Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijų direktoriumi Gedu KUKANAUSKU
Revizija? Geriau – vizija!..
Apie gyvenimo ne vien Palūšėje tėkmę...
Gedas KUKANAUSKAS
Sausio 27-28 dienomis Marcinkonyse (Dzūkijos nacionalinis parkas) Lietuvos saugomų teritorijų direkcijų vadovai atsiskaito Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistams bei vadovams už „nuverstus kalnus“ 2015-ais. Apie ką kalbėsite Marcinkonyse, nes tik prieš ketvertą mėnesių ėmėtės vadžių kitoje saugomų teritorijos direkcijoje. Anksčiau vadovavote Gražutės regioninio parko direkcijos veiklai, o dabar tapote pirmosios Lietuvoje saugomos teritorijos, buvusio Lietuvos nacionalinio parko vadovu.
Ar tas pasikeitimas – didelis pokytis Jūsų veikloje, juk esate jau dirbęs Žemaitijos nacionaliniame parke?
Džiaugiuosi, jog kiekviename naujame darbe turiu galimybę tobulėti, turiu galimybę ir kurti kažką naujo, kas pasitarnauja visuomenės interesui, Aukštaitijai. Per ketvertą mėnesių tų vadinamųjų kalnų nenuversi… Gal tik galėčiau pasakyti, jog baigėme rekonstruoti Turizmo centro (Palūšėje) statinius. Be abejo, visi darbai buvo pradėti kur kas anksčiau. Kaip ir Gamtos mokyklos steigimas, apžvalgos bokšto Labanore pastatymas.
Ateinančią vasarą norintys lankytis mūsų saugomose teritorijose galės daugiau sužinoti iš atnaujinamos parko interneto svetainės, talpinant joje aktualią informaciją. Ji pasitarnaus ir parko teritorijoje gyvenantiesiems konkrečiais patarimais (atmintinėmis įvairioms veiklos sritims, tarkime, ko reikia, norint kūdrą išsikasti…), o ne vien abstrakčia informacija.
Žinoma, dabar vadovauju seniausiam Lietuvoje nacionaliniam parkui. Tai – ir garbė, ir įpareigojimas. Jei gretinčiau vadovavimą Gražutės regioninio parko direkcijai ir veiklą atvykus į Palūšę, skirtumas būtų ganėtinai esminis. Juk čia – dviejų parkų valdos. Tad ir specialistų kur kas daugiau, neminint jau apimamo ploto. Be to, nacionalinis parkas turi kitokį statusą, kitokį prioritetą.
Ir dar. Labai lengva dirbti, kai žinai saugomos teritorijos strategiją, viziją – kaip toji teritorija atrodys po 10 ar 20 metų. Manau, jog po mėnesio galėsime visuomenei pristatyti viziją: Aukštaitijos nacionalinis ir Labanoro regioninis parkai 2022 metais.
Kodėl metai – 2022?
2020-ais baigiasi vienas finansavimo laikotarpis iš ES, kai kurie darbai trunka dar porą metų, tad ir data tokia… Manyčiau 2022-ais baigsime plėtros etapą, po to – viešinimo, paslaugų kokybės gerinimo, veiklos su visuomene darbai.
O strategiją, viziją reikia patiems susikurti, kad visa tuo būtų galima vadovautis. Tad mums rūpi ir nauja nacionalinio parko vizija. Rūpi visa tai, kas domintų ne vien atvykstančius žygeivius, lankytojus, o ir vietos bendruomenes, savivaldybes.
Ar klestelėjus į naująją vadovo kėdę ir vartant dokumentus tų vizijų ankstesnės kūrimo raidos nepastebėjote? Ar vadinamojo žvelgimo į tolimesnę ateitį šiame nacionaliniame parke nebūta?
