Žymi gamtosaugininkė, ilgametė Aplinkos ministerijos darbuotoja, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos kūrėja, šiuo metu – šios tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė neseniai (2018 11 30) atšventė 60 metų jubiliejų.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė po darbo skuba vadovauti jogos užsiėmimams Vilniuje, Shanti jogos centre. Ši gamtosaugininkė ir jogos meistrė nebijo, jog ją kas nors palaikys keistuole.
Savavališkų statybų prikimšta Neringa ir mūru už jas stojanti vietos savivaldybė. Dešimtys bylų dėl gamtos niokojimo teismuose ir įniršę tų statybų iniciatoriai. Vis nauji politikų bandymai revizuoti gražiausias gamtos vietas ginančius įstatymus, kad ten galima būtų įsikurti jiems ir jų draugams.
„Jei kurią dieną neiškyla nauja problema, tai apsičiupinėk, ar dar gyvas“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako R. Baškytė. Beje, apie ją buvo kalbama kaip apie vieną pretendenčių į aplinkos ministro postą, juolab kad R.Baškytės kandidatūrą palaikė šalies prezidentas Valdas Adamkus.
Kaip ši nedidukė ir iš pirmo žvilgsnio trapi moteris atlaiko tokią įtampą? „Praktikuoju jogą“, – prisipažino ką tik 60 metų jubiliejų švęsianti R.Baškytė.
… Pakirdusi dar prieš saulės tekėjimą, Rūta atlapoja savo buto Vilniaus Antakalnyje balkono duris. Už jų, čia pat, ošia Sapieginės miškas. Giliai įkvėpusi gaivaus oro, moteris pasineria į jogą. Po to – pusryčiai ir į darbą.
Prieš keliolika metų susižavėjusi šia indų filosofine sistema, kuri padeda fiziškai ir psichiškai atsipalaiduoti bei siekti dvasinio tobulumo, Rūta turi jau du diplomus – jogos propaguotojos ir jogos meistrės. „Jie liudija, jog galiu jogos mokyti ir kitus“, – paaiškina Rūta.
Be savo tiesioginio darbo, ji du kartus per savaitę vakarais Shanti jogos centre Vilniuje moko asanų (pratimų), meditacijų ir kitokių jogos paslapčių visus norinčius. „Tai darau be atlyginimo. Jogos mokytojams jį imti uždrausta. Jie privalo tarnauti veltui“, – sako R.Baškytė.
Vadovaujami Rūtos, į asanas gilinosi ir kai kurie kiti Aplinkos ministerijos tarnautojai, buvęs R.Baškytės dėstytojas, geografas profesorius Paulius Kavaliauskas bei kiti vilniečiai.
Ne raudok, o dirbk
Pasak R.Baškytės, imtis jogos ją privertė gyvenimas. „Žmogus netobulėja, kol jam yra gerai. Bet kai gyvenimas palaužo, pamurkdo, – pradedi ieškoti, kaip išgyventi ir surandi“, – kalba moteris.
Ne kartą jai buvo siūlyta susitarti dėl savavališkų statybų gražiuoju, o kai nesutikdavo – grasinta. Esminis lūžis gamtosaugininkės sieloje įvyko prieš keletą metų, kai pasikalbėti į savo kabinetą pasikvietė vienas aukštas pareigas užimantis „geradaris“.
– Ponia Rūta, jūs tiek daug dirbate – turbūt pavargote. Gal pailsėtumėte? – pasiūlė jis.
– Aš šiemet jau atostogavau, – nesuprato R.Baškytė.
– Jūs ne taip supratote… ilgesnes atostogas siūlome…
– Išeiti iš gamtosaugos?
– Na, taip. Mes rastume jums ne blogesnį darbą.
– Kodėl? Ką darau neteisingai?
– Jūs nesukalbama, užsispyrusi. Su jumis negalima susitarti…
Netrukus po šio pokalbio darbą Aplinkos ministerijoje R.Baškytei teko palikti. Ji įsidarbino Vilniaus miesto savivaldybės Pavilnių ir Verkių regioninių parko direkcijoje.
„Supratau, jog turiu rasti būdą išsilaikyti. Nes į save sugerdavau visas problemas. Atvažiuoji, būdavo, į sudarkytos gamtos vietą ir tiesiog užverdi iš pasipiktinimo.
