2024-09-20 Kernavės kultūrinio rezervato lankytojų centre (Kerniaus g. 4a, Kernavė, Širvintų r.) buvo kalbama apie gamtininką, miškininką, aplinkosaugininką, mokslininką, visuomenės veikėją Romą Pakalnį (1941 01 04 – 2020 09 20). Į šį sambūrį kvietė VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“ (Nerijus Zableckis), Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas (Birutė Karnickienė), Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija (dr. Ramojus Kraujelis). Be abejo, tądien Kernavėje, dienai persiritus į vakarą, gamtinėje aplinkoje skambiai paminėtas ir Rudens lygiadienis.
… Sambūryje Kernavėje daug kalbėta apie Romo Pakalnio veiklą ir įvairiuose minėto kultūrinio rezervato biologinės įvairovės tyrimuose. Visai Romo Pakalnio veiklai nusakyti, ko gero, reikėtų atskiros publikacijos, nes veikla buvo susieta ir su vadovavimu Botanikos institutui, ir su Lietuvos Sąjūdžio veikla, ir su UNESCO projektais mūsų šalyje, ir su Eugenijos Šimkūnaitės paveldo išsaugojimo sfera, ir su kraštovaizdžio dalykais, ir su tokiais elementais, kaip sovietinės skulptūros ant Žaliojo tilto Vilniuje, ir su Vilniaus gamtos apsaugos draugijos veikla, ir… Visko neišvardijant, šių eilučių autoriui norisi pridurti, jog Romas Pakalnis visada buvo nuoširdus „Žaliojo pasaulio“ bičiulis, redakcinės tarybos narys.
Miškininkas, buvęs miškų ūkio ministras Rimantas Klimas, prakalbęs gražiu dvasiniu pakilumu ir grodamas kanklėmis bei dainuodamas tarsi atidarė vartelius į savo bendrakursio Romo Pakalnio paminėjimo sambūrį. Beje, Rimantas Klimas minėjo, jog Romas Pakalnis dainuojant taipogi turėjo savo solidžią vietą – kartu dainuota ir studijuojant, ir vėliau.
„Atsigręžiant į Romą Pakalnį iš šiandienos pozicijų, galėčiau pasakyti, jog Romas visada gebėjo atskirti: kas dabar yra vertybė, kas po kurio laiko taps nebe tuo… Taip gal ir atėjo pripažinimas. Nors Romą aplankė ir sunkios gyvenimo bėdos: žmonos, dviejų sūnų mirtys… Tvirtas žmogus, viską atlaikė…
„Kartu baigėme raudonais diplomais miškų technikumą Vilniuje, kartu ir Žemės ūkio akademija (Miškų fakultetą), tokiais pat vertinimais. Čia nėra pasigyrimas, tik noriu pasakyti, jog Romas Pakalnis turėjo visur atsakomybę ir darbštumą. Tai liudija mūsų bendri devyneri metai, praleisti mokantis, studijuojant. Kartu ir daug keliauta, patiriant įvairiausių dalykų – ir smagių, ir kiek skaudokų. Apie tai būtų galima kalbėti nepaprastai ilgai“, – kalbėjo Rimantas Klimas, pakviesdamas visus sudainuoti „Užaugau Lietuvoj, šalelėj mylimoj“.
Jūratė Sendžikaitė (VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“), kaipo renginio viena iš vedlių, pasidžiaugė, jog Romui Pakalniui visi Kernavėn tądien susirinkusieji buvo kaip ir jo asmeniniai bičiuliai ar kolegos ar patarimo paprašantieji, o gal ir patys patariantys. Kai kam Romas pats neprašytas į pagalbą skubėjo.