Vizijų būta, tačiau, sakyčiau, jog pernelyg mažai apie tai buvo skelbiama visuomenei. Turiu omenyje ir bendruomenes, ir savivaldybes. Gal pernelyg buvo pasikliauta savomis jėgomis. Sukaupta darbo patirtis regioniniame parke liudija, jog reikia ieškoti partnerių, nes ten kolektyvas buvo kur kas mažiau skaitlingas. Atvykus į Palūšę ir pasigedau vizijos, kuri susietų įvairias sritis (aplinkosaugininkus, urėdijų specialistus, savivaldybes, bendruomenes, verslininkus…). Tai būtų komandinė veikla. Į tai ir bandome atgręžti dabar vadovaujamos direkcijos veiklą. Štai ant stalo jau bendras projektas veiklai kartu su Palūšės bendruomene. Kartu dideles viltis siejame ir su savivaldybėmis. Per artimiausią mėnesį parengsime svarbiausių darbų atlikimo planus, juos pristatant vietos savivaldybėms. Tad ateityje joms skirsime ypatingą dėmesį.
Ar vertinant ankstesnį Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos veiklą galėtumėte pasakyti biurokratiškai, jog „buvo atliktas tam tikras darbas“, ar galėtumėte veiklą aptarti ir kitais žodžiai, t.y. konkrečiau?
Tiesiog nenorėčiau, kaipo inspektorius ar teisėjas, vertinti. Vietoj to, geriau imtis kūrybiškos veiklos, kuri tikrai būtų pastebima.
Jei jau aptariame plėtrą saugomoje teritorijoje, manyčiau, jog reikia prisiminti du veiklos bruožus: sovietinį ir dabartinį. Sovietmečiu (o ir dabartinėje Baltarusijoje) saugomos teritorijos – lyg ir ūkinis vienetas, kai turima ir technikos, kaimo turizmo sodybų, priskirtos žemės, gyvulių, kitokių ūkio veiklos objektų. Europinis kelias – parko direkcija užsiima koordinavimu, įvairių teritorijoje esančių nepriklausančių objektų vienijimu bendros veiklos tikslams įgyvendinti.
Tad ir dabar dar parke esama daug nereikalingo turto, kuri turime atiduoti Turto bankui ar savivaldybėms. Nes, priešingu atveju, tampame konkurentais tiems, kurie užsiima konkrečia veikla, investuodami ne valstybės, o savas lėšas. Parkas turi imtis tų funkcijų, kurias jam deleguoja valstybė, o ne imtis tų, kas yra verslo prerogatyva. Tarkime, parko direkcija biudžeto lėšomis prižiūri stovyklavietę, kurioje lankytojai nemoka, o greta verslininkas prašo už lankymąsi stovyklavietėje apmokėti. Sudaroma lyg ir dempingo situacija verslui. Tad svarbu – ir funkcijų gryninimas: ką daro verslo žmonės, ką daro parko direkcija…
Kalbate apie bendrą veiklą, bendrus projektus su savivaldybėmis. Ar nemanote, jog tą veiklą, jos rezultatus, savivaldybės, kaip tą antklodę, trauks arčiau savęs… Tegu tai bus ir gerasis egoizmas, tačiau…
Visiems reikia susivokti: ko kas siekia. Žinau, jog savivaldybių administracijose paburnojama: tos saugomos teritorijos – lyg atskiros kunigaikštystės mūsų kunigaikštystėje. Kaip bebuvę, tačiau saugomos teritorijos – ir atskiros savivaldybės teritorija, kurioje galioja tos savivaldybės sukuriamos taisyklės, dokumentai, teisės aktai ar pan. Tad čia reikia ir geranoriškumo – suvokime, jog sėdime vienoje valtyje.
Beje, turėčiau pridurti, jog prie Aukštaitijos nacionaliniame parko direkcijos pasigendu tarybos, kurioje būtų ir savivaldybių (Švenčionys, Ignalina, Utena, Molėtai) vadovai, ir urėdai, ir vietos bendruomenių bei verslo vadovai. Turint konkretų veiklos planą galima imtis ir konkrečių užduočių vykdymo.
Idėjų esama tikrai daug. Viena jų – kaip prikelti gyvenimui Palūšę? Sovietmečiu net ir Sibire gyvenantys žinojo kur yra Palūšė, kaip ten malonu poilsiauti būdavę. Vietos senbuviai prisimena, jog čia gyvenimas virė, darbų, susietų su rekreacija, žygeiviais, būta įvairiausių. Dabar – kitos realijos, kitas laikas, kitokios galimybės.
