Atminimo akmuo Lietuvos sengirėms – tai iniciatyva, kurios organizatoriai, Vilniaus universiteto studentai, siekia gausinti Lietuvoje senų medynų plotus ir stengiasi, kad žodis sengirė netaptų mitu ateities kartoms. Šiam tikslui Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos kiemelyje Vilniuje, gegužės 18 d. buvo pastatytas atminimo akmuo ir surengta jo atidengimo ceremonija – muzikinis poezijos vakaras.
Ant šio atminimo akmens iškaltos poeto Justino Marcinkevičiaus eilės – „Regiu, žiūrėdamas į mišką, / Kaip jis už mus lyg Dievas miršta“. Iniciatyvinės grupės nariai teigia, kad savanaudiškumas, godumas ir apatiškumas – pagrindinės gamtosauginės problemos, kurias norint spręsti reikia keisti savo dvasinį pasaulį, o poezija – vienas iš būdų tai padaryti.
„Statydami atminimo akmenį siekiame atkreipti dėmesį į opią sengirių nykimo problemą ir pakviesti žmones susimąstyti, kokią ateitį kuriame savo mylimai gamtai ir neišvengiamai – sau patiems“, – mintį tęsia vienas iš iniciatyvinės grupės narių Laurynas Stasiukynas.
Kiti iniciatyvos nariai dalinasi planais, kad pastatytas atminimo akmuo bus „ridenamas“ per Lietuvos saugomas teritorijas. Tikimasi, kad keliaujantis atminimo akmuo vienys miškus mylinčius žmones ir taps sengirių apsaugos simboliu, padėsiančiu didinti sengirių plotus mūsų šalyje.
Didžiąją dalį (72 proc.) Lietuvos miškų sudaro ūkiniai miškai. Pagrindinė jų funkcija pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą – nepertraukiamai tiekti medieną. Juose leidžiami visų tipų kirtimai. Tuo tarpu rezervatinių miškų, kuriuose kirtimai neleidžiami, tėra 1,1 proc..
Šie, natūraliai besiformuojantys rezervatinių miškų plotai, pasižymi negyvos medienos gausa, medžiai, krūmai, žolės sukuria kelių aukštų vertikalią miško struktūrą, o tai sąlygoja didžiulę augalų ir gyvūnų įvairovę.
Autorės nuotraukos