Dabar žinau, jog taip reaguoti negalima – tai kenkia tavo organizmui. Pamatai negerovę – ne raudok, o imkis veiksmų jai pašalinti, antraip pats palūši“, – kalba Rūta.
Tuo metu į jos rankas pateko Sergejaus Lazarevo knyga „Karmos diagnostika“. „Ji mane „užkabino“: už viską, kas tau atsitinka, esi atsakingas pats ir nekaltink kitų. Užuot tai daręs pasižiūrėk, ką pats ne taip darei“.
2004 metų kovą R. Baškytė pradėjo lankyti jogos užsiėmimus. „Labai nustebau: ateini daryti asanų pavargusi po darbo dienos, išgręžta tarsi kempinė, vos kojas velki. O po pratimų taip atsigauni, jog atrodo – ką tik iš lovos išlipai“, – stebėjosi prisimindama pirmąsias jogos pamokas R. Baškytė.
Randa dvasinę ramybę
Rūta Baškytė džiaugiasi, jog dauguma jogos pratimų jai „pasidavė“ be didelio vargo. „Dar vaikystėje mėgau gimnastiką. Aišku, visų asanų nemoku daryti – juk man ne šešiolika metų. Tačiau to ir nereikia. Pakanka mokėti taisyklingai atlikti dvylika pagrindinių asanų, net mažiau – priklausomai nuo to, ką nori lavinti“, – aiškino R. Baškytė.
Ar ant galvos stovėti moka? „Be abejo, – nusijuokė gamtosaugininkė. – Tačiau šiam pratimui, kaip ir daugeliui kitų, būtina gerai susikaupti. Sykį namie pernelyg greitai atsistojau ant galvos ir… žnektelėjau visu ūgiu ant grindų.
Netrukus po to šį pratimą reikėjo daryti kartu su kitais asfalto aikštėje, tad kiek bijau. Tačiau gerai susikaupiau ir problemų nebuvo“.
Ne vienerius metus Rūta keldavosi be dvidešimties minučių penktą ryto, atverdavo savo buto duris ir panirdavo į jogą. Valanda meditacijos ir mantrų bei valanda kvėpavimo pratimų ir asanų. Po to – pusryčiai ir į darbą.
Dabar darbo dienomis tam pakanka ir valandos, tačiau savaitgalių dienomis jogai R. Baškytė skiria gerokai daugiau laiko.
Gamtosaugininkė tvirtina, jog tai ne tik pagerino jos sveikatą, savijautą. „Tapau tarsi kitas žmogus. Anksčiau man, „pelėdai“, sunku būdavo rytais iš lovos išlipti, o dabar galiu atsikelti lengvai kada tik panorėjusi. Po asanų jaučiuosi žvali, energinga.
Bet svarbiausia – išmokau daug ramiau negu anksčiau reaguoti į problemas. Dabar suprantu, jog žmonės yra labai skirtingi ir nereikia nei pykti, nei stengtis jų pakeisti.
Joga man davė tai, ko labiausiai troškau – dvasinę ramybę. Be jos sunku išgyventi dabartiniame stresų kupinamame pasaulyje. Jei ne joga, tame darbe, kurį dabar dirbu, nebūčiau ištvėrusi“, – svarsto moteris.
Reikia tolerancijos
Kai gamtosaugai pradėjo vadovauti kitas ministras, R. Baškytė vėl grįžo į ankstesnį darbą Aplinkos ministerijoje, jai buvo pavesta vadovauti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai.
„Artimieji ir draugai iš pradžių sveikino. O vėliau pradėjo įkalbinėti: mesk tą pragarą kuo greičiau. Bet joga man padeda daug ką ištverti“, – sako Rūta.
Tiesa, kai kurie skeptikai sako – tai svetima mums, šiauriečiams, pasaulėžiūra. Lietuviams artimesnė krikščionybė.
„Visos religijos – krikščionybė, budizmas, islamas ar kitos – yra keliai, vedantys į tą patį tikslą. Kaip žmonės skirtingi, kaip gamtoje yra biologinė įvairovė, taip ir tų kelių yra daug, ir nedrįsčiau niekam primesti būtent kurio nors vieno.
Vieni Dievą vadina Kristumi, kiti meile, treti tiesa, amžina palaima ir t.t., ir visi yra teisūs. Būtina tolerancija – tegul pasirenka kiekvienas tai, kas jam parankiau“, – sakė R. Baškytė ir pridūrė, jog praktikuojantys jogą žmonės giliau, geriau suvokia ir religines tiesas.
