Bėgo liūdnokos, su vis neramesnėmis virusinėmis naujienomis, puikaus, jau besibaigiančio rudens dienos… Su kasdien trumpesnėmis ir drėgnesnėmis šviesos akimirkomis.
Bet nuotaiką praskaidrino drugelio admirolo netikėtas atsisveikinimas su manim, prieš jo kelionę. 2020 11 03 neilgam pasirodžiusi saulutė išviliojusi į kiemą, įteikė nelauktą staigmeną.
Vos tik saulės spinduliai palietė mano tujos šakeles, ant jų netikėtai nutūpė visad laukiamas drugelis. Aš jį galėjau ne tik iš arti užfiksuoti, bet ir švelniai prisiliesti. Nepasišalino, kaip vidurvasaryje, visai nebaikštus buvo, o gal mąstė apie ilgą kelią. Gal prisiminė rudeniop gavęs paragauti mano sodelio ankstyvųjų kriaušių syvų! Visą vasarą aš drugelių laukiu, ypač anūkėlė.
Drugeliai admirolai dažniausiai pasirodo į liepos pabaigą, kai jau atsiranda pirmieji ankstyvi vaisiai. Tada būtinai perpjaunu pernokusią kriaušę, kad draugiškai dalindamiesi su bitėmis, vapsvomis ir kitais skrajūnais galėtų skanauti! Niekad nesipyksta.
Įdomu, nors abejotina, kad vėlų rudenį, skrisdami iš šiaurės kartais aplanko dar ir mūsų kraštą. Gal tai toks atvejis ir man pasitaikė!
Galvoju: kaip toks gležnutis, švelnutis padarėlis gali įveikti milžiniškus atstumus, kiek pavojų laukia ilgame kelyje!?
Autoriaus nuotraukos