„Man Romas Pakalnis buvo tarsi antrasis tėvelis, kuris mokslinėje veikloje ir vedliu pabūdavo. Taip atsitinka gal ir todėl, jog Romas Pakalnis, vos trylikos būdamas, iš Utenos krašto atvažiavo į Vilnių ir pradėjo savarankišką gyvenimą. Reikia manyti, jog patyrė ir daug sunkumu, nes po pirmo kurso technikume jau net taikėsi bėgti atgal gimtinėn, į Sudeikių kraštą. Tačiau viską įveikė, tame tarpe ir mokslus. Beje, kai buvo „supakuotas“ į sovietinę armiją, kai tarnavo Maskvoje, Romas Pakalnis net sugebėjo vaidinti tuometiniame Vladimiro Majakovskio vardo teatre. Tai tik liudytų, kokio unikalaus žmogaus būta… Neatsitiktinai garsusis mokslininkas Kazimieras Ėringis pasikvietė Romą Pakalnį į Botanikos institutą.
Beje, Verkius, kur buvo Botanikos institutas, Romas labai mylėjo, šia vietove ir statiniais joje labai rūpinosi. Juk atėjo į rūmus, kurių stogai žiojėjo skylėmis, laboratorijos tiesiog kentėjo nuo kritulių. Romas Pakalnis taipogi siekė, kad greta rūmų esantis parkas, tvenkiniai, pagonybės laikų aukuras būtų nepriekaištingai tvarkomas, vilniečių ir sostinės svečių lankomas. Iš čia, ko gero, išsirutuliojo ir Romo Pakalnio dėmesys visai kultūros paveldo sferai“, – kalbėjo Jūratė Sendžikaitė, ne vienerius metus dirbusi kartu su Romu Pakalniu ir priminusi, jog Romas buvo ir priešakinėse Lietuvos Sąjūdžio gretose, o po to dalyvavo kuriant atkurtosios Lietuvos įstatymus, susietus ir su gamtosauga, aplinkosauga.
Zigmas Vaišvila (politikas, visuomenės veikėjas) sakė Kernavėje, jog svarbu aptarti ir Romo Pakalnio gyvenimo vingiuose aiškius Atgimimo laikotarpio vingius.
„Juk buvo įsteigtas ekologijos klubas „Žemyna“ (pirmininkas buvo Juozas Dautartas), kurį visaip palaikė Romas Pakalnis. Labai svarbus ir Romas Pakalnis, kaipo miškininkas. Dar norėčiau čia pakartoti Romo Pakalnio frazę: „Lietuva unikali tuo, kad nekilnojamas turtas tapo kilnojamu…“ – sakė Zigmas Vaišvila.
… Neatsitiktinai Romas Pakalnis ėmė rūpintis Aukštumalos aukštapelke (Šilutės r.). Pamenu jo nušvitusį veidą, rodant vokiečių autoriaus (1898-1900 Aukštumalą visapusiškai ištyrė vokiečių botanikas Carlas Albertas Weberis ir išleido pirmąją pasaulyje pelkėtyros knygą – tada tas kraštas priklausė Prūsijai) seniai parašytą knygelę apie Aukštumalos pelkę (Romo rūpesčiu išverstą į lietuvių kalbą), senuosius tyrimus joje. (Apie tai plačiau: https://zpasaulis.lt/prof-k-a-veberis-inventorizaves-aukstumala/) 2011 metais nusausintoje Aukštumalos dalyje gaisras sunaikino 280 hektarų. Paskui vandens lygis šioje dalyje buvo pakeltas, tad vaikščioti čia tapo sunkiau, tačiau, pasak Jūratės Sendžikaitės, Romas Pakalnis visas kliūtis įveikdavo lyg gerai treniruotas sportininkas.
Jūratė Sendžikaitė apžvelgė ir Romo Pakalnio veiklą, susietą su UNESCO. Juk Kernavė (kaip sakė Romas Pakalnis, 11 tūkstantmečių šioje teritorijoje nuolat gyveno žmonės) – UNESCO paveldo sąraše.
Jūratė Sendžikaitė priminė, jog Romas Pakalnis visada rūpinosi ne vien savo veikla, savo reikalais, o ir būkle visuomenėje. Štai interviu „Žaliajam pasauliui“ (2011 m. Nr.11) Romas Pakalnis, kaip Lietuvos UNESCO komisijos pirmininkas, sakė: „Nelabai suvokiu, kas darosi Lietuvoje ir mokslo sferoje. Štai įsteigtas Gamtos tyrimų centras, tačiau… Neseniai to centro direktorius parašė įsakymą, kuriuo numatoma sumažinti darbuotojų skaičių – atleisti 65 darbuotojus (iš Geologijos ir geografijos, Ekologijos, Botanikos institutų). Darbų esama labai daug, o žmonės atleidžiami. Ar visa tai – tik dėl krizės? Yra blogiau: sąmoningai Lietuvoje gujami intelektualai.