„Kaip daugelis mano kartos žmonių, augau ateizmo sąlygomis ir buvau laisvamanė. Joga mane priartino prie Kristaus mokymo, dabar jį suvokiu geriau“.
Pasak jos, joga nėra religija, tai – gyvenimo būdas. „Žodis yoga išvertus iš sanskrito kalbos – ryšys, susijungimas. Ryšys su kosmosu, visata, o jei patinka, vietoje pastarųjų žodžių galima sakyti žodžius Dievas, meilė, tiesa. Beje, ekologija taip pat yra ryšys – mokslas apie gyvųjų organizmų sąveiką“, – priminė R. Baškytė.
Istorinės ir geografinės sąlygos nulėmė, jog geriausios sąlygos išlikti ir sutvirtėti jogai susidarė Indijoje. Į šią šalį pasitobulinti traukia daugybė jogų iš viso pasaulio. Ne sykį buvojo ten ir R. Baškytė. Vien tik šiemet ji Indijoje lankėsi du kartus – vasarą visas savo atostogas praleido jogų stovykloje, o rudenį keliavo, kaip ji pati sako, energetiškai stipriomis Indijos vietomis.
Esi toks, koks esi
„Tai gal praverstų ir daugiau valdininkų sudominti joga?“ – provokuoju Rūtą. „Be abejo, – pritaria ji. – Juk svarbiausi jogos principai – tarnauk, mylėk, duok. Jų esmė – išrauti egoizmą“.
O pavaldiniai visi turėtų praktikuoti jogą? „O ne, – purto galvą R.Baškytė, – juk vienas pagrindinių šios filosofijos principų – nenaudok prievartos“.
Pasak Rūtos, šis principas labai svarbus ir gamtosaugoje. Nežudyk, neversk kito daryti tai, ko pats nenorėtumei daryti. Nenaudok prievartos žmogui, žvėriui, medžiui ir kitkam, ką sukūrė Dievas. Jei taip gyventume, išnyktų beprasmės medžioklės, miškus kirstume tik tada, kai tai neišvengiama, neniokotume Dievo sukurto kraštovaizdžio ir t.t.
Rūta Baškytė yra vegetarė – nevalgo mėsos ir kiaušinių, negeria pieno. „Taip mėgau maitintis dar vaikystėje, nors mama būgštaudavo, ar nesusirgsiu. Nusileidau ir, kaip daugelis, valgiau mėsą, tačiau niekada ji man nebuvo labai skani. O dabar nenoriu apie mėsą net pagalvoti“, – juokavo Rūta.
Ji gimė Varėnoje, vėliau tėvai persikėlė į Prienus. Šiame panemunės mieste Rūta ir užaugo, o paskui baigė geografijos studijas Vilniaus universitete ir tapo gamtosaugininke.
Mamos „pėdomis“ pasekė abu jos sūnūs – vyresnysis Rimvydas ir jaunėlis Vaidotas: abu lankė jogos užsiėmimus, dabar atlieka jos pratimus namie. Jie jau suaugę, turi savo verslą.
„Lietuvoje daugėja žmonių, kurie ieško vidinės laimės, tik viešai kalbėti apie tai privengia. Priežastis – baimė, kad tavęs nesupras, palaikys keistuoliu“, – neseniai yra rašiusi R. Baškytė.
… Prieš užverdamas indiškais smilkalais kvepiančio Rūtos buto sostinės Antakalnyje duris paklausiau: ar nebijo, jog po šio rašinio žmonės ją laikys keistuole?
„Tegul, – gūžtelėjo pečiais R. Baškytė. – Aš nieko blogo nedarau. Žinau, jog eidama šiuo keliu galiu padėti žmonėms ir gamtai. Be to, jei kas nors ką nors apie tave sako, tai dar nereiškia, jog taip yra.
Jogos mokytojas Shivananda mokė: jei tave pavadino kiaule, tai juk dėl to tau neatsirado to gyvūno uodega, šnipas ir t.t. Vieni sako – esi geras, kiti – blogas, tačiau esi toks, koks esi. Aš radau atramą šiame streso kupiname pasaulyje“.
2008 – 2018 m.
Felikso Žemulio ir Rūtos Baškytės archyvų nuotraukos
Augusto Uktverio nuotraukos
