Prieš Naujuosius šalies žurnalistai, rašantys aplinkosaugos, gamtosaugos, ekologinėmis temomis, ir vienijami klubo A (aplinkos apsauga), svečiavosi Dzūkijos nacionaliniame parke. Žvarbus, tačiau dar nežiemiškas gruodžio 22-osios oras – gal ir ne iškylai į gamtą tinkantis. Tad ir nuvykę prie garsiosios upės Ūlos niekas baidarės neišbandė.
Pasigrožėjus Ūlos upe, parūpo aplankyti prie jos esantį šaltinį, vadinamą „Ūlos akimi“.
Ūla – didžiausias Merkio intakas (įteka netoli Mardasavo kaimo), kurios ilgis – 84 km (Lietuvoje – 64 km). Upė prasideda Gudijoje, Pelesos apylinkėse, tad nuo versmių iki santakos su Katra (prie Dubičių) vadinama Pelesa. Įdomu tai, jog XIX a. antroje pusėje Ūlos aukštupys, slinkdamas į pietryčius, perkirto Katros vandenskyrą – ištekėjo Dūbo ir Pelesos ežerai, Ūla prisijungė 410 km2 Katros baseino ir pailgėjo 35 kilometrais. Tuomet ir Ūlos vandeningumas padvigubėjo. Dėl to labai pagyvėjo upės šoninė ir gilinamoji erozija, nepasibaigusi iki šiol.
Pagal šiuolaikinių geomorfologinių procesų intensyvumą Ūla neturi lygių visoje Lietuvoje. Todėl ši upė iki šiol žavi keliautojus vaizdingais skardžiais ir kilpomis, greta esančiais pušynais.
Tarp Kašėtų ir Zervynų upė perkerta kopų ruožą ir patenka į Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją, kuria teka 25 kilometrus (iki žiočių). Visa ši slėnio atkarpa paskelbta kraštovaizdžio draustiniu. Jo tikslas – išsaugoti visą parko teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį. Unikaliausią Lietuvoje slėninio kraštovaizdžio etaloną su etnografiniais Zervynų, Mančiagirės, Žiūrų, Trakiškių ir Paūlių kaimais, aktyviomis atodangomis, charakteringomis ekosistemomis su reta flora ir fauna.
Aukščiau Zervynų slėnis platus, daugelyje vietų abipus upės tęsiasi durpėtos pievos, kurias labai drėkina slėnio pakraščiais trykštantys šaltiniai. Zervynose Ūla įsigraužia į smėlėtą lygumą ir toliau iki Mančiagirės teka siauru kanjonišku slėniu. Abiejuose krantuose gausu vaizdingų aukštų skardžių, kurie paskelbti gamtos paminklais.
Nuostabus gamtos paminklas yra tarp Mančiagirės ir Žiūrų, kairiojo kranto terasinėje lygumoje – tai garsus „Ūlos akies“ šaltinis.
… Žurnalistus ilgų laiptų zigzagais prie Ūlos ir jos šaltinio atvedę Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos direktorius Eimutis Gudelevičius bei jo pavaduotojas Eugenijus Drobelis pasakojo, jog visa ši teritorija yra gamtos paminklas. Kartu aprodė parko direkcijos atliktus darbus prie Ūlos upės, kad srovės vanduo „nesuvalgytų“ kranto, o kartu į žygį upe susiruošusieji galėtų ir nieko nepažeidžiant į krantą išlipti. Žinoma, žurnalistai tuo pateikė aibę klausimų. Vienas jų: jei dzūkai didžiuojasi grybais, tai gal ir žuvimis iš Ūlos?
„Yra daug mėgėjų Ūloje, Merkyje upėtakius, kitokias žuvis gaudyti. Gal net ir pernelyg populiaru pasidarė…“ – šypsojosi Eimutis Gudelevičius, primindamas, jog nacionaliniame parke yra per 20 upių ir upelių: Nemunas, Merkys, Ūla, Grūda, Skroblus…
… Kunkuliuojančias vandens duobutes dzūkai nuo seno meiliai vadino „akelėmis“, „akimis“. Jo vandeniui priskyrė stebuklingas galias, kurios gydančios visas ligas.
Stovint prie „Ūlos akies“ pasiteiravau Eimučio Gudelevičiaus: kokiame gylyje šio šaltinio „virėjas sėdi“? Pašnekovas patikino, jog, specialistų žodžiais, šaltinis kyla iš gilesnių tarpmoreninių vandeningųjų horizontų. Tai susieta su gana apskritu sufoziniu 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburiu. (Šaltinio gylis – 1,22 m.) Vandeningam sluoksniui, maitinančiam kylantį šaltinį, būdingas didelis paplitimo plotas bei nemažas požeminio vandens (artezinis) spūdis. Aukščio skirtumas tarp šaltinio ir Ūlos upės – apie 4 metrai. Per parą net 137,2 kubinio metro vandens nuteka į Ūlą 67 metrų ilgio upeliu.
Aplinkinių kaimų gyventojai vandenį iš „Ūlos akies“ vartoja gėrimui ir gydymuisi. Lietuvos geologijos instituto hidrologai, tyrinėję šio šaltinio vandenį, nustatė, jog jo temperatūra yra 8-9 laipsniai, o bendra mineralizacija – 120,45 mg/l. Šaltinio vanduo skaidrus, bespalvis, bekvapis, turi silpną geležies skonį. Tai gėlas minkštas vanduo. Lyginant su geriamojo vandens standartais, yra 1,3 karto daugiau mangano, maždaug 2 kartus daugiau geležies.
… Stovint prie „Ūlos akies“ šaltinio atsiveria dešiniajame Ūlos krante (už Mančiagirės kaimo) atodanga. Pasak Lietuvos geologijos tarnybos specialistų, jos aukštis siekia 19 metrų. Ištyrus šios atodangos nuogulas nustatyta, jog ledyno tirpsmo (prieš 14-15 tūkstančių metų) vandenys suklojo dvi smėlingas dangas – prieledyninių klaidžiojančių srautų ir prieledyninio orientuoto srauto nuogulas. Jas dengia vėjo supustyti smėliai.
„Siekiant sušvelninti vandens turistų poveikį Ūlos slėnio gamtai, jų skaičius ribojamas. Per dieną leidžiama plaukti ne daugiau kaip 100 baidarių (arba 200 žmonių). Ūla leidžiama plaukti tik bemotorinėmis irklinėmis valtimis, baidarėmis ir kanojomis nuo gegužės 1 d. iki spalio 1 d. Dzūkijos nacionalinio parko teritorija plaukiant Ūla prasideda nuo Zervynų, tęsiasi iki Ūlos įtekėjimo į Merkį. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje vandens turistams įrengtos 3 stovyklavietės, kuriose galima apsistoti nakvynei“, – pasakojo Eimutis Gudelevičius.
… Kai kas panorsta plaukiant Ūlos upe baidare ir kokį retesnį žvėrį pamatyti, tačiau Eimutis Gudelevičius šmaikštavo: „Gudai mums sako, jog iš mūsų pusės pas juos ateinančios meškos, mes gudams sakome, jog meškos yra jų… Kaip ten bebuvę, tačiau meškų tikrai dar nematėme. Gal tik stumbrus, kurie iš Baltarusijos tikrai buvo atėję…“
Augusto Uktverio nuotraukos
