelieka senų medžių?..
Kelionė baigėsi, pilni įspūdžių išsiskirstėme namo, spėliodami, kur keliausime kitais metais, o atėjo kiti metai ir nežinia ar pavyks kažkur iškeliauti… Svarbiausia, kad būtume sveiki… Sveikatos visiems ir linkiu.
Aušros Šaltenytės nuotraukos