Beje, nūnai nebėra ir demokratijos renkant mokslo įstaigos vadovą, kurį skiria švietimo ir mokslo ministras. Jis keisis, gal tada ir visi visur keisis. Pastovumas? Ar jis reikalingas? Akivaizdu, jog išvystytas puolimas prieš tuos, kuriems rūpi gamta. Gamtos tyrimų centras Lietuvoje juk vienintelis… Matyt ateityje Lietuvoje ekspertų nebereikės, jei reikės – samdysime tolimuose užsieniuose, mokėdami didelius pinigus. Atvykėliai juk dirba už riebius pinigėlius ir nedrumsčia vietos valdžiai ramybės.“
… Sambūryje prof. dr. Aleksiejus Luchtanas supažindino su Kernaves archeologinės vietovės muziejumi ir jo ypatumais, kartu pasakodamas ir apie tai, kas siejo Romą Pakalnį su Kernave. Beje, rezervato direktorius dr. Ramojus Kraujelis trumpai replikavo, jog pelkės prie Kernavės, išsaugant paveldą, – tik į naudą.
„Pelkės gyvena savo gyvenimą. Kita vertus, tos pelkės buvo ežerai, kurie ir virsta pelkėmis. Jos juk didžia dalimi nulėmė Kernavės istoriją, genezę. Ne gamtos Kernavės, o žmonių Kernavės istoriją, problematiką. Į visumą susaistomos ir pelkės, ir žmonės. Štai Kazimieras Ėringis… Po jo pasitraukimo į JAV jo žmoną siekė išguiti iš Onkologijos instituto, tačiau mano tėvelis, buvęs minėto instituto tuometinis direktoriaus pavaduotojas, gebėjo užstoti. Tad noriu pasakyti, jog Ėringių šeimą pažinojau anksčiau nei Romą Pakalnį. Kadangi mano žmona uteniškė, iš Sudeikių, tai ir Romą Pakalnį pažinojau nuo seno ir kaip kraštietį. O iš bendros veiklos Kernavėje – daugybė prisiminimų… Žinote, jog už pelkės yra upelis, kuriame įsikuria bebrai. Tai čia savotiška problema, nes bebrai visada pakelia vandens lygį. Romas Pakalnis mūsų pokalbiuose yra užsiminės, jog būtų gerai Kernavėje kiek atitraukti žmonių dėmesį nuo kultūrinio rezervato, istorinio objekto lankymo, kad būtų rodoma ir gamta. Romas Pakalnis buvo pagautas idėjos: parodyti lankytojams kaip bebrai pakeičia gamtinę aplinką, kaip jie formuoja pelkes. Dėl bebrų veiklos kai kurie buvę ežerai virto aukštapelkėmis. Tačiau tada įsiterpė medžiotojai, kuriems rūpėjo kiti dalykai“, – pasakojo Aleksiejus Luchtanas.
„Neatsitiktinai Romas Pakalnis sakydavo: pirmiausia vešiu užsienietį į Kernavę“, – baigė savo pasakojimą Aleksiejus Luchtanas, priminė, jog sovietmečiu užsieniečiai į Kernavę nebuvo įleidžiami, kaipo į nemirštantį Lietuvos istorijos objektą.
Mindaugas Lapelė, Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, prisiminė:
„Kai pradėjau dirbti Botanikos instituto Geobotanikos laboratorijoje, jos žmonės labai draugavo su Kraštovaizdžio ekologijos laboratorija. Iš jos prisimenu tris „muškietininkus“: Teodorą Dumbliauskį, Aloyzą Budriūną ir Romą Pakalnį. Paskui instituto direktoriumi išrinko Romą Pakalnį. Po to mūsų keliai lyg ir išsiskyrė, nuėjau į kuriamą Aplinkos apsaugos departamentą, iš kurio išvažiavau į Dzūkiją, dėl ko iki šiol džiaugiuosi. Visada Romas atvažiuodavo į Dzūkiją, maloniai pabendraudavome.“
Birutė Karnickienė (Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas) pasidžiaugė, jog didis yra Romas Pakalnis, kad čia jo paminėti susirinko labai skirtingų profesijų žmonės: ir istorikai, ir botanikai, ir farmacininkai, ir… Mat Romas visus telkė, nes tai buvo žmogus, kuris tamsumas prašalino.
