Kiekviena vietovė gali turėti gamtinį paveldą, gali neturėti. Gamtinį paveldą sudaro įteisintos gamtinės buveinės ir įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą retieji augalai, ypatingi medžiai, atodangos, kiti geologiniai, geomorfologiniai, zoologiniai objektai. Blogiausia, kad retieji augalai, drugeliai, smulkūs gyvūnėliai dažnai įsikuria tokiose vietose, kur jų negalima nei apsaugoti, nei garantuoti teritorijos stabilumą.
Kauno miesto aplinkoje su savo upių pakrantėmis, stačiais jų šlaitais susidaro tinkamos sąlygos net pačių rečiausių augalų išlikimui. Žmonės dažnai painioja gamtinės aplinkos išsaugojimą su jos priežiūra. Tai beveik neturi jokio ryšio, pavyzdžiui Žemųjų Šančių Nemuno pakrantė, kaip ir daugelis tokių vietų, nebuvo ir nėra palanki vieta retiesiems augalams, kurie dažniausiai plinta šlaituose. Tik keliose Lietuvos vietose, pelkių dumblynuose augantis didysis asiūklis tinkamą sau vietą rado Rokų pakraštyje, nedidelėje dauboje. Tikėtina, kad toje vietoje buvo pelkė, ją užpylė žemėmis prieš 150 metų ruošiant geležinkelio pylimą. Giliausia pelkės vieta likusi tik dėl lėšų taupymo visiškam jos likvidavimui.
Vilijampolės krūmais apaugusiame ruože tarp Kėdainių ir Linkuvos gatvių, mažose aikštelėse sutinkami į Raudonąją knygą įrašyti pieviniai šalavijai ir stačiosios notros. Prieš keletą metų ten augusių boloninių katilėlių aš jau neaptikau. Didžiausią stačiųjų notrų augavietę užėjau prie apyniais kvepiančios gamyklos betoninės tvoros. Šioje vietoje buvo pastoviai deginama žolė, tačiau ugnis tik suaktyvindavo stačiųjų notrų populiaciją. Pieviniais šalavijais prieš 15 metų mėlynavęs šlaitas teišsaugojo tik vieną – kitą šių augalų kupstą. Molingą šlaitą, kuriame nudegusi velėna vadinama danga, sudegę visos organinės dirvožemio ir augalų dalelės, karštą vasaros dieną teko įveikti tik įsitvėrus į stačiųjų notrų kupstus. Šalia augantys viksvų kupstai lengvai išsiraudavo. Paskutiniais metais pievos nebedeginamos, bet šlaitas užžėlė medžiais bei krūmais. Minėtu ruožu, einant Linkuvos gatvės link, mažose krūmynų aikštelėse beveik visur sutinkami pieviniai šalavijai. Gegužės mėnesį, važiuojant Linkuvos gatve, pakelėse matosi mėlyni pievinių šalavijų kupstai.
Atrodo, kad į pietus nuo šios vietovės, kitoje Kėdainių gatvės pusėje, Pirmojo pasaulinio karo įtvirtinimų teritorijoje tysanti pieva, kurią prieš 15 metų dar šienavo, turėtų būti botaniniu požiūriu vertingesnė. Bet ten iš retesnių augalų teradau tik šakotąjį šiaudenį bei šlakinę kregždūnę. Pastarieji augalai plačiai išplitę į visas puses. Priežastis dėl ko taip nuskurdinta teritorija yra viena – lyginti, profiliuoti šlaitai, panaikinta anksčiau buvusi augalija.
Panašus likimas laukia ir naujos kelio trasos (nuo HES-o tilto per Pažaislio šilą) tiesimo padariniai smiltyniniems gvazdikams. Šie į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti augalai išplitę būsimo kelio ruože palei geležinkelio sankasą.
Slogų įspūdį paliko prie Vieškūnų piliakalnio įsikūrusių pievinių šalavijų būklė. Jie augo ir žydėjo gaisro nusiaubtoje pakrūmėje Ten, šlaitelyje buvo mėgstama poilsiautojų vieta.
Nerealu, kad aplinkosaugos specialistai, kaip kokie pensininkai, šliaužios pakrūmėm, ieškos ko nepametę – jie vykdo konkrečias užduotis. Tik gaila, kad lėtai žūsta miesto gamtinis paveldas.
Autoriaus nuotraukos