Norint, kad poilsiautojų srautai būtų kur kas ženklesni, reikia dirbti ne vien mūsų direkcijai, o ir verslo žmonėms, savivaldybėms, bendruomenėms – visoms suinteresuotoms pusėms. Konkreti visų veikla, viliuosi, Palūšę tikrai gali atgaivinti. Baigiama Turizmo centro Palūšėje rekonstrukcija tam taipogi atveria savotiškuosius vartelius. Mums aktualu dabar, kad tam centrui vadovautų tinkamas operatorius, tapsiantis ir mūsų veiklos partneriu.
Kodėl tas operatorius vis dar „krūmuose lindi“?
Buvo jau skelbti trys konkursai, tačiau… Suprantamas būsimo operatoriaus noras gauti kuo didesnes pajamas, kurios siejamos su kuo ženklesniais lankytojų srautais. Tad viskas glaudžiai susieta.
Norėčiau vėl teirautis dėl vadinamosios tarybos prie parko direkcijos. Ar toji situacija negraso tokia išraiška: tarybos yra, tačiau jų posėdžiuose pasirodo tik merų (ar kitų vadovų) deleguoti specialistai, kurie niekuo negali įsipareigoti, nieko negali nuspręsti?.. Tada popieriuose lyg ir gražus vaizdelis, o realybėje – biurokratai biurokratų užkeiktojoje pilyje…
Mano praktika vadovaujant Gražutės regioninio parko direkcija yra tokia: nedalyvauja merai – nėra ir tarybos posėdžio. Pradžioje yra parengiamas konkretus planas, kuriam merai tikrai negali būti abejingi (parko teritorija yra ir savivaldybės teritorija). Lieka tik deleguoti funkcijas ir imtis konkrečių veiksmų, siekti bendro tikslo. Galiu pasidžiaugti, jog savivaldybių vadovai puikiai suvokia, jog parkai tikrai gali deramai prisidėti prie vienos ar kitos teritorijos plėtotės.
Geltonajai žiniasklaidai (o jos špangautai Lietuvoje – esminiai) gąsdinant miškuose žmonių betykančiais vilkais, kai kas ir bijo klampoti, tarkime, po Labanoro girios užburiančius plotus. Tad ką veikti (be atrakcijų – „geležinis vilkas nekanda“ ir akcijų – „pirk šnapsą, kuris Labanore kapsi“, kuo užsiima prekeiviai ir pramogeiviai) seniausioje Lietuvoje saugomoje teritorijoje gamtai baltąją žiemos gūnią betvarkant?
Užsiminėte apie sezoniškumo problemą. Ji iš tikro yra aktuali. Tačiau tikrieji gamtos gerbėjai žiemą gamtoje tikrai pailsi, atgauna jėgas. Juk galima užkopti ir į apžvalgos bokštą, neminint jau iškylas ant slidžių, pasidairymą po apsnigtuosius ežerų tolius. Kitais metais Palūšėje jau turėtų būti ir trasa slidininkams.
Žinoma, prie ekečių „prišalusiuosius“ žvejus kitokia gamta gal ir nevilioja, tačiau ir toks buvimas gamtoje – irgi atgaiva, jei to žvejo siekis – ne brakonieriavimas.
Kai susėsime prie vieno stalo su verslininkais, manu, jog jie taipogi galės lankytojams žiemą dar kai ką pasiūlyti.
Gal kai kas bus siūloma naujo ir atgimstančiame Bitininkystės muziejuje (Stripeikiuose), ar senoviniuose malūnuose. Beje, kitais metais ekspozicija Bitininkystės muziejuje jau bus nauja, labiau šiuolaikiška, interaktyvi, patrauklesnė lankytojams. Žinoma, gaila, jog dėl šildymo problemų daugelis lankomų objektų mūsų saugomose teritorijose veikia tik šiltuoju metų laiku. Tiesa, Mindūnuose esantis Medžioklės ir žvejybos muziejus veikia ištisus metus.
Dėkoju už pokalbį.
Augusto Uktverio nuotraukos