„Ateityje reikėtų konkrečiai pagerbti Romo Pakalnio atminimą: galėtų būti kambarys-muziejus Verkių rūmuose su vaizdine medžiaga; galėtume pasodinti sodą atminimui; suoliukas arba memorialinė lenta Verkiuose; gatvę ar skverą pavadinti Romo Pakalnio vardu; kasmetiniai rudeniniai skaitymai Sudeikiuose, gimtinėje; praturtinti internetinę knygą-talpyklą apie Romą Pakalnį; reikėtų ir rašytinės knygos; reikėtų ir specialios konferencijos; galėtų būti įsteigta ir Romo Pakalnio vardo premija… Kodėl Romas Pakalnis iki šiol nėra įvardijamas kaip Utenos krašto garbės pilietis?..“ – vardijo siūlymus Birutė Karnickienė.
Jolanta Radžiūnienė (Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija) tarsi atsiliepė į siūlymus: „Esame parengę Verkių aukštutinių takų, vartų, žibintų ir fontanų atkūrimo techninį projektą. Reikia vykdymui tik gauti lėšas. Vilniaus meras pritarė, jog padės įgyvendinti šį projektą. Gal pavyks atsižvelgti ir į siūlymus pagerbti Romą Pakalnį…“
Giedrė Godienė, geografė, gręžėsi vėl praeitin:
„Kai buvau pirmame kurse, nebeliko Česlovo Kudabos, unikalaus mokslininko, žmogaus. Jo vietą tarsi užėmė Romas Pakalnis. Pradėjusi dirbti Aplinkos ministerijoje kraštovaizdžio srityje sužinojau, jog svarbiausi žmonės – Ramunis Budriūnas, Kazys Ėringis ir Romas Pakalnis. Labai saviti, įdomūs.“
Pasak Giedrę Godienę, Romas Pakalnis padėjo pamatus, kad Lietuva pasirašytų Kraštovaizdžio konvenciją. Žavėjo asmenybės bruožas: būti tiksliu bet labai taikiu. Tuo pačiu gebėjo ir aštriai pasisakyti, su niekuo pernelyg nesusipykstant.
„Dėl Kuršių nerijos buvo didelis visuomenės supriešinimas, Romas Pakalnis siekė sutaikymo, trumpai nusakant vertes ir vertybes.
Manau, jog Lietuvoje yra ar buvo trys didelės atramos: kraštovaizdžio architektas Juras Bučas, kraštovaizdžio geografas Paulius Kavaliauskas, kraštovaizdžio ekologas Romas Pakalnis“, – kalbėjo Giedrė Godienė.
***
Pasak Jūratės Sendžikaitės, Romas Pakalnis atgaivą pajausdavo ir važiuodamas į savo tėviškę, kur dalyvaudavo atlaiduose, susitikdavo su giminėmis, sodindavo medelius, gaivino bei tvarkė apleistas senas kapines. Toje vietoje Romas Pakalnis, savo bei giminių iniciatyva, iš laukų atgabeno didelį akmenį, ant kurio užrašė: „Ilsėkitės ramybėje, mūsų protėviai…“.
… Valdo Adamkaus premijos laureatas Romas Pakalnis dažnai sakydavo, jog didžiausias jo gyvenime užgyventas turtas yra žmonės, su kuriais susitiko, bendravo, dirbo. Jūratė Sendžikaitė citavo Romą: „Būkime geri, atlaidūs, dažniau tieskime vieni kitam sveikinimo, paramos ranką, nes mums tepriklauso trumpas gyvenimo blyksnis“.
Augusto Uktverio nuotraukos